Gerybinis paroksizminis pozicinis galvos svaigimas (H 81.1)

Apibrėžimas. Galvos judesių sukeltas epizodinis, trumpalaikis, nesutrikdantis klausos pozicinis galvos svaigimas (vertigo) su aiškiai matomu nistagmu. Tai dažniausias ir įprasčiausias galvos svaigimo (vertigo) tipas klinikinėje praktikoje. Net 39 % atvejų gerybinis paroksizminis pozicinis vertigo (GPPV) yra aiškaus galvos svaigimo priežastis. Šį svaigimą pirmą kartą 1921 m. aprašė R. Barany, o 1952 m. detalizavo M. Dix ir C. Hallpike.

Etiologija ir patogenezė.  GPPV priežastis yra iš labirinto pailgojo maišelio atitrūkę otolitai (kalcio karbonato kristalai), nusėdantys ant užpakalinio pusratinio kanalo skliauto. Kadangi galvai esant vertikaliai užpakalinis pusratinis kanalas yra žemiau pailgojo maišelio, iš pastarojo atitrūkę bei į prieangio endolimfą patekę otolitai grimzta žemyn ir per bendrąją pusratinių kanalų kojytę, crus commune, gali pasiekti užpakalinį pusratinį kanalą. Keičiant galvos padėtį, otolitai judėdami dirgina neuroepitelines pusratinių kanalų ląsteles ir sukelia vertigo pojūtį. Šis svaigimas kartais prasideda po galvos ir kaklo traumos, vidurinės ausies uždegimo ar stapedotomijos. Paminėtina, kad pozicinis vertigo galimas ir įvairių kitų būklių metu: dėl smegenų kamieno pažeidimo (pvz., išsėtinės sklerozės, insulto, naviko) ar dėl intoksikacijos vaistais (barbitūratais), alkoholiu.

Klinika ir diagnostika.  Diagnozė grindžiama epizodiniu, trumpalaikiu, priklausančiu nuo padėties (poziciniu), nesutrikdančiu klausos galvos svaigimu (vertigo), trunkančiu nuo kelių sekundžių iki kelių minučių. Dažniau būna vyresniems žmonėms, moterims dažniau nei vyrams. Visada yra viena kritinė galvos padėtis, išprovokuojanti vertigo ir (arba) nistagmą, o kartojant Hallpike ar kitą pozicinį svaigimą provokuojantį mėginį, pozicinis nistagmas mažėja, vertigo silpnėja. Ligos eiga gana įvairi, daugeliui pacientų praeina savaime per keletą savaičių, mėnesių ar net metų. Gali būti ir vienintelis GPPV priepuolis gyvenime. Tik Hallpike (arba kitas pozicinį svaigimą provokuojantis) mėginys, įvertinant išprovokuoto vertigo metu atsirandančio nistagmo latentiškumą (atsiranda po 2–20 sek.), kryptį (į žemiau esančios pažeistos ausies pusę) bei trukmę (< 30 sek.), padeda atskirti gerybinį paroksizminį pozicinį vertigo nuo CNS pažeidimo sukelto galvos svaigimo.

Gydymas.  Nors GPPV simptomai dažniausiai praeina savaime, tačiau maždaug trečdaliui ligonių liga kartojasi ilgiau nei metus. Labai svarbu paaiškinti pacientui, kad GPPV nėra grėsminga situacija, o tik nemaloni, bet savaime praeinanti būklė, kurią žymiai palengvins specialūs vestibulinės fizinės reabilitacijos pratimai. GPPV gydyti vis dažniau taikomas nesudėtingas otolitų repoliarizacijos metodas, 1992 m. pasiūlytas J. Epley. Šio metodo esmė, kad, atliekant tam tikrus galvos judesius, otolitai iš užpakalinio pusratinio kanalo per bendrąją pusratinių kanalų kojytę grąžinami atgal į pailgąjį maišelį. Metodas pradedamas kaip Hallpike mėginys poziciniam vertigo išaiškinti: 1) ligonis sėdi 45° kampu į pažeistos ausies pusę pasukta galva; 2) jis guldomas ant nugaros išlaikant pasuktą galvą ir ją nuleidžiant 30° kampu; 3) praėjus galvos svaigimui ir nistagmui, ligonio galva sukama į priešingą pusę taip, kad sveikoji ausis atsidurtų apačioje; 4) galva ir kūnas sukamas toliau, kol veidas atsisuka į grindis; 5) taip ligonis palaikomas apie 20 sek. ir atsargiai pasodinamas. Po procedūros mažiausiai 24 val. reikėtų laikyti galvą vertikaliai ir vengti nereikalingų galvos judesių. Literatūros duomenimis, vienkartinis šio metodo pritaikymas veiksmingas 60-90 % atvejų. Jei metodas nebuvo efektyvus, jį tikslinga pakartoti. Gavus teigiamą efektą, ligos pasikartojimo tikimybė apie 15% . Labai retai taikomi chirurginiai gydymo metodai. 

 

Klinikinė neurologija. Antrasis pataisytas ir papildytas leidimas/ Budrys V. – Vilnius: UAB „Vaistų žinios“, 2009. - 990 p.

Skaitomiausi straipsniai

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai