Geltonoji karštligė (geltonasis drugys) (A95)

I. 1. Etiologija:
sukėlėjas – geltonosios karštligės virusas Viscerophilus tropicus, turintis RNR, priklausantis arbovirusų Flaviviridae šeimai.
2. Epidemiologija:
infekcijos šaltinis – užsikrėtęs žmogus, beždžionės; džiunglių tipo (zoonoziniuose)
židiniuose nuo beždžionių užkratą žmogui
perneša džiunglių uodai (Afrikoje-Aedes
africanus, Pietų Amerikoje-Haemagogus rūšies uodai);
miesto tipo (antroponoziniuose) židiniuose užkratą žmogui nuo žmogaus perneša Aedes aegypti uodai; endeminių židinių yra Afrikos ir Pietų Amerikos kraštuose.
3. Klinika:
inkubacinis laikotarpis – 3–6 dienos po uodo jkandimo;
tipiškai ligos eigai būdingas cikliškumas, skiriamos trys ligos stadijos:
pradinė stadija prasideda staiga ir trunka apie 72 valandas:
temperatūra padidėja iki 39–40 °C;
stipriai krečia šaltis;
vargina galvos skausmas;
silpnumas, pykinimas, vėmimas;
raumenų skausmai;
akys bijo šviesos;
ryški veido ir kaklo odos bei akių junginės hiperemija;
atoslūgio (remisijos) stadija tęsiasi 24–48 valandas, trumpam sumažėja
temperatūra,
ligonio būklė pagerėja;
reaktyvinė stadija:
vėl padidėja temperatūra;
atsiranda ryški gelta;
hemoraginės diatezės požymiai (petechijos, kraujavimas iš nosies, skrandžio ir žarnyno);
ryški bradikardija (nepaisant karščiavimo);
atsiranda delyras, traukuliai;
prasideda inkstų nepakankamumas;
hepatinė ir ureminė koma;
sunkios ligos formos atveju miršta 5–50% ligonių.
4. Diagnozę pagrindžia:
viaiso išskyrimas iš kraujo ūminės ligos fazės metu;
nuo 7-os ligos dienos kraujo serume nustatomi savitieji IgM antikūnai
ELISA metodu;
antikūnų titro didėjimas poriniuose serumuose HASR metodu;
viruso nukleorūgščių tiriamojoje medžiagoje (kraujyje, audiniuose) nustatymas,
atliekant PGR;
kraujo tyrimas: leukopenija, bilirubinemija, padidėjęs kepenų fermentų
aktyvumas;
šlapime yra baltymo, tulžies pigmentų ir urobilinogeno.
5. Diagnozės formulavimas:
Febris flava, f.levis (mitis, gravis).

II. Gydymas:
1. Antrasis arba trečiasis režimas (ligoniai griežtai izoliuojami).
2. Dieta – P1, jei yra kepenų pažeidimo požymių - R ↓ dieta.
3. Etiotropinio gydymo nėra.
4. Patogenezinis gydymas:
a) detoksikacijai į veną lašinama elektrolitų, gliukozės, koloidinių tirpalų;
b) atsiradus hemoraginės diatezės požymių, skiriama vikazolio;
c) sunkiais atvejais, esant hemoraginiam sindromui, skiriama kraujo ir plazmos infuzijų;
d) atsiradus oligurijai, skiriama manitolio, lazikso;
e) prasidėjus anurijai, atliekama hemodializė.
Profilaktika: specifinė profilaktika atliekama susilpninta gyvąja vakcina, kurios viena dozė apsaugo ilgiau nei 10 m.

Šaltinis: „Infekcinių ligų žinynas“, 2016m., A.Laiškonis, M. V. Bareišienė, V. Budnikas, D. Vėlyvytė