Poreikis periodiškai atsitraukti į privatų prieglobstį užkoduotas daugeliui žinduolių, paukščių, varliagyvių ir net kai kuriems vabzdžiams. Tam vieni randa natūralią pastogę gamtoje, kiti kasasi urvus. Štai jau septynerių devynerių metų amžiaus vaikai pradeda statyti „namus“ iš antklodžių ar įsirengia keistas konstrukcijas medžiuose. Taigi asmeninio kampo reikia visiems, ir jo funkciją paprastai atlieka mūsų būstas. Tačiau kiek erdvės reikia žmogui, kad jis jaustųsi patogiai, ir kokia ji turėtų būti?
Iki minimumo sumažinti erdvę
Mažiausiu gyvenamuoju plotu greičiausiai būtų galėjęs didžiuotis Diogenas, tačiau mažiausio pasaulyje namo idėja persekioja ir šiuolaikinius architektus, ypač vis didėjant žemės kainoms. Didžiausius pasiekimus šioje srityje, be abejo, reikėtų priskirti japonams, kurie nuolat bando išrasti, kaip patogiai jaustis mažame lopinėlyje. Štai 1972 m. japonų architektas Kisho Kurokawa sukūrė Nakagino bokštą, susidedantį iš gyvenamųjų kapsulių, kuriose buvo galima sėdėti ir gulėti. Atsistoti (net nedideliems japonams), deja, nebuvo galimybės. Vėliau tokios kapsulės buvo tobulinamos, jas bandyta pritaikyti jei ne gyventi nuolat, tai nors viešbučiams. Tačiau vis dėlto buvo prieita prie nuomonės, kad gyvenamajame plote turi būti galimybė išsitiesti visu ūgiu.
Ilgai laukti neteko: 2001 metais britų architektas Richardas Hordenas su kolegomis nusprendė sukurti mažiausią pasaulyje kambarį. Jame buvo mini dvigulė lova, virtuvėlė, baras, televizorius, oro kondicionierius, rūbinės ir drabužinė, iš viso 2,6 metrų ploto. Šis skaičius buvo pasirinktas neatsitiktinai: tai yra ne mažiau erdvės, kad kambario centre stovintis žmogus galėtų laisvai ištiesti rankas iki sienų ir lubų. Viskas susimontuoja taip, kad transformuotoje erdvėje galima padaryti net mini šokių salę. Tačiau... ar daug kas norėtų taip gyventi?
Dideli namai – ne mažiau problemų
Tačiau kuo daugiau erdvės, dar nebūtinai tuo daugiau laimės. Kaip skelbiama „Journal of Industrial Ecology“, minimalaus gyvenamojo ploto standartai kiekvienoje JAV valstijoje skirtingi, pavyzdžiui, Arkanzase – 242 kvadratinių metrų šeimai, Ohajo valstijoje – bent 168. Ir tai greičiausiai yra geriau nei sėdėti susirietus japoniškoje kapsulėje. Vis dėlto didelio ploto problema yra kita: prarasta erdvės kontrolė.
Veiksminga vidaus erdvės organizacija yra individualus klausimas, juo rūpinasi dizaineriai. O tuo, kiek daiktų reikia, kad žmogus būtų laimingas, – jau mokslininkų problema. Štai JAV psichikos sutrikimų centras atliko tyrimą su žmonėmis, viena jų grupė kaupė namuose įvairius reikalingus ir nelabai daiktus, kita grupė nebuvo nuo daiktų priklausoma. Jų buvo paprašyta atrinkti nereikalingus daiktus ir jų atsisakyti. Pasirodė, kad rūšiavimas „kaupėjams“ kėlė nerimą ir net paniką, jie niekaip negalėjo priimti ryžtingų sprendimų, kitaip nei „nepriklausomų nuo daiktų“ grupėje. Šis eksperimentas patvirtina principą, kad ne tiek erdvės, kiek organizavimo trūkumas gali turėti įtakos sveikatai. Taigi svarbų vaidmenį vaidina ne tiek asmeninės erdvės dydis, kiek jos veiksmingumas. Tai yra ji turi būti organizuota taip, kad būtų tinkama gyventi ir nebūtų per daug apkrauta.
