Pripratimas prie vaistų: mitai ir tikrovė

Reikia pasitikėti vaistų paskyrusiu gydytoju

Nesunkių sutrikimų atvejais be gydytojo recepto gali būti vartojami kai kurie nereceptiniai vaistai, kuriuos įsigyti reikėtų pasitarus su vaistininku. Tačiau, esant sunkesniems sveikatos sutrikimams, būtina vartoti tik gydytojo paskirtus receptinius vaistus.
Geriausiai vaisto poveikį žino pacientą gydantis gydytojas. Ir, jeigu jis paskyrė vienokio ar kitokio medikamento, tai būtent jis žino, kokiomis dozėmis ir kiek laiko preparato žmogui vartoti. Taigi pacientas turėtų pasitikėti gydytoju ir nebijoti vartoti jo paskirtų vaistų.
Be to, labai svarbu neužsiimti saviveikla ir skrupulingai vykdyti gydytojo nurodymus – nekeisti paskirto vaisto dozės, vartojimo intervalų, nedaryti medikamentų vartojimo pertraukų, jei nebuvo įspėjimo taip daryti. Taip pat nereikia vartoti kitų, gydytojo nepaskirtų cheminių preparatų.
Vartojant vaistus svarbus psichologinis nusiteikimas. Kadangi daugelis pacientų bijo, kad, nustojus vartoti vaistų (pvz., raminamųjų, migdomųjų), pasikartos buvę simptomai, jie ir toliau jų vartoja, nors gydytojas taip nenurodė. Tokiu atveju būtų protingiau kreiptis į specialistą, kuris gali parekomenduoti keisti vaistus kitais arba apskritai nutraukti jų vartojimą, laisvalaikį skirti fiziniam darbui ar sportui, o vakarus prie televizoriaus iškeisti į pasivaikščiojimus gryname ore.
 

Pakartotinai vartojant vaistų, netgi ilgai, jų poveikis gali:

· visiškai nesikeisti;
· sustiprėti dėl vaisto kaupimosi organizme;
· susilpnėti dėl pripratimo (tolerancijos).
 

Vaisto poveikis gali sustiprėti

Vieną kartą pavartojus vaisto, jo poveikis gali sustiprėti tik tuo atveju, jei pacientui yra sunkus inkstų ar (ir) kepenų funkcijos nepakankamumas, dėl ko labai sulėtėja preparato skaldymas, ir išskyrimas iš organizmo.

Organizme gali kauptis kai kurie pakartotinai vartojami vaistai, jei jie vartojami tokiais intervalais, per kuriuos prieš tai pavartota dozė dar nespėjo visiškai pasišalinti iš organizmo. Dažniau kauptis organizme gali lėtai skaldomi ir šalinami iš organizmo ilgiau veikiantys preparatai, pavyzdžiui, kai kurie antiepilepsiniai medikamentai (fenobarbitalis), vaistai, vartojami širdies nepakankamumui gydyti (dioksinas), ilgai veikiantys raminamieji vaistai (diazepamas) ir kt. Susikaupus vaistui organizme, sustiprėja jo veikimas, toliau jam kaupiantis, gali atsirasti šalutinis ir net toksinis poveikis. Tokiu atveju būtina kreiptis į gydytoją, kad sumažintų besikaupiančio organizme vaisto dozę ar pailgintų vartojimo intervalą.
Labai lengvai vaistai kaupiasi organizme, kai yra inkstų ar kepenų funkcijos nepakankamumas. Esant kepenų funkcijos nepakankamumui, greičiau kaupiasi daugiau kepenyse skaldomi vaistai. Esant inkstų nepakankamumui – tie medikamentai, kurių didesnė dalis nepakitusi pasišalina pro inkstus. Sergantieji kepenų ir inkstų ligomis lėtai iš organizmo išsiskiriančius ar negreitai skaldomus medikamentus turėtų vartoti labai atsargiai – būtina griežtai laikytis gydytojo nurodytų dozių ir vartojimo intervalų.
 

Vaisto poveikis gali susilpnėti

Vartojant tas pačias daugumos vaistų dozes vienodais intervalais, jų sukeliamas poveikis paprastai išlieka vienodas. Kai kurių pakartotinai vartojamų vaistų poveikis ilgainiui pradeda silpnėti, todėl, siekiant gauti norimą poveikį, reikia didinti preparato dozę arba vaisto vartoti dažniau. Pakartotinai vartojamo vaisto poveikio susilpnėjimas vadinamas pripratimu (tolerancija). Tolerancija vaistams yra apsauginė organizmo reakcija, kuri padeda išlaikyti vidinės organizmo terpės nekintamumą.
Būtina žinoti, kad pripratimas vystosi anaiptol ne visiems vaistams.
Vaistų, sukeliančių toleranciją, negalima ilgą laiką vartoti reguliariai. Būtina daryti pertraukas, pagal galimybę keisti vienus preparatus kitais. Taip išvengiama tolerancijos ir pripratimo prie vaisto vystymosi.
Priklausomybė nuo tam tikrų grupių medikamentų vystosi kiekvienam vartojančiajam vaistą individualiai. Pavyzdžiui, vienas žmogus gali vartoti tų pačių vaistų nedidelėmis dozėmis ir pakankamai ilgai. Kitam pacientui greitai vystosi tolerancija medikamentui, ir dozę reikia didinti arba keisti kitais vaistais, nes ankstesnioji dozė neduoda laukiamo rezultato. Pripratimui prie vaisto reikšmės turi individualios organizmo savybės, kepenų veikla ir pan. Tačiau tolerancija vaistui gali pasireikšti ir nesmarkiai.
Tam tikrų grupių vaistų pavartojus tik kartą pripratimas neišsivysto. Nevartojant vaistų pakartotinai, prie jų priprasti praktiškai neįmanoma.
Piktnaudžiaujant euforiją sukeliančiomis medžiagomis (opioidiniais analgetikais, raminamaisiais psichotropiniais preparatais, alkoholiu ir kt.), pradžioje pakinta organizmo reakcija į vaistą, t.y. vystosi tolerancija. Tai yra rimtas signalas, kad pacientas žengia į narkomanijos liūną. Ir toliau piktnaