Psichikos sutrikimais sergančių asmenų smurtas

Smurto paplitimas

Smurtas sveikatos priežiūros įstaigose nėra nei naujas, nei retas reiškinys. Pasaulio sveika­tos organizacijos duomenimis, pasaulyje svei­katos priežiūros specialistai priklauso didelės rizikos patirti smurtą grupei. Nurodoma, kad 8–38 proc. sveikatos darbuotojų per savo karje­rą patiria smurtą (1). Tačiau realų smurto dažnį sunku apskaičiuoti, nes įvairūs autoriai naudoja skirtingus smurto apibrėžimus ir dauguma agre­sijos atvejų nėra užfiksuojami dokumentacijo­je. Pavyzdžiui, vienoje studijoje nurodoma, kad 45 proc. personalo narių patyrė pacientų smurtą. Tačiau mažiau nei 30 proc. atvejų apie tai buvo pranešta ligoninės administracijai. Iš to daroma prielaida, kad personalas iš dalies toleruoja pa­cientų smurtą (1).

Bet ir iš asmeninės darbo praktikos žinome, kad iš pacientų ir jų artimųjų sulaukiamas tiek verbalinis, tiek psichologinis smurtas yra bene kasdienybė. Rimčiau yra vertinami tik fizinio smurto atvejai, kurie yra ganėtinai reti. Tokie atvejai, kai pacientas sunkiai sužalojo perso­nalo narius, dažnai būna pateikiami sureikš­mintai bei perduodami iš kartos į kartą. Be to, pacientai smurtauja ne tik ūmios psichiatrinės patologijos (1 iš 5 pacientų) (2), bet ir priėmi­mo skyriuje, į kuriuos atvyksta jau psichomo­toriškai sujaudinti pacientai, ir kitose medici­nos disciplinose.

Dažniausia smurto forma yra verbalinė agre­sija. Pavyzdžiui, Kanadoje verbalinės agresi­jos dažnis siekia 94 proc., Turkijoje – 91 proc., Didžiojoje Britanijoje – 90 proc. Palyginus su fi­ziniu smurtu, verbalinio smurto dažnis yra 3 kartus didesnis. Verbalinis smur­tas apima šaukimą ant žmo­gaus, necenzūrinių žodžių vartojimą, gąsdinimą, kal­bėjimą vartojant seksua­linio turinio žodžius, ty­čiojimąsi, neigiamus ko­mentarus apie kompeten­ciją ir išsilavinimą. Fizinio smurto dažnis svyruoja nuo 20,8 proc. iki 82 proc. Tipiški fizinio smurto pa­vyzdžiai yra apspjovimas, trenkimas, pastūmi­mas, įdrėskimas ar įspyrimas (4).

Slaugytojų patiriamas smurtas ir jo padariniai

Moksliniuose straipsniuose išskiriama, kad di­džiausią riziką patirti pacientų smurtą turi slaugy­tojos, dirbančios ūminės psichiatrinės patologi­jos skyriuose. Nurodomas smurto dažnis svyruo­ja nuo 25 proc. iki 80 proc., tačiau manoma, kad tikrasis dažnis yra gerokai didesnis. Pavyzdžiui, Kanadoje atlikti tyrimai rodo, kad 29 proc. slau­gytojų buvo fiziškai užpultos paciento per pas­taruosius 12 mėnesių, o 44 proc. patyrė emocinį išnaudojimą (5).

Vyrai slaugytojai turi 1,7 karto didesnę tiki­mybę patirti smurtą nei moterys slaugytojos. Taip pat didesnė rizika yra dirbant naktinėje ar savait­galio pamainoje. Palyginus gydytojus ir slaugy­tojus, gydytojai rečiau patiria pacientų smurtą. Tai iš dalies paaiškinama tuo, kad jie mažiau lai­ko praleidžia su pacientais ir yra priimami kaip autoritetai.

Be to, visuotinai pripažįstama ir pabrėžia­ma, kad smurtas yra nepriimtinas ir turi tik nei­giamus padarinius psichinei ir fizinei gerovei, motyvacijai dirbti ir sveikatai (2). Psichologi­nės smurto išeitys yra pyktis, baimė ar nerimas, potrauminio streso sutrikimo simptomai, kal­tė, savikalta, gėda, sumažėjęs pasitenkinimas darbu, padidėjęs noras palikti darbo vietą, kai kuriais atvejais – fiziniai sutrikimai, laikina ar nuolatinė negalia.

Organizacijos lygmeniu smurtas gali paskatin­ti dažną kolektyvo narių kaitą, sumažėjusią mora­lę, priešišką darbo atmosferą, dažnesnes medici­nines klaidas, susižeidimus darbo vietoje. Be to, dažna personalo kaita padidina paslaugų kainas ir yra susijusi su blogesne gydymo kokybe. Taip pat personalo narių patiriama grėsmė lemia di­desnį suvaržymo priemonių naudojimą, kaip at­skyrimas į stebėjimo palatą, fizinės suvaržymo priemonės ir medikamentai (5).

Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad pacien­tų agresyvumas, ažitacija ir suvaržymo priemo­nių naudojimas yra susijęs su didesne paslaugų kaina, ilgesne gydymosi trukme, dažnesne re­hospitalizacija ir padidėjusiu medikamentų su­vartojimu (6).

Smurto rizikos veiksniai

Viena gydymo psichiatrijos stacionare indika­cijų yra agresija prieš save ar kitus. Pacientams, kurie jau priėmimo metu būna agresyvūs, tokią būseną sukelia haliucinacijos ir kliedesiai, dėl ku­rių pacientai būna psichomotoriškai sujaudinti ir pikti (7). Agresyviems pacientams būdingi sun­kesni teigiami psichoziniai simptomai, tokie kaip įtarumas, priešiškumas, haliucinacijos, mąstymo sutrikimai ir nekritiškumas kliedesiams, bloges­nė impulsų kontrolė. Kalbant apie specifines di­agnozes, dažniausiai smurtas pasitaiko tarp ser­gančiųjų psichoziniais sutrikimais, asmenybės su­trikimu, priklausomybe nuo psichoaktyviųjų me­džiagų ir manija. Depresija įvardijama kaip nesu­sijusi su smurtu (8).

Tokie pacientai būna nukreipiami gydytis į aktyvaus stebėjimo palatas ir uždarus skyrius. Taigi ne veltui būtent šiuose skyriuose stebi­mas didžiausias smurtinio elgesio dažnis. Be to, pastebėta, kad vyriškoji lytis, priklausomy­ bė nuo psichoaktyviųjų medžiagų, anamnezėje buvęs smurtas, gydymas priverstine tvarka yra reikšmingi smurtinio elgesio rizikos veiksniai. Gydymas priverstine tvarka, kai pats pacientas nesutinka su gydymo reikalingumu, tam prie- šinasi, papildomai didina smurtinio elgesio ti- kimybę (5). Iš išorinių, t. y. aplinkos smurto rizikos veiksnių, svarbu fizinė aplinka, pacientų skai- čius palatoje, lankytojai ir personalas, personalo patirtis ir apmokymai, personalo narių skaičius ir skyriaus taisyklės. Įrodyta, kad palatose, kur dirba patyręs personalas ir laikomasi lyderys- tės, smurtinio elgesio pasireiškimų fiksuojama mažai (10). Šiai veiksnių grupei priskiriamas ir palatos klimatas. Teigiamas palatos klimatas yra būtinas, norint sumažinti smurtinių atvejų skaičių. Be to, patys pacientai būna labiau pa- tenkinti gydymu skyriuje, kai smurtinių įvykių skaičius yra minimalus. Teigiama atmosfera pasiekiama, kai medikamentinis gydymas yra efektyvus, tarpasmeniniai konfliktai sprendžia- mi lanksčiai (11). Išskiriama, kad ypač svarbu yra bendravimo būdas, kuriuo naudojasi personalas, dirbdamas su pacientais. Svarbu gebėti išlaikyti pusiaus- vyrą tarp draugiškumo ir atitinkamo atstumo, nes kai kurie pacientai agresyviai reaguoja į per mažą fizinę distanciją ar fizinį kontaktą. Taip pat pastebėta, kad dažniau pacientų smur- tą patiria tos slaugytojos, kurios buvo labiau- siai įsitraukusios į santykį su pacientu (12), o kontroliuojantis personalo bendravimo stilius yra veiksnys, išprovokuojantis agresyvų paci- entų elgesį (13). Paciento poreikių nepatenkinimas – kita svar- bi smurto priežastis. Vis dažniau teigiama, kad pacientai yra klientai ir dėl to į smurto preven- cijos programas reikalinga įtraukti pacientų pa- sitenkinimo paslaugomis tyrimus. Atitinkamai pagal subjektyvius poreikius pakoreguojant gy- dymą bei užimtumo veiklas, galima pasiekti tei- giamų rezultatų (14).

Smurtinio elgesio valdymas

Smurto riziką mažinantys veiksniai:

● personalo apmokymas, kaip įvertinti, ar pacientas dabar yra pavojingas. Jei taip, tai kada ir kokiomis aplinkybėmis smurtas gali pasireikšti;

● tinkamas fizinės aplinkos įrengimas: maloni aplinka, optimalus pacientų skaičius palato- se, aiškūs personalo vaidmenys, nuspėjama rutina, užtikrinamas pacientų privatumas ir orumas (10). Kartais paciento smurtinį veiksmą galima nu- spėti pastebėjus įspėjamuosius ženklus, pavyz džiui, balso tono pakėlimas, gestikuliavimas, nenusėdėjimas ramiai, veido išraiškos (11). Pa­sireiškus smurtiniam elgesiui, patariama taiky­ti neprievartinius metodus ir paskatinti pacien­tą nusiraminti be frustracijos. Situacijos valdy­mo technikos įtraukia situacijos įvertinimą, ge­rus bendravimo įgūdžius, padidėjusį stebėjimą, medikamentų pasiūlymą, jei indikuotina. Geri bendravimo įgūdžiai apima verbalinio ir never­balinio elgesio valdymą, pavyzdžiui, kūno pa­dėtis, akių kontaktas, balso tonas, aiški kalba, fizinė distancija nuo paciento ir vengimas fi­zinio kontakto, nes kai kurie pacientai tai gali priimti kaip provokaciją.

Išskirtiniais atvejais skiriamos fizinės (fiksa­vimas diržais) ar cheminės (slopinančiais medi­kamentais) suvaržymo priemonės, pacientas per­keliamas į atskirą stebėjimo palatą (10).

 

Apibendrinimas

Faktai apie psichikos sutrikimais sergančių asmenų smurtą:

● daugeliu atvejų pacientai nėra agresyvūs;

● realus smurto dažnis nežinomas dėl skirtingų smurto apibrėžimo bei nepakankamo smurti­nių atvejų registravimo dokumentuose;

● smurto rizika padidėja esant piktnaudžiavi­mui alkoholiu, asmenybės sutrikimui, ūmiai psichozei;

● sunkūs nusikaltimai įvykdomi ganėtinai retai, nepaisant plataus atgarsio, kurio susilaukia visuomenėje;

● slaugytojos – pažeidžiamiausia medicinos personalo dalis, dažniausiai patirianti verba­linį ar fizinį pacientų smurtą;

● siekiant sumažinti pacientų smurtą, svarbu deramai įvertinti pacientą, ypač jei anamnezė­je buvo smurtinio elgesio apraiškų, koreguoti medikamentinį gydymą, kol bus pasiektas pageidaujamas terapinis efektas;

● bendraujant su pacientu svarbu išlaikyti pagarbų ir lankstų toną, nes direktyvumas, priverstinių priemonių taikymas provokuoja pacientų agresiją.

Autorius: Aldona Šileikaitė

Šaltinis: „Internistas“ ,Nr. 1, 2017m.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Mūsų draugai