Laimė – ne pinigai. Tuomet kas?

Norime būti sveiki, trokštame meilės, laimės, pinigų. Ir išmintingos vyriausybės, mandagių kaimynų, gero darbo, sėkmingų projektų... Pasirodo, visos kategorijos susijusios, o, supainiojus prioritetus ir pasiklydus tarp jų, galima tapti priklausomam nuo pačių geriausių dalykų. Ir dėl to – nelaimingam!

Kaipgi turėti pinigų ir gyventi laimingai? Savo įžvalgomis dalijasi Aurimas Guoga – vertėjų biuro „Magistrai“ bendrasavininkis, verslininkas, lektorius, knygos „Priklausomybė nuo pinigų“ bendraautoris.

 

Kai vertybės savo vietoj, ir gerovė – savo

 

„Jei turėsiu pinigų, žmonės mane gerbs. Todėl pirmiausia sieksiu pinigų, o artimieji tegu pagyvena, kaip išmano.“ Išmintinga taip manantį žmogų paprotinti, kad vertybes jis nepelnytai stumtelėjo nuo savęs. Daugelio jaunų žmonių prioritetai, pastebi Aurimas Guoga, yra ne savo vietoj. Atrodo, kad sunku ir pernelyg sudėtinga vienu metu būti dvasingam, kurti asmeninius santykius, šeimą, auklėti vaikus, turėti mėgstamą, nors ir mažiau apmokamą, darbą. Paprastai elgiamės paprasčiau – iš pradžių siekiame turto ir pinigų!

„Ėmęsis kurti vien tik materialų turtą, veikiausiai susipainiosi; pinigų vieta – po šeimos ir dvasinių vertybių“, – sako Aurimas. Jei pinigai svarbesni nei vertybės, nejučiomis gali paminti garbingumą, o savo laimės siekį realizuosi galbūt neetiškai ir amoraliai, siekdamas tik pinigų. Valdininkas, „priėjęs“ prie visuomenės pinigų, manys, kad nieko bloga, jei dalį tų pinigų neteisėtai panaudos savo ir savo šeimos gerovei, asmeninei garbei, įtakingumui užsitikrinti.

Kuo įtakingesni pinigai, tuo mažiau moralės.

 

Pinigai ir moralė

 

Pirmoje vietoje turi būti sąžinė; jei yra kitaip, negalime tikėtis sąžiningos visuomenės ateityje, t.y. obuolys nuo obels... „Jei kolega iš darbo vaikams neša rašiklį, kodėl to nepadarius ir man? Darbovietės automobiliu pavežėti namiškius – nieko tokio, tegu viršininkas žino, kad moka per mažai.“ Gal taip mąstančio žmogaus moralė ir nelabai pakis, tačiau jo vaikų moralė, tikėtina, taps kitokia. Mąstymas „vaidina, kad moka, o aš vaidinu, kad dirbu“ gali būti užkrečiamas, paveldimas. Kaip išvengti tokios priklausomybės?

 

Įsitikinimų gydymas

 

Pirmiausia, pataria A.Guoga, turėtumėte iš savęs išrauti norą ką nors gauti už dyką. Yra dėsnis: žmogus, kuris žūtbūt siekia gauti ką nors dovanai, ko nėra nusipelnęs, arba ką nors gauna be asmeninių pastangų, bus apgautas arba ko nors neteks. Kitaip tariant, nemokamas sūris – tik spąstuose. Tarkime, rinkėjai, nesidomėję politiko biografija ir konkrečiais darbais, balsavo tik gražių jo kalbų paveikti. Žmonės neanalizavo, neskyrė laiko kandidatui pažinti. O toks čiulbuonėlis, atėjęs į valdžią, kurs gerovę sau, bet ne savo rinkėjams.

Didžiausią žalą visuomenei daro piliečių nesuvokimas, kad esame atsakingi už savo valstybę, visų gerovę. Rūpintis savo šeima nepakanka; reikia būti pilietiškam. „Valdžia“, „tie, kuriems priklauso“, „kas nors“ mumis nepasirūpins be mūsų pačių pozicijos: aktyvios, „spaudžiančios“ valdžios žmones. Politikai reaguoja į spaudimą; jei mumis piktnaudžiaujama, turime teisę mitinguoti ir kitomis formomis būti nepatogūs valdžiai. Bet to mes beveik nedarome.

Trečia, kas mūsų galvose griautina, – saldaus gyvenimo (it. dolce vita) iliuzijos. Dolce vita, – sako glamūrinių žurnalų (ir tokio gyvenimo) turinys ir įvaizdžio kūrėjai. Jie perša dekadentišką laimės suvokimą, t.y. laimingas būsi, kai tavo gyvenime nebus jokio skausmo, jokio diskomforto. Patariama ne siekti iššūkių, o priešingai – nuo jų tolti. Irtis link tų, kurie nepatiria skausmo, jaučiasi patogiai; būk ten, kur nėra iššūkių.

O gyvenimas ir dvasiniai dėsniai sako: teisę būti laimingam reikia užsitarnauti tinkamu gyvenimo būdu.

Bet kodėl gi negyventi, jei galiu, lengvai ir džiugiai?

A.Guoga: „Kai žmogus vengia sunkumų, kai nepaiso jam skirtų iššūkių, labai mąžta ir nyksta jo savigarba. Jei atlikai sudėtingą užduotį, jautiesi gerai; o jei neatlikai gerai arba visiškai atsisakei ar išsisukai, – ims ėsti savigrauža.

Susinervinote darbe? Galima užsirūkyti ir galima ramiai apgalvoti situaciją, jei įmanoma, ją pataisyti ir išmokti pamoką. Savigarbos neturėjimas – kaip dantų skausmas. Jei klaidingai manysi, kad laimė yra skausmo nebuvimas, nepatogumų vengsi arba juos šalinsi ne pačiu tinkamiausiu būdu: eisi išgerti, pašėlti, apsipirkti... Tikrai pagerės. Tačiau ar ilgam? Po to bus duobė. Jei iš tų duobių bandysi išsikapstyti tais pačiais „man reikia užsimiršti“ būdais, jie tave nuves į priklausomybę.

Skausmo vengimas – tai savęs varymas iš proto, gyvenimo griovimas savomis rankomis.“

 

Pinigus pritraukia dora ir kompetencija

 

Pinigai mums svarbu, ir, norint jų turėti, reikia padirbėti. Nesveikas požiūris: „...aš pinigų neturiu. Žinote, man jie ir nesvarbūs.“ Jei žmogus pradeda niekinti turtą, jis uždaro save skurde. Nesėkmės ištinka, kai nežinome ir pažeidžiame dvasinius įstatymus. Kitaip tariant, nesėkmės ištinka dėl nemokėjimo elgtis su pinigais ir netinkamos jų pozicijos vertybių hierarchijoje, dėl neteisingų prioritetų. Dvasiniai dėsniai stipresni nei ekonominiai ar socialiniai.

Šalys kas kelis dešimtmečius patiria ekonomines krizes. Dabartinės ekonominės krizės metu, kaip pripažįsta kai kurie įtakingi ekonomistai (pavyzdžiui, Europos centrinio banko pirmininkas J.C.Trichet), tradiciniai ekonominiai receptai nebeteko galios. Tačiau jeigu būtume padorūs ir, valdydami pinigus, turėtume pakankamai kompetencijos, krizių išvengtume ir priartintume finansinę sėkmę. Trukdo mūsų pačių elgsena – mes dažnokai pažeidžiame dvasinius įstatymus.

 

Turto apykaitos dėsniai

 

Kapitalo sankaupa tam tikroje vietoje būtina. O turtingas žmogus, jei nori ir toliau būti turtingas, privalo pasirūpinti neturtingais. Bet nereiktų savo pinigų imti ir išdalyti vargšams. Tai būtų žemesnė rūpinimosi neturtingaisiais forma. („Įdėti į saują“ – tai vadinamoji gėdos duona. Ji skatina nežabotą norą gauti dar daugiau, pasaulis tokiems žmonėms atrodo nuolat skolingas – kodėl bedarbio pašalpa tokia maža? kodėl jūsų makaronai nėra aukščiausios rūšies?) Aukštesnioji forma yra suteikti galimybes neturtingam žmogui pasirūpinti savimi – darbo vietų ir tinkamų darbo sąlygų kūrimas.

Judaizmas nurodo: iš to, ką uždirbai, 90 proc. priklauso tau, o dešimtadalis nėra tavo; pastarąją dalį gavai kad oriai vykdytum labdaros pareigą. To nedarantis žmogus, nurodo judėjų tradicija, vagia iš Dievo. Todėl žydų bendruomenės turi stiprius labdaros ir paramos fondus. Jie 2006 m. JAV sudarė beveik 100 milijardų dolerių ir teikė paramą ne tik tautiečiams. Žydų tautybės žmonių JAV yra apie 2 proc. visų gyventojų.

Vargingiau gyvenantis turi būti dėkingas už paramą, o turtuolis turi jaustis dėkingas, kad jo dovana priimama, – moko judaizmas.

Per labdarą visuomenėje daugėja harmonijos.

Nemažai veiklių žmonių apie tai gali sakyti: nesąmonės; mes mokame didelius mokesčius valstybei, kuri prisiėmė atsakomybę už savo piliečių socialines reikmes. Aurimas Guoga atsako: „Jeigu visuomenė gaus pakankamai paramos per labdarą, valstybei nereikės didinti mokesčių naštos verslui.“

Jei norime būti turtingi, to siekime per pastangas ir darbą. Jei to nereikėjo ir turtas atėjo lengviau, kaip dovanos, turime jaustis nuoširdžiai dėkingi.

 

Kaip įveikti ekonominius sunkumus

 

Dabar, kai būtinai reikia gerinti šalies ekonominę būklę, tikėtis ekonomistų svaraus indėlio, neverta. Klesti ir po sunkmečių greičiau atsigauna visi tie kraštai ir valstybės, kurių visuomenės vadovaujasi aukšta darbo bei turto etika. Tai:

-          asmeninis darbo etikos, teisių ir pareigų suvokimas;

-          racionalios, moralios etinės sistemos laikymasis;*

-          atlikti savo darbą ir nedaryti to, ko neišmanai (tokio neišmanymo pavyzdys: ekonominės krizės priešaušryje investavimo į vadinamuosius fondus patarėjais dirbo daug nekompetentingų žmonių);

-          nesiekti ką nors gauti be pastangų;

-          nuolat ieškoti būtų, kaip būti kuo naudingesniam rinkoje.

 

Šiuolaikiniam žmogui tai sudėtinga; jis mano, kad pamatines vertybes gal ir galima išsaugoti, bet pirmiausia reikia išsaugoti savo milijonus ir nesvarbu, kaip. Dvasiniai dėsniai neva visiškai nesvarbūs.

Turtės ta visuomenė, kuri vadovausis dvasinėmis vertybėmis, – primena verslininkas Aurimas Guoga. – Tokia visuomenė sieks išsaugoti dorą. O turto turėsime lygiai tiek, kiek dvasinių vertybių savyje ir kiek išmanysime bendruosius pinigų dėsnius. Ir nebijosime netekti materialaus turto, kai reikės rinktis viena iš dviejų: dvasines vertybes ar pinigus.“

 

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Mūsų draugai

Mūsų draugai