6 senatvinės silpnaprotystės požymiai

Senatvinė silpnaprotystė arba demencijos sindromas – tai liga, kuri nuolat progresuoja ir kurios dažnis labai auga su amžiumi (rizika ypač išauga maždaug nuo 65 metų amžiaus). Viena sudėtingiausių užduočių šios ligos gydyme – kuo ankstyvesnė diagnostikos būtinybė, nes anksčiau aptikus ligą, galima dar sėkmingai ją kontroliuoti šiuolaikiškais vaistiniais preparatais, pavyzdžiui, nootropais ir pasiekti visai gerų rezultatų, jei taikoma tam tikra elgesio terapija. Paprasčiausias elgesio terapijos pavyzdys – savo emocijų ir veiksmų neturinčiam kur nukreipti ir nuobodžiaujančiam žmogui gali būti pasiūlyta susirasti raminantį hobį arba atlikti nesudėtingus reguliarius fizinius pratimus. Svarbu su kenčiančiu asmeniu daug kalbėtis, tačiau ši užduotis gali tapti labai sudėtinga, kai liga negrįžtamai progresuoja.

Jei liga diagnozuojama vėlyvosiose stadijose, tuomet gali likti tik viena išeitis – tinkama paciento slauga ir komforto suteikimas. Ligą atpažinti anksčiau padeda tam tikrų simptomų ir požymių žinojimas bei savalaikis jų pastebėjimas. Jei pacientas jau įžengęs į šeštąją ar į septintąjį dešimtmetį ir jei jam pasireiškia bent keli žemiau išvardinti požymiai, tuomet labai tikslinga kuo greičiau jį ištirti dėl galimos senatvinės silpnaprotystės vystymosi pradžios. Reikėtų atsiminti, kad gali būti svarbi kiekviena akimirka, nes smegenys vis labiau pažeidžiami ir šis procesas negrįžtamas.

 

  • Veiksmų ir žodžių pasikartojimas – vienas būdingiausių simptomų yra labai dažnas tam tikrų veiksmų kartojimas, pavyzdžiui, žmogus vis eina tikrinti, kur pasidėjo savo piniginę arba vis klausia to paties dalyko, pavyzdžiui, kada ir vėl atvažiuos jį aplankiusieji asmenys. Toks asmuo gali būti labai neramus ir nuolatos vaikščioti iš kampo į  kampą be jokio tikslo. Toks pasikartojantis elgesys gali atsirasti dėl trumpalaikės atminties blogėjimo ir netekimo, nuobodulio, neramaus elgesio, vaistų poveikio, nuolat jaučiamo nerimo ir t.t.

 

  • Nuolatinis nerimas ir susikrimtimas – demencija sergantis žmogus gali būti dažniau susinervinęs, susikrimtęs. Jis gali būti toks susijaudinęs, kad pradeda šaukti dėl pačių nereikšmingiausių smulkmenų, tarkime dėl ne tos šalia blynų įdėtos uogienės. Taigi senatvine silpnaprotyste sergančiam asmeniui tam pa vis sunkiau parinkti tam tikroms situacijoms „tinkamas“ emocijas ir balso toną – ten, kur reikėtų patylėti, jis gali pradėti netikėtai šaukti, o tada, kai reikėtų šiokios tokios rimties, jis gali pradėti labai garsiai juoktis.

 

 

  • Pernelyg didelis įtarumas – demencija sergančiam žmogui gali atrodyti, kad jį aplankę asmenys siekia pasiimti kokius nors daiktus ar atimti jo namus. Jam gali atrodyti, kad net patys artimiausi ir mylimiausi žmonės linki jam blogo – neretai sukiršinama šeima, nes mama arba tėtis vieniems savo vaikams pasakoja blogus dalykus apie kitus savo vaikus. Su tokiu dideliu įtarumu gali būti labai nelengva susitaikyti, tačiau tai gali būti vienas iš įprasčiausių senatvinės silpnaprotystės simptomų.

 

  • Varginančios miego problemos – senatvinė silpnaprotystė dažnai susijusi su gana rimtomis miego problemomis. Būdingas nesugebėjimas užmigti arba labai dažnas nubudimas naktimis. Jei asmuo tinkamai nepailsi naktį, jis gali tapti mieguistas dieną, tačiau geriausia pasistengti laikytis tokio režimo, kai miegama tik naktį – tuomet labiau tikėtina, kad pacientas naktį miegos geriau.

 

 

  • Nesiorientavimas erdvėje ir laike – pačioje ligos pradžioje nesiorientuojama tik nepažįstamose vietose, tačiau vėliau pradedama nesiorientuoti ir labai gerai pažįstamose erdvėse. Jei iš pradžių pamirštamos tik tam tikros datos ar supainiojama praėjusių įvykių seka, tai vėliau žmogus jau nebepamena, kas visai ką tik įvyko ir kada jis gimė. Toks nesiorientavimas gali taip stipriai pažengti, kad žmogus nebesugeba grįžti namo netgi iš savo kiemo. Senoliai dažniausiai pasiklysta būtent dėl senatvinės demencijos, tad ja sergančius pacientus reikia ypatingai saugoti.  Galiausiai gali ateiti tokia diena, kad demencija sergantis žmogus nebesuvokia savo asmens.

 

  • Stiprūs nuotaikų svyravimai – pradėjus sirgti demencija asmuo dar vis supranta, kad su juo kažkas ne taip. Tai viena iš itin stiprių nuotaikos svyravimų priežasčių – vieną akimirką pacientas gali būti linksmas ir laimingas, o kitą akimirką– jis jau neįtikėtinai piktas ir irzlus. Netrukus jis jau stipriai ir graudžiai rauda. Ligai progresuojant pasitaiko vis daugiau nusivylimo, išgąsčio, pykčio ir liūdesio epizodų. Žmogus gali tapti visiškai apatiškas.

 

Parengė vaistininkė Rūtelė Foktienė

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Mūsų draugai

Mūsų draugai