Niekas neapsaugotas nuo Alzheimerio ligos

Ar žinojote, kad nuolatinis užmaršumas vyresniame amžiuje gali būti pirmieji senatvinės silpnaprotystės požymiai? O ar žinojote, kad didžiąją dalį demencijos sindromo atvejų sudaro Alzheimerio liga, kurios metu vyksta negrįžtamo pobūdžio neurodegeneraciniai pokyčiai (smegenų audinio atrofija)? Ar žinote, kad šią ligą svarbu pradėti kontroliuoti kaip galima anksčiau, nes gydymas vaistiniais preparatais efektyvus tik ankstyvose Alzheimerio ligos stadijose? Pakalbėkime apie tai plačiau, nes nuo Alzheimerio ligos nėra apsaugotas niekas – ja susirgti gali bet kas.

 

Kas yra Alzheimerio liga?

Alzheimerio liga – lėtinė, progresuojanti, neurodegeneracinė liga, kurios metu dėl neuronų pažeidimo ir specifinių baltymų plokštelių kaupimosi  ant smegenų audinių atsiranda pažintinių funkcijų, fizinių, neuropsichiatrinių ir kt. simptomų. Sergamumas šia liga pasaulyje tik didėja, todėl tai tampa rimta sveikatos, socialine, ekonomine problema. Šią ligą pirmą kartą 20 amžiaus pradžioje aprašė vokiečių psichiatras A. Alzheimeris, kurio garbei ji pavadinta būtent jo pavarde. Skaičiuojama, kad nuo pirmųjų Alzheimerio ligos simptomų pacientas gyvena vidutiniškai apie 10 metų, tačiau didelė šio gyvenimo dalis gali būti gana sudėtinga.

 

Kaip atpažinti pirmuosius Alzheimerio ligos simptomus? Į ką reikėtų atkreipti dėmesį?

Medikai ragina nelaukti ir stengtis ligą diagnozuoti dar tada, kai pasireiškia patys pirmieji ligos simptomai. Negydoma liga progresuoja daug greičiau, tad visuomet geriau pasitikrinti anksčiau, nei sulaukti tokios dienos, kai vienintelė išeitis bus tik komfortiška paciento slauga. Taigi pirmieji simptomai susiję su pasikartojančiu užmaršumu, kalbos ir orientacijos vietoje bei laike sutrikimais. Susirūpinti reikėtų tuomet, kai žmogus pradeda užmiršti įvairius dalykus – datas, vardus ar net kasdien naudojamų daiktų pavadinimus. Vis dėlto labiausiai trinka trumpoji atmintis – pacientas labai ryškiai atsimena praeities įvykius, vis pasakoja tas pačias istorijas, tačiau labai dažnai pamiršta, kas vyko čia ir dabar. Progresuojančią ligą rodo apatija, emocijų trūkumas, nenoras savimi pasirūpinti, nuolatinis užmiršimas, ką pacientas norėjo padaryti arba kur padėjo tam tikrus daiktus. Pacientas po truputėlį praranda pačius svarbiausius įgūdžius – nebegali pavalgyti peiliu ir šakute, nebežino, kaip apsirengti ar nebesugeba pareiti namo netgi iš nuosavo kiemo.

 

Ne taip jau ir retai būna tiesiog per vėlu

Gaila, tačiau daugybė senatvinės silpnaprotystės atvejų diagnozuojama jau gana vėlai – jei tokie, dažnai senėjimo procesui nurašyti simptomai būtų paskatinę nedelsiant išsitirti dėl galimos senatvinės silpnaprotystės, tuomet, tikėtina, paciento gyvenimo kokybę dar būtų buvę įmanoma pagerinti tam tikrais vaistiniais preparatais, pavyzdžiui, nootropais, kurie veiksmingai gerina atmintį ir sugebėjimą mokytis. Ankstyvose ligos stadijose gali būti skiriami įvairūs cheminės prigimties vaistiniai preparatai, ginkmedžio ekstraktas, psichoterapija ir panašiai.

 

Iš pradžių pacientą gali kamuoti baimės ir nerimas, o vėliau jau gali tapti niekas nebesvarbu

Iš pradžių pacientas supranta, kad su juo kažkas ne taip, dėl to jis patiria nemažai emocinių sunkumų ir jaučia baimę ir nerimą. Jis gali vis klausti – „kas su manim bus toliau“, arba, priešingai, aktyviai neigti situacijos keblumą ir atsisakyti išsitirti. Tačiau tai pats metas kuo greičiau pradėti gydymą, nes pacientas dar vis gali pats nuspręsti, kaip jis norėtų gydytis ir kaip jis norėtų gyventi toliau. Ligos pripažinimas yra pirmasis žingsnis į tinkamą jos gydymą – taip lengviau ir pačiam pacientui, ir jį mylintiems artimiesiems.

 

Pažengusi liga atima bet kokias galimybes tinkamai pasirūpinti savimi

Jei liga neaptinkama ir toliau, progresuoti ji tikrai nesustoja. Pokyčiai smegenyse nesustabdomai vystosi ir žmogus gali jau net nebesuprasti, kokia liga jis serga, kur jis gyvena, kada jis gimęs, koks jo vardas ir kas jis yra. Jei pažengusia senatvine silpnaprotyste sergantis žmogus išeitų už savo namų ribų, beveik nėra vilties, kad jis sugebės grįžti atgal, nes jis jau praradęs ne tik orientacijos aplinkoje sugebėjimus, bet ir socialinius įgūdžius. Jis pradeda prastai miegoti, agresyviai elgtis, gali regėti įvairias haliucinacijas. Vėliau jau atsiranda fizinių sutrikimų, kai pacientas nebegali vaikščioti, nevalingai šlapinasi ir tuštinasi bei iš viso nesiorientuoja.

Pacientas, sergantis pažengusia Alzheimerio liga, savimi pasirūpinti jau nebegali – jam reikia komforto, rūpestingos slaugos ir paprasčiausio palaikymo, nes su tokiu pacientu racionaliai pasikalbėti kažin ar pavyks – o jei pavyks, tai po akimirkos jis gali tiesiog pamiršti, apie ką ir su kuo buvo kalbėtasi.

 

Parengė vaistininkė Rūtelė Foktienė

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Mūsų draugai

Mūsų draugai