Kaimo ramybėje – sveikata ir harmonija

Atrodo, kad miestiečių migracijos į kaimą mada nesikeičia, o iškeitusieji didmiesčių triukšmą į kaimo ramybę atranda ne tik atgaivą, bet ir sveikatą. Prieš porą metų žurnalistė Diana Šležienė iš Kauno persikėlė gyventi į Narkūnus –  kaimą, besiglaudžiantį prie Gelgaudiškio miestelio. Ir, kaip ji pati sako, ne tik nepražuvo, bet ir išmoko džiaugtis gyvenimu. Su žurnaliste kalbame apie šį kardinalų pokytį, kuriam ne visi gali ryžtis.

 

Kaip, būdama miesto žmogus ir tokios veiklios profesijos atstovė, ryžotės palikti įprastą aplinką?

 

Didelio ryžto nereikėjo – gyventi arčiau gamtos, kasdien justi po kojomis žemę buvo sena svajonė. Išėjo taip, kad prie tos svajonės gavau ir „priedą“ – gyvenu sename, dar prieš Antrąjį pasaulinį karą ręstame name, kur tvyro geroji senųjų šeimininkų aura. Tai buvo darbšti, turtinga zanavykų šeima, puoselėjusi sodą, gyvulius, ištvėrusi Sibirą ir vėl sugrįžusi į gimtąją stubą. Šiuose namuose buvo austa, verpta, skaitytos knygos. Gyvi to liudininkai – mano aptiktos senų staklių, baldų liekanos, verpimo ratelis, medžio apdirbimo įrankiai ir kt. Jau gal pusei senųjų Gelgaudiškio gyventojų (gyvenu šalia šio miestelio) išūžiau ausis, klausinėdama apie savo sodybą. Va, ir mėgstamiausia žurnalistinio darbo dalis – bendrauti su žmonėmis, fiksuoti įdomiausias detales čia, šiandien ir dabar.


Tačiau esate pripratusi prie miesto patogumų (turiu omenyje buitį) ar nesunku buvo prisitaikyti?

 

Name įrengėme visus miesto būsto patogumus, kartu išsaugoję duonkepę, zelikį (taip suvalkietiškai vadinama gulima krosnis) ir kt. Maistas auga lysvėje ar yra perkamas pas vietinius ūkininkus perpus mažesne kaina nei maksimose. O iki tokio paties prekybos centro nusipirkti aliejaus ar ryžių Kaune automobiliu važiuodavome 10–15 km – lygiai tiek pat dabar riedame iki Jurbarko ar Šakių centro. Ir jokiais pinigais neįvertinsi šviežio, ką tik nuskinto pomidoro, naminės duonos ar tikro kiaušinio skonio... Visa tai – skoniai, kvapai – man primena iki 10 metų kaime praleistą vaikystę. Tiesa, ją leidau kitoje Nemuno pusėje.

 

O aktyviai moteriai netrūksta veiklos?

 

Veiklos yra dešimtkart daugiau ir, svarbiausia, ji prasminga!

Kaip ir anksčiau, rašau straipsnius į įvairius leidinius, esu žurnalo „Gurmano gidas“ vyr. redaktorė – žodžiu, dirbu pagal profesiją ir visa tai darau naudodamasi bevielėmis susisiekimo priemonėmis. Tiesa, tokiais pat būdais, nepakeldami uodegos nuo kėdės, dirba ir daugelis kolegų Vilniuje ar Kaune, nes darbo krūvis toks, kad nėra laiko susitikti su straipsnio herojumi!

Bet pati maloniausia ir prasmingiausia veikla yra čia, Gelgaudiškyje. Lietuvoje daug kam žinomas Gelgaudiškio dvaras, šio miestelio bendruomenės, gyvuojančios daugiau nei dešimtmetį, veikla. Tiek pat laiko leidžiamas informacinis ir kultūrinis leidinys „Gelgaudukas“ – ar girdėjote, kad 2–3 tūkstančius gyventojų turintis miestelis savo pajėgomis leistų laikraštį?! Kultūros centras čia įrengtas kaip puikiausia Vilniaus kamerinė salė, o koncertuoti atvyksta žinomiausi šalies atlikėjai. Tai didžiausias gelgaudiškiečių pasididžiavimas ir, manau, puikus turizmo traukos centras. Et, atvažiuokit, pamatysit...

 

Tai, kaip supratau, visiškai nenusivylėte?

 

Ką jūs! Priešingai! Gal man pasisekė, gal Aukščiausiasis mane atvedė, ten kur būtų gera, bet jaučiuosi laiminga! Pirmaisiais metais vis išgirsdavome atsargius draugų, giminaičių klausimus: ar mums viskas gerai, ar neužpustė, ar turime ką valgyti... Dabar jau visi apsiprato, kad, „tepę slides į gūdų kaimą“, ne tik nepražuvome, bet išmokome džiaugtis gyvenimu, atsikratėme vartotojiškos visuomenės rūpesčių.

 

Mums, miestiečiams, diena prasideda skubėjimu, o kaip kaime?

 

Mano diena prasideda tyla, kurios fone girdžiu paukščių čiulbėjimą. Po truputį išmokau tyloje atskirti tam tikrus garsus: medžių šlamesį (sodyboje yra senų liepų alėja, kurios centre – gal tris šimtus metų menantis ąžuolas), šuns amtelėjimą, katės tipenimą. Man nereikia niekur skubėti, nes pabundu su saule ir iki miesto žmonių bendravimo laiko, tarkim 9–10 val. ryto, galiu laiko skirti smaksojimui į žaliuojantį sodą, rytiniam kavos puodeliui, pasivaikščiojimui su šunimi ar stebėjimui, kaip skleidžiasi lelijos tvenkinyje. Kai ryte niekur nereikia bėgti galvotrūkčiais, gali susidėlioti minčių tvarką, ir, prisėdus prie kompiuterio, darbai gula daug lengviau.

 

Mūsų žurnalas daug rašo sveikatos temomis, tai ir norėčiau kalbą pakreipti šia linkme. Ar kas pasikeitė ir į kurią pusę?

 

Gal 20 metų dirbau be atostogų (atostogomis nelaikau paknopstomis susiruoštą kelių dienų kelionę), tad lėtinis nuovargis buvo kasdienė duona. Negalavimai dingo pradėjus gyventi kaime – tik po savaitės ar dviejų prisiminiau, kad pamiršau gerti vaistus, kuriuos reikėdavo vartoti kasdien. Prisipažinsiu, jų negeriu jau dveji metai, o jaučiuosi sveika. Vidutiniškai kasdien 2–3 valandas dirbu fizinį darbą – tai geriausia mankšta sąnariams ir pakajus galvai. Kai esi natūraliai pavargęs, užmiegi tik spėjęs pagalvoti, kaip gražiai atrodys šiandien nudažytos palangės ar išgenėtas sodas... Vietoj raminamųjų ar migdomųjų dar galima vakarais pasėdėti ant suolelio prie namo ir stebėti, kaip į mūsų jūrą (taip vadiname tvenkinį) leidžiasi saulė. Jei nebūčiau apsigyvenusi lygumų krašte, tikriausiai būčiau ir nesužinojusi, kokiomis spalvomis nusidažo dangus leidžiantis saulei. Tuos saulėlydžio filmus žiūriu kiekvieną vakarą nemokamai, ir bet kokiu metų laiku!

Kaip į vandenį išnyko mano rytinė alerginė sloga, kuri ne vienerius kankino gyvenant mieste. Padariau išvadą – mažiau dulkių. Dingo migrena – ji, matyt, išsigando gryno oro. Kai pasėdėjus prie kompiuterio ima mausti nugarą, lekiu padirbėti į daržą – skausmą pamirštu. Jei kas nors suerzina, išeinu į kiemą ir galiu rėkti pavėjui ar prieš vėją – pykčio kaip nebūta.

Manau, kad sveikatą gerina ir tai, kad šalia mūsų gyvena šuo ir penkios katės. Kiekvienas gyvūnas turi savą atkeliavimo į namus istoriją, bet dažniausiai tai buvo kitų atstumti padarėliai. Šiandien jie yra nepakartojami mūsų draugai, kiekvienas turi savitą charakterį ir būdą bendrauti su žmonėmis, o gyvenimas be jų būtų liūdnesnis.

 

Ar mėgstate po žemę raustis?

 

Kadangi esu gimusi po Žemės ženklu, tai, sukišusi rankas į lysvę, jaučiu palaimą. Kai anksčiau darbe labai pavargdavau, nuvažiuodavau pas draugės mamą į kaimą ir prašydavau, kad man leistų nuravėti kokią lysvę. Padėdavo! Šiemet išbandysiu gamtinę žemdirbystę – braškių daigus sukišau po šiaudais, vasarą pažiūrėsim, ar bus uogų.


Na, bet braškėmis darbai nesibaigia?

 

„Paveldėjome“ du nemažus šiltnamius, vienas jų skirtas pomidorams, o kitas – agurkams. Lauko lysvėse auginu ridikėlius, salotas, įvairias prieskonines žoles, šiek tiek šakniavaisių. Visa tai nuskinta, išrauta keliauja ant stalo ir yra tiesiog sušlamščiama, nes būna be galo gardu. Sode auga daugiau nei 30 obelų, vyšnios, kriaušės, slyvos, be proto skanūs juodieji serbentai, avietės ir kt. Visi vaismedžiai ir daugelis vaiskrūmių yra senųjų šeimininkų palikimas, kai kurių mūsų sodo obuolių pavadinimus žino tik vyresnės kartos žmonės, mat tokio senumo obelys daugelyje sodybų buvo be gailesčio iškirstos. Iki kitos vasaros geriame obuolių sultis, kurių skonis pakylėja iki dangaus. Ar tai gali pakenkti sveikatai?!

 

Gal galite pasiūlyti kokių ypatingų receptų?

 

Mano receptų principas labai paprastas – daržovių šviežumas. Labai mėgstu garžgarstes. Kiek pasmulkinusi jų lapelius, įmetu kelis gabalėlius fetos ar savos gamybos sūrio, įpjaustau didesnį pomidorą, keletą juodųjų alyvuogių, viską apšlakstau alyvuogių aliejumi, ir štai jums puikiausios salotos – negėda ir išrankaus skonio svečiui iš sostinės patiekti. O rūgusį pieną su bulvėmis ar obuolių pyragą po mūsų obelimis lapnoja net didžiausi gyvenimo kaime pesimistai.

 

Kiek žinau, pati ir slegiate sūrį, ir kepate duoną...

 

Griekas būtų nekepti naminės duonos, kai turi duonkepę, ar nesuslėgti sūrio, kai iš kaimynės kada panorėjęs gali parsitįsti kibirą šviežio pieno. Išbandžiusi keletą sūrių gamybos būdų, apsistojau ties panyru. Tai šviežio saldaus pieno sūris, sutraukiamas šviežiomis citrinų sultimis. Vėliau jį gardinu druska, įvairiomis žolelėmis, net pipirais. Po poros dienų jis įgauna tam tikrą skonį ir, kaip sako ragautojai, yra pasakiško skonio, šiek tiek primena mocarelą. Tiesa, iš to kibiro pieno išeina ne tik kilogramas gardaus sūrio, bet ir guzas varškės, koks litras rūgpienio, dar puslitris grietinėlės ar grietinės.

 

Na, o kaip atžalos, ar pritaria mamos pasirinkimui?

 

Mano vaikai tolerantiški ir džiaugiasi, kad mamai gerai. Jie  jau savarankiški, suaugę (dukrai – 25-eri, sūnui – 23 metai) ir visus gyvenimo pasikeitimus priima kaip sveikai mąstantys žmonės. Jie taip pat gerai jaučia gamtos raminamąjį poveikį ir atvažiavę kartais miega net po 12–14 valandų be pertraukos. Džiaugiuosi, kad galiu jiems padovanoti gabalėlį ramybės, kuri tvyro Narkūnų kaimo padangėje.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Mūsų draugai

Mūsų draugai