Ta pačia tema, t. y. kiek žmogui reikia gyvenamosios erdvės ir nuo priklauso jos poreikis, kalbame su UNESCO Asmenybės ugdymo instituto „Rafaelis“ įkūrėja Marija Mendele-Leliugiene.
Taigi pirmiausia – nuo ko priklauso gyvenamosios erdvės poreikis?
Pirmiausia gyvenamoji erdvė priklauso nuo to, koks yra pats žmogus, kokie jo poreikiai, tikslai, ką jis veikia, kokios jo galimybės. Gyvenamąją erdvę reiktų sieti su asmenine erdve, taigi tai ir psichologinė erdvė, reikalinga saugiam buvimui, ir dvasinė erdvė, kuriai yra labai svarbi tolerancija, pagarba, ir t. t. Bet šiais laikais, kai yra labai didelis skurdas (sakyčiau, net pavojingas), tokią erdvę susikurti labai sunku. Kiekvienas nori turėti geras gyvenimo sąlygas, bet galimybės ne kiekvienam leidžia. Aišku, kad poreikis turėti didesnę, oresnę, tinkamesnę gyvenimo erdvę gali tapti tikslu, motyvuoti veikti ir ją susikurti. Bet, tarkim, vaikai, kurie auga šeimoje, negali turėti įtakos erdvės padidinimui. O jeigu kalbėtume apie socialinius būstus, kur viename dešimties ar dvylikos kvadratinių metrų kambarėlyje gyvena nuo penkių iki dvylikos žmonių... Ir visiškai kas kita, kai šeima gali leisti sau pasirinkti tokį gyvenamąjį plotą, kad ir tėvai jaustųsi oriai, ir vaikai turėtų sąlygas jaustis oriai.
O ar gali būti jos per daug?
Čia priklauso nuo to, ką toje erdvėje žmogus žada daryti.
Na, ne veikti, dirbti, bet tiesiog gyventi?
Mano nuomone, per daug erdvės tiesiog negali būti. Tačiau kartais ir pilis ar patys prabangiausi rūmai gali tapti tikru kalėjimu, jeigu namuose nėra vadinamojo sveiko oro, gerų, šiltų santykių. Žiūrint, ką tu veiki ir kam ta erdvė yra skirta. Jeigu ji yra tiesiog kaip paminklas, tai tuomet ten nenorės grįžti nei pats šeimininkas, nei kitiems bus malonu ateiti į tokius namus.
Kuo blogai vaikui ar suaugusiajam, jei erdvės per mažai?
Pirmiausia viskas priklauso nuo tarpusavio santykių. Pamenu, kažkada mūsų buvusių partnerių švedų šeima lankė socialiai remtinas šeimas Lietuvoje. Matydami, kaip skurdžiai ir ankštai gyvena daugiavaikės socialiai remtinos šeimos (kai kur net trūkdavo vietos atsisėsti), jie pabrėžė, kad jei yra širdžių vienybė, nesvarbu, kiek vietos, jos užtenka visiems. Jie buvo sužavėti to, kas vyksta. Net jei skurdas, trūksta erdvės, bet toje mažoje erdvėje tikrai nėra pažeidžiamas nė vieno šeimos nario orumas. Ir visiškai kitaip, kai santykiai nėra geri, tada nesvarbu, kokio dydžio namas, erdvės vis tiek bus mažai.
Ar gyvenimas daugiaaukštyje tokios pat kokybės, kaip ir savame name, ar psichologiškai yra skirtumas, kokiame būste gyveni?
Be abejo, yra. Kuo arčiau gamtos, tuo žmogus geriau jaučiasi. Ir psichologiškai, ir dvasiškai, ir emociškai, nes gamta padeda atgauti pusiausvyrą, vidinę harmoniją. Daugiaaukštyje, jeigu nors vienas kaimynas triukšmingas, kenčia visi, negali pailsėti, o svarbiausia, kad ką nors pakeisti esi bejėgis. Taigi skirtumas akivaizdus.
O ar turi reikšmės tai, kad gyvena daug žmonių?
Yra nuomonė, kad daugiaaukščiuose daug sunkiau išgyventi. Tiesa, yra ir privalumų, žmogus įgyja tam tikrą imunitetą, jam lengviau gyventi XXI amžiaus džiunglėse. Taigi nėra to blogo, kas neišeitų į gera.
Kaip pakomentuotumėte atvejus, kai tėvai stato namus ne tik sau, bet ir vaikams ar net vaikų vaikams. Juk lyg ir stengiasi pasirūpinti jų gyvenamąja erdve, bet vaikai paprastai stengiasi išeiti, nors ploto prasme erdvės jiems kaip ir užtektų?
Manau, kad tai visų posovietinių šalių liga, kai visiems reikėjo kažkokiu būdu išgyventi. Ir dar diktatoriškas auklėjimo stilius – esą aš žinau, ko reikia mano vaikams. Taip bet kokiu atveju jau atimama galimybė vaikams būti savarankiškiems, o tai jau yra orumo pažeidimas. Kiekvienas vaikas nori susikurti savo gyvenimą, jis suauga ir išeina iš tėvų. Tai yra normalu.
O mano asmeninis požiūris į tą vadinamąją gigantomaniją yra neigiamas. Tai tiesiog nevalyvas, neekologiškas požiūris į viską – juk pasistatai daug daugiau nei tau reikia, paskui susidurti su problema, kaip visa tai išvalyti, o kur dar šildymas, energetiniai resursai, taigi tai tas pats žemės resursų eikvojimas. Tai jau, sakyčiau, nesveika.
O kaip pakomentuotumėte japonų minimalizmą. Ar jis nekelia diskomforto?
Manu, kad tai yra ir gerai, ir ekonomiška, ypač XXI amžiuje, kai beprotiškas gyvenimo tempas, kai žmonės dirba „nuo iki“ ir į namus grįžta tiktai permiegoti.
Aišku, kai kuriuos žmones, pavyzdžiui, kūrėjus, reikėtų vertinti kitaip. Kuriančiam žmogui tokiuose ankštuose būstuose tiesiog neįmanoma. Jeigu nuo manęs priklausytų, tai aš jiems sudaryčiau sąlygas gyventi tinkamoj erdvėj. Štai, kad ir didelių kompanijų vadovų yra dideli kabinetai ne dėl to, kad ten būtų rengiami susirinkimai ar pan., o dėl to, kad mintims būtų erdvės. Lygiai tas pats kaip, pavyzdžiui, dailininkai turi studijas, jie susikuria savo erdvę, taigi kūryba reikalauja didesnės erdvės, viename ar dviejuose kvadratiniuose metruose kurti sudėtinga. Taigi tai visai kita žmonių kategorija.
Skausmas - subjektyvus pojūtis. Jo intensyvumas priklauso nuo organų pažeidimo, skausmo slenksčio, centrinės nervų sistemos būklės. Daugybė moterų nuolat patiria nuolatinį ar epizodinį skausmą, kuris trukdo gyventi, pailsėti, užmigti. Jis yra pagrindinis daugelio ginekologinių ligų simptomas. Nukenčia asmeninis, socialinis ir seksualinis gyvenimas, moteris atrodo liguistai ir nuolat pavargusi....
Skaityti daugiauKiek turėtų trukti lytinis aktas, geriausiai žino moteris, todėl jos ir reikia pasiklausti. Bet ar verta patikėti, kai ji meilikaujančiai sako, jog jai užtenka ir tų 30 sekundžių? Greičiausiai protinga ir mylinti moteris labai nenusimins dėl kelių per greitai išsiveržusios sėklos kartų, bet jeigu taip atsitinka visada? Paguodžiant galima pasakyti, kad priešlaikinė ejakuliacija - lengviausiai išsprendžiama seksualinė problema....
Skaityti daugiauKasdien pas ginekologus apsilanko daugybė įvairaus amžiaus moterų, kurias vargina mėnesinių ciklo sutrikimai. Kartais gali užtekti tik menko streso, didelio nuovargio, ir menstruacijos sutrinka. Kiekviena moteris bent kartą patiria nedidelių ciklo nukrypimų, kurie nekelia didelio pavojaus, tačiau kartais tai gali būti prasidedančios ligos signalas. Kaip išgirsti tokį signalą ir juo pasirūpinti? Kalbamės su akušere-ginekologe Vita JAUNIŠKIENE....
Skaityti daugiauPrižiūrėti ausis ne mažiau svarbu nei reguliariai valyti dantis, plauti plaukus ar karpyti nagus. Daugiausia ausų priežiūros sunkumų sukelia joje besikaupiančios tąsios, geltonos išskyros - ausies siera. Šių išskyrų kiekis yra individualus: vieniems jos gaminasi tiek mažai, kad ji niekada nesikaupia, tuo tarpu kitų ausyse kamščiai susidaro kas du trys mėnesiai. Nepamanykite, jog ausies siera tik teikia rūpesčių - ji yra labai svarbi bei naudinga, nes apsaugo ausų landas (nuo būgnelio iki išorinės ausies) nuo dulkių, bakterijų ir kitų nešvarumų. Taigi jos ausyje turi būti, tik, žinoma, ne per daug....
Skaityti daugiauBeveik kiekvienam bent kartą gyvenime ūžė, spengė ar zvimbė ausyse. Tačiau ar visada į tokius dalykus reikia kreipti dėmesį? Viena mūsų žurnalo skaitytoja pasakoja apie savo problemą ir klausia: „Jau keleri metai man tiek dieną, tiek naktį ūžia ausyse. Ar yra kokių gydymo būdų nuo to ūžesio išsigydyti, ar teks kentėti visą gyvenimą?“ Manau, šis klausimas labai aktualus daugeliui, taigi pasistengsiu papasakoti apie šį simptomą išsamiau...
Skaityti daugiauTikrai nedaugelis vos sunegalavę skuba pas gydytoją. Visų pirma, kol užsiregistruosi ir pateksi, nesunki liga praeis savaime, o jei reikia tik konsultacijos... Gyvename XXI amžiuje, todėl daugeliui visagalis internetas yra geriausias patarėjas. Veikiausiai todėl žurnalo „Sveikas žmogus“ interneto tinklalapyje, taip pat vis populiarėjančiame „Facebook“ puslapyje ir sulaukiame daugiausia mūsų skaitytojų klausimų. Kiti savo problemas išdėsto laiške redakcijai. Apžvelgsime dalį jų. Šįkart pasirinkome ginekologiją, o į klausimus atsako Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos Moterų konsultacijos vadovė docentė Rosita Aniulienė....
Skaityti daugiauKiekvienai porai moters nėštumo metu lytiniai santykiai sukelia tam tikrų dvejonių. Vienoms poroms nėštumas seksualiniam gyvenimui teikia tik privalumų, kitoms – tai susirūpinimas ir problemos. Iškyla begalės klausimų, į kuriuos atsakymus gali pateikti tik moterį nėštumo metu prižiūrintis gydytojas. Kas atsitiks, jeigu moteris patirs orgazmą? Ar galima mylintis sužaloti kūdikį? Ar gali seksas sukelti persileidimą? Kokia yra infekcijos patekimo rizika? Į šiuos klausimus atsako Vilniaus gimdymo namų akušerė-ginekologė ALINA KITOVIENĖ....
Skaityti daugiauMoksliniai tyrimai nustatė, kad natūrali kontracepcija ne tik įmanoma, bet ir gali būti efektyvi (toms, kurių ciklas reguliarus, patikimumas – daugiau nei 90 proc.). Kiekviena moteris turi tam tikrą ciklo ritmą, todėl reikia tik išmokti stebėti savo pojūčius. Dažniausiai rekomenduojama naudotis keliomis vaisingų ir nevaisingų dienų nustatymo metodikomis. Apie kalendorinį, temperatūros ir gleivių stebėjimo metodus konsultuoja gydytojas ginekologas med.dr. Genadijus KRAVČENKA....
Skaityti daugiauGinekologė Violeta Jonaitienė jau septynerius metus nepaliauja žavėtis Suomijos mokslininkų išradimu – hormonine gimdos spirale. Šiai kontracepcijos priemonei prieš dešimtmetį pasirodžius Lietuvoje, gydytoja viena pirmųjų šalyje ėmė ją siūlyti savo pacientėms. Pasak ginekologės, per tiek metų neteko girdėti blogų atsiliepimų, o dažna moteris po kurio laiko grįžta „antram kartui“. Jonaitienė yra tokia tikra šios priemonės veiksmingumu, nes pati yra ją išbandžiusi. Gydytoja ją dažniausiai skiria nemaloniam sutrikimui, kuris kamuoja daugelį moterų, – gausioms mėnesinėms mažinti....
Skaityti daugiauVitaminai ir mikroelementai – kiekvieno žmogaus organizmui būtinos medžiagos. Norėdami išvengti organizmo išsekimo, imuninės sistemos susilpnėjimo, turėtume kasdien papildyti savo maisto racioną vitaminais ir mineralinėmis medžiagomis. Šįkart apie tai, kodėl mūsų organizmui taip reikalingas magnis....
Skaityti daugiauŽmogaus kūne nuolatos vyksta įvairios cheminės reakcijos. Vykstant medžiagų apykaitai, kūno temperatūra svyruoja apie + 37°C. Tačiau žmonės ar net žmonių bendruomenės turi individualias „normalios“ kūno temperatūros variacijas. Išsamiau apie visa tai kalbamės su Kauno medicinos universiteto klinikų Infekcinių ligų klinikos prof. Alvydu Laiškoniu....
Skaityti daugiauNuo senų laikų geriamoji soda buvo patikima pagalbininkė ir pyragą kepant, ir virtuvę valant, ir ligas visokias išvaikant. Prisiminkime jos galias ir paklausykime įvairių specialistų nuomonės, kuo soda gali padėti dabar....
Skaityti daugiauMedicinos specialistai, remdamiesi pasaulio statistikos duomenimis, teigia, kad dauguma ligų prasideda nuo žarnyno veiklos sutrikimų. Norint išgydyti organizmą ar išvengti ligų, visų pirma būtina išvalyti organizmą – pašalinti jame susikaupusius šlakus bei toksinus....
Skaityti daugiauPakilusi temperatūra nėra liga, o tik ligos požymis. Net keliais laipsniais pakilusi temperatūra rodo organizmo reakciją į ligą – vadinasi, organizmas pradeda kovoti su liga. Žmogaus kūno temperatūra svyruoja – mažiausia ji yra naktį (tuomet lėčiausia medžiagų apykaita) ir ryte, o, organizmui tampant aktyvesniam (dieną), ji vertinama kaip normali, kai yra 36,4–36,7°C. Nuo neaukštos temperatūros vaistų nereikia. Tačiau ką daryti jei temperatūra nedaug pakilusi laikosi ilgesnį laiką? Ką rodo ilgalaikė pakilusi temperatūra, kokios galimos priežastys ir ką tokiu atveju daryti, konsultuoja Vilniaus sveikatos namų vaikų ligų gydytoja Lorita BUDRIENĖ....
Skaityti daugiauNe vieną šimtmetį stengiamasi padėti tiems, kuriems išsivysto priklausomybė nuo alkoholio. Kuriami vaistai, atrandamos vis naujos psichoterapinės metodikos, praktikuojama ir „bobučių medicina“. Kelyje į pergalę prieš priklausomybę visi metodai tinkami? Bent jau tokios nuomonės yra net kompetentingiausi medikai, dirbantys su priklausomais žmonėmis. Anot jų, alkoholizmo gydymas turi būti kompleksinis, tačiau kas įeina į tą kompleksą – artimųjų ir pačio žmogaus reikalas. TV laidos kūrybinė grupė pasikalbėjo su keliais specialistais, turinčiais ne vienerių metų darbo patirtį. Teiravomės apie vieną dažnai taikomą metodą, kuris kartais suteikia žmogui antrą galimybę, o kartais ir ne. Apie kodavimą. ...
Skaityti daugiauŠiame straipsnyje sužinosite, kokie yra pagrindiniai priklausomumo nuo alkoholio simptomai, kokios gali būti jo priežastys ir kokios šiandien yra alkoholizmo gydymo galimybės....
Skaityti daugiau
Parašykite savo nuomonę