Tėvystės aukso amžius

Šiuolaikinė mama, nepaisant ir netradicinių pareigų, vis dar yra vertinama kaip pagrindinis šeima besirūpinantis asmuo, kaip emocinis jos sargas. Tai yra jos genuose. Tai yra jos sieloje.
Bet tėvo pozicija vis dar nėra aiški. Jis atiduoda savo genus, yra atsakingas už šeimos pajamas, tačiau ar egzistuoja “tėvystės instinktas”? Ar tėvai yra tik biologinė būtinybė, nors atsitiktinai gyvena kartu su vaiku? Galbūt tokia pastaba gali atrodyti per šiurkšti, bet joje yra dalelė tiesos.
Tačiau per paskutinius dešimtmečius atlikti darbai atskleidžia tai, kaip iš tiesų tėvo-vaiko ryšys veikia vaiko emocinį ir intelektualinį augimą. Nors mes visi tai žinome, tačiau būtina dar kartą pakartoti: tėvai skiriasi nuo motinų. Jie daugiau žaidžia su savo vaikais. Jų sąveika daugiau fizinė, besiremianti humoru ir jauduliu. Nors šie skirtumai mums gali pasirodyti nesvarbūs, vaikams jie gali būti labai reikšmingi. Tėvų bendravimas su vaikais, daugiau paremtas žaidimu, gali būti lemiamas mokant vaikus emocinės savikontrolės. Tėvo-vaiko bendravimas labai reikšmingas ir vystantis vaiko sugebėjimui išlaikyti stiprius bei pilnaverčius santykius tolesniame gyvenime.
Tėvo-vaiko ir motinos-vaiko ryšys skiriasi daugeliu aspektų. Pavyzdžiui, tyrimai rodo, kad tėvai, kurie save vertina menkai, daro didesnį neigiamą poveikį savo vaikams negu motinos, kurios nepatinka pačios sau. Be to, tėvo-vaiko ryšys yra trapesnis ir todėl lengviau suardomas nesantaikos tarp tėvų metu.
 

ĮVAIRIOS NUOMONĖS

Netgi S.Freudas, kuris manė, kad tėvai daro didelę įtaką vaikų sąmonės ir seksualinio identiškumo vystymuisi, atmetė mintį, kad tėvų vaidmuo reikšmingas vaikui iki 3 metų. Ilgą laiką tėvų “įnašą” auklėjant vaiką daugiausia sudarė pajamos, disciplina, vyriško vaidmens modelis kartu su nuolatinėmis “realaus pasaulio” patyrimo pamokomis - t.y. supažindinimu, kas dedasi pasaulyje už namų sienų. Klasikiniu psichologiniu požiūriu, tėvo dirbamas darbas turėjo atverti vaikui horizontus už šeimos ribų ir motinos-vaiko pasaulio. Motinos vaiką gindavo ir saugodavo nuo diskomforto, o tėvai atskleisdavo realistišką žiauraus gyvenimo perspektyvą.
Maždaug 1920 metais klasikinis požiūris į motiną kaip į centrą susvyruoja. Tai sukėlė motinų peikimas dėl jų vaikų emocinių ir elgesio problemų, kuris paskatino imtis nagrinėti tėčių atsakomybės dalį.
1950 metais mokslininkai pradėjo pripažinti tėvų vaidmenį ankstyvoje vaikystėje, nors jis buvo siejamas tik su neigiamu tėvų skyrybų poveikiu.

Iki 1970 m. prasidėjusio feministinio judėjimo nebuvo susidomėta, ar tėčiai galėtų būti tokie pat geri auklėtojai kaip mamos. Vėliau visų nustebimui paaiškėjo, kad atsakymas į šį klausimą yra teigiamas. Pirmą kartą pradėta sistemingai tirti, kaip ir kodėl skiriasi vyrų ir moterų auklėjimo stilius, ir ką tie skirtumai reiškia vaikams. Šie tyrimai daugiausia susiję su pirmaisiais vaiko gyvenimo metais, kada vaikai paima iš aplinkos ne tik maistą ir patogumus, bet ir įvairius stimulus, būtinus vaiko intelektualiniam, fiziniam ir ypač emociniam augimui.
 

KĄ DARO TĖČIAI?

Ankstyvoje vaikystėje svarbiausia sąlyginė reakcija, kurios dėka kūdikiai suvokia, kad jų veiksmai sukels tam tikras aplinkos reakcijas. Šiuo kritiniu periodu išryškėja vienas iš pagrindinių vyrų ir moterų auklėjimo stilių skirtumų. Motinos bendrauja su kūdikiu globojančiai, rimtai, ramiai; tėvai kūdikiui parodo ne tik kantrybę, bet ir frustraciją. Kodėl tėvai taip elgiasi, nėra aišku, galbūt tai lemia lyčių skirtumai, nes vyrai linkę teikti pirmenybę stimuliavimui, naujai veiklai, o tai gali būti susiję su neurologiniais skirtumais tarp to, kaip stimulas ir malonumas siejamas vyro ir moters smegenyse.
 

TĖČIO BENDRAVIMO DINAMIKA

Vaiko vystymuisi žaismingas, linksmas bendravimas su tėčiu turi didelę reikšmę. Mama dažniausiai nuslopina grėsmę keliančią ar erzinančią situaciją, tuo tarpu tėvas priverčia ją tęstis, nuolatos teikdamas platesnį sujaudinimo ratą. Iš to kylantys emociniai svyravimai priverčia vaiką pasitempti tiek fiziškai, tiek ir emociškai.
Ši emocinė įtampa tėvo-vaiko santykiuose tampa ryškesnė 2 ir 3 vaiko gyvenimo metais. Žaisdami su vaikais, tėčiai bendrauja daugiau fiziškai (besigrumdami ir pan.), o motinų bendravimo stilius daugiau verbalinis (kalbinis). Tėvai, priversdami vaikus bendrauti jaučiant ir baimę, ir džiaugsmą, skatina juos išmokti reguliuoti savo jausmus, - taip vaikai įgyja sudėtingų emocinių bendravimo įgūdžių. Iš pradžių vaikai išmoksta, kaip “perskaityti” tėvų emocijas iš jų veido išraiškos, balso tono ir kitų neverbalinių užuominų ir atitinkamai į tai atsakyti. Vėliau vaikai išmoksta aiškiai perduoti savo emocijas kitiems. Pavyzdžiui, verkdamas vaikas parodo tėvui, kad jis žaidžia per grubiai. Ir pagaliau vaikai išmoksta, kaip reikia “klausyti” savo pačių emocinės būsenos.
Tėvo-vaiko bendravimas suteikia galimybių vaikui įveikti frustraciją, sukelia norą tirti naujus dalykus, išbandyti naują veiklą ir išmoko atkaklumo sprendžiant problemas. Iš tėvų išmoktą bendravimo būdą vaikas atkartoja bendraudamas su savo broliais ir seserimis - tada vaikai daugiau bendradarbiauja ir mažiau nesutaria.
Geras tėvas vadovauja žaidimui ir stengiasi, kad vaikas jame aktyviai dalyvautų savo noru. Žaidžiant su vaiku reikia atsiduoti žaidimui ir pamiršti visą likusį pasaulį - o tai dabartiniams užsiėmusiems vyrams yra didelė problema. Tačiau jeigu tėvas su vaiku bendrauja paviršutiniškai, dažniausiai nepastebi vaiko rodomų užuominų.
Laikui bėgant vaiko ir mamos ryšys tarsi stiprėja, o tėvo-vaiko žaidimai 8-9 metų amžiaus vaikus dažnai pradeda erzinti. Paauglystėje vaikai linkę ir toliau pasitikėti motinomis, o žaidimu paremtą bendravimą su tėvu jie suvokia taip, tarsi tėvai į juos nežiūrėtų rimtai. Prie šio atitolimo dar prisideda tėvo, kaip disciplinos ir griežtumo šaltinio, vaidmuo.
Pagrindinė paauglystės ypatybė - laipsniškas judėjimas į emocinę ir fizinę autonomiją, atsiskiriant nuo abiejų tėvų, o tėvai (vyrai) daugiau skatina atsiskyrimą negu motinos. Galbūt tai paaiškina, kodėl tėvo-vaiko ryšys daugiau tarnauja ruošiant vaiką išoriniam pasauliui. Beje, tėvai, turintys darbe daug laisvės, padrąsina savo vaikus siekti nepriklausomybės, dažniau atkreipia dėmesį į vaiko ketinimus, taip pat jie nelinkę naudoti fizinių bausmių. Ir priešingai, tėvai, kurie darbe yra kontroliuojami, daugiau vertina konformizmą ir laukia jo iš savo vaikų. Taip pat jie daugiau dėmesio skiria vaikų blogo elgesio pasekmėms ir auklėdami juos dažniau stveriasi diržo. Kai tėvai audringai išdykaudami ruošia vaikus gyvenimui už šeimos ribų, motinos neturėtų į tai kištis, norėdamos apsaugoti vaiką.
Tėvo-vaiko ryšį daugiau negu motinos-vaiko gali paveikti ir kiti faktoriai. Jei šeimoje nesutariama, tai neigiamai paveikia būtent tėvo-vaiko ryšį. Viena iš priežasčių gali būti ta, kad tėvai konflikto metu lengviau atsiriboja nuo vaikų. Tai gali būti ir dėl genetiškai nulemto ne tokio artimo ir gilaus tėvo-vaiko ryšio lyginant su motinos-vaiko ryšiu. Ypač didelį poveikį gali turėti kultūriniai arba išmokti faktoriai, pavyzdžiui, motinystė suvokiama kaip privaloma, o tėvystė - kaip pasirinktina.
Siūlome keletą strategijų, kuriomis abu tėvai gali vadovautis stiprindami tėvų-vaikų ryšį:
PRADĖKITE KUO ANKSČIAU. Tėčiai, kurie stengiasi tėvystės pareigas prisiimti nuo pat kūdikio gimimo, dažnai yra artimesni savo vaikams. Stenkitės, kad jūsų, kaip tėvo, veikla būtų kuo įvairesnė ir pasistenkite pasiimti bent savaitę atostogų iš karto po kūdikio gimimo, kad praktiškai pritaikytumėte savo įgūdžius ir nugalėtumėte su tuo susijusį nerimą.
SKIRKITE VAIKUI LAIKO. Paskirkite specialų laiką, kada jūs būnate su naujagimiu pats vienas. Mamoms net praverstų kuriam laikui išeiti iš namų, kad tėvas galėtų pasijausti tikru tėvu. Beje, tėvas gali neštis vaiką į lauką specialiame krepšyje, kad jaustų savo kūdikio kūnelio šilumą ir kvapą.
IŠREIKŠKITE SAVO JAUSMUS. Ką tik tapęs tėvu, vyras labai dažnai jaučia nerimą, baimę ir frustraciją. Taip pat jis neretai pavydi žmonai, kad ji tiek daug laiko praleidžia su vaikais ir taip “natūraliai” moka jais pasirūpinti. Tokie jausmai gali net padidinti atstumą tarp tėvo ir vaiko. Ką daryti? Pirmiausia pabandykite pasikalbėti su žmona.
ATKREIPKITE DĖMESĮ Į DETALES. Įsiklausykite į savo vaiką ir nemanykite, kad mamos tiesiog “perskaito”, ko kūdikiui reikia.
GERBKITE ĮVAIROVĘ. Jeigu tik galite, kuo mažiau kritikuokite savo partnerio auklėjimo stilių. Jei kitas daro tai, ko nedarote jūs, tai nebūtinai yra klaidinga.
BŪKITE REALISTAI. Jeigu ketinate daugiau skirti laiko jau paaugusių vaikų auklėjimui, labai tikėtina, kad jie ne iš karto su tuo sutiks. Jie jau įpratę savo mamas laikyti globėjomis. Be to, nepamirškite, kad būti tėvu tai visų pirma reiškia turėti daug kantrybės.