Tariamų vaistų poveikis – ne vien iliuzija

„Gydytojo tikėjimas gydymo būdu ir paciento pasitikėjimas gydytoju sustiprina poveikį; to rezultatas yra veiklus vaistas, beveik visada užtikrinantis pagerėjimą, o kartais ir pagydantis“, – apie placebo poveikį taikliai rašoma mokslininkų P.Skrabanek ir J.McCormick knygoje „Kvailystės ir suklydimai medicinoje“. Ir vis dėlto kyla klausimas: kas iš tiesų yra placebas ir kaip jis veikia?
 

Vaistinėse neieškokite


Placebas (lot. placeo – patikti) – tariamas vaistas, neturintis tikram vaistui būdingo poveikio, tačiau savo forma, išvaizda, kvapu, skoniu ir kitomis savybėmis imituojantis tikruosius medikamentus. Placebas gydymo tikslu nevartojamas. Tokių „vaistų“ vaistinėse nerasite. Jie vartojami tik atliekant naujų vaistų klinikinius tyrimus, t.y. įvertinant jų veiksmingumą bei saugumą.
Placebo poveikiu galima vadinti ir tai, kas iš tiesų neturi terapinio poveikio ligai, tačiau ligonis pasijunta daug geriau, pavyzdžiui: paciento ištyrimas, diagnozės ar simptomų bei gydymo taktikos paaiškinimas, taip pat optimistinis ligonio išlydėjimas iš gydymo įstaigos. Malonus gydytojo ir ligonio bendravimas, ligoniui suteikta galimybė pasikalbėti apie ligą, gydytojo entuziazmas, įsipareigojimas pagydyti pacientą, taip pat bet koks padrąsinimas ar dėmesys padeda ligoniui pasveikti.
 

Istorija byloja


Pirmąjį žinomą placebo bandymą 1907 m. atliko W.H.R.Rivers, tirdamas alkoholio ir kitų svaigalų poveikį nuovargiui. Placebo populiarinimui daug nusipelnė H.Gold, 5–6 dešimtmetyje skaitęs daug paskaitų ir spausdinęs straipsnių apie vadinamuosius dvigubo aklumo bandymus – kai abi pusės (ir gydytojas, ir pacientas) nežinojo, kas vartojo placebo medikamentus.
Placebo idėjos pradininku reikėtų laikyti H.K.Beecher. Jis įvertino apie porą tuzinų tyrimų ir paskaičiavo, kad apie trečdalis sveikatos būklės pagerėjimų buvo pasiekta dėl placebo.
Ilgus amžius Vakarų medicina praktiškai nenaudojo nieko, kas realiai nebūtų placebas. Ligoniai pasijusdavo geriau po kraujo nuleidimo ar davus lapės plaučių miltelių, miško utėlių, vimdančiųjų iš vynakmenio ar kitų XIX a. priemonių iš liaudiškų pramanų arsenalo. Tiesa, buvo ir veiksmingų medikamentų: chinino nuo maliarijos, vakcina nuo raupų ir morfijus skausmui malšinti.


 

Apie placebo prigimtį


Dauguma mano, kad placebo priežastis yra psichologinės prigimties. Tačiau iš tiesų tai dar nėra įrodyta.
Kažkodėl daugybė įprastomis sąlygomis visiškai neveiksmingų dalykų gali veikti labai stipriai. Kai Turino universiteto (Italija) mokslininkas Fabrizio Benedetti atliko aprašytąjį eksperimentą, paskutinį kartą skausmas buvo malšinamas į druskos tirpalą pridėjus naloksono – vaisto, kuris blokuoja morfino veikimą. Rezultatas – druskos tirpalo savybė malšinti skausmą išnyko.
Taigi kas gi vyksta iš tikrųjų? Medikai jau dešimtmečius žino apie placebo poveikį, o naloksono priedas įrodo, kad yra ir biocheminis placebo veikimo mechanizmas. Tačiau daugiau apie tai nežinoma nieko.
Apie placebo apskritai labai mažai žinome. Tačiau viena tikrai akivaizdu: suvokimas gali paveikti kūno biochemiją. Italų mokslininkas F.Benedetti yra pasakęs, jog ryšys tarp tikėjimosi ir terapinio poveikio yra nuostabus modelis, galintis padėti suprasti kūno ir proto tarpusavio sąveiką.
Taigi mokslininkams belieka išsiaiškinti, kur ir kada suveikia placebas. Gali būti ligų, kurių placebas neveikia.
Leidinyje „Journal of Neuroscience“ Mičigano universiteto (JAV) mokslininkai paskelbė įrodę, kad placebo efektas nėra vien iliuzija, bet turi ir realų cheminį mechanizmą, kurį galima stebėti net laboratorijos sąlygomis. Įdomu tai, jog šios išvados buvo pateiktos praėjus 50 metų nuo tos dienos, kai buvo atrastas placebo efektas.
 

Tikėjimo vaisto poveikiu reikšmė


Be kita ko, mokslininkai pastebėjo, kad placebo efektas slypi pacientų, kuriems padeda gydymas cukraus piliulėmis, smegenyse. Buvo išsiaiškinta, kad fiktyvus gydymas skatina smegenų chemijos pokyčius.
Neseniai atlikti tyrimai parodė, kad gijimo nuo placebo laukimas iš tiesų gali palengvinti skausmus – smegenys pačios ima gaminti daugiau skausmą slopinančių opiatų. Pavyzdžiui, depresija sergančių ligonių tyrimai parodė, kad placebas padeda praktiškai taip pat, kaip ir tikrieji medikamentai. Pasirodo, kad asmens reakcija į placebą gali parodyti, ar tikrasis gydymas antidepresantais apskritai bus veiksmingas.
Daugelis ligonių pasitiki alternatyviais, liaudiškais gydymo būdais – žolėmis, akupunktūra ir t.t. Nors jų efektyvumą įrodyti labai sunku, ligoniai sveiksta – kartais tik todėl, kad labai tiki savo išgijimu. Tikėjimas taip pat turi tiesioginės įtakos placebo poveikiui. Jeigu ligonis tikisi pasveikti, tai labai įtikėtina, kad jis iš tiesų pasveiks.
 

Psichikos veiksnių reikšmė


Vaistų veikimas nemažai priklauso ir nuo psichikos veiksnių. Tai psichodinaminis vaistų veikimas. Jis remiasi ligonio įsitikinimu, t.y. „medikamentas veikia, nes aš tikiu“. Ligoniams, kurių ligos eigai didelį poveikį daro psichinė būsena, pavyzdžiui, sergantiesiems neurozinio pobūdžio sutrikimais, hipertenzija (kraujospūdžio padidėjimu), nemiga, varginant skausmams širdies plote, esant pooperaciniams skausmams ir kt., gydytojo, kuriuo pacientas pasitiki, paskirtos tabletės, dražetės ir kt., neturinčios farmakodinaminio poveikio, bet savo spalva, kvapu, vaisto forma nesiskiriančios nuo tikrųjų vaistų, 25–30 proc. (net iki 50 proc.) pacientų gali sukelti tikram vaistui būdingą poveikį.
 

Reakcija į placebą skirtinga


Žmonės į placebą gali reaguoti skirtingai. Vieniems jis gali sukelti poveikį (tai vadinamieji placebo reaktoriai), kitiems – ne. Tai dažniausiai nepriklauso nuo žmogaus lyties, amžiaus, išsilavinimo, ligos sunkumo, trukmės ir kitų veiksnių. Tačiau, pavyzdžiui, nustatyta, kad placebo reaktorių daugiau būna tarp žmonių, mėgstančių vartoti vaistus, tarp plepių, pamaldžių žmonių. Sergant įvairiomis ligomis, placebo reaktorių skaičius gali būti skirtingas. Pavyzdžiui, tarp sergančiųjų psichoze teigiamų reakcijų į placebą būna 0–75 proc. pacientų, tarp sergančiųjų neuroze – 0–61 proc., krūtinės angina – 0–57 proc., išsėtine skleroze – 0–75 proc., migrena – 20–58 proc., esant skausmui – 0–67 proc. pacientų.
Teigiamas placebo poveikis gali mažėti, jo vartojant pakartotinai. Pavyzdžiui, esant pooperaciniam skausmui, teigiama reakcija po pirmojo placebo pavartojimo nustatyta 83 proc. pacientų, po antrojo ir trečiojo pavartojimo – 40 proc., o po ketvirtojo pavartojimo – jau tik 15 proc. pacientų.
Vaisto ir placebo poveikiui turi įtakos gydytojo autoritetas, vaisto ir placebo forma, vartojimo būdas. Pavyzdžiui, nemigos atveju geriant placebo tablečių, poveikis gautas 49 proc. pacientų, geriant tirpalo – 69 proc., raudonų želatinos kapsulių – 81 proc. pacientų.
Pavyzdžiui, pieno cukrus kapsulėse, paskirtas ligoniams kaip stiprus skausmą malšinantis preparatas, 40 proc. atvejų šalino stiprų pooperacinį skausmą. Nustatyta, kad, pavartojus pieno cukraus, jūros liga praeina 58 proc. atvejų, injekavus izotoninio natrio chlorido tirpalo, kosulys praeina 37 proc. atvejų. 15 tyrinėtojų, stebėjusių 1082 pacientus, placebas buvo veiksmingas 35,2±2,2 proc. atvejų.
 

Galvoti ne apie vaistą, o apie pasveikimą


Tačiau placebas gali daryti ir „toksinį“ poveikį. Pavyzdžiui, nustatyta, kad tariami vaistai 56 proc. pacientų sukėlė mieguistumą, 25 proc. – galvos skausmą, 18 proc. – sunkumą visame kūne, 18 proc. – nuovargį, 10 proc. – miegą, 10 proc. – pykinimą, 9 proc. pacientų – burnos sausmę.
Žymus rusų gydytojas M.J.Mudrovas rekomenduoja taip elgtis skiriant ligoniui vaistų: išaiškinti ligoniui, kaip išrašytą vaistą reikės vartoti, nurodyti medikamento skonį, spalvą, kvapą, jo poveikį. Tada pacientas jį vartos su susižavėjimu, o šis ligonio susižavėjimas, džiaugsmas ir pasitikėjimas kartais būna naudingesnis už patį vaistą. Ligonis skaičiuoja valandas ir minutes, laukdamas vaisto poveikio, ir daugiau galvoja apie pasveikimą negu apie ligą“.

Susiję straipsniai

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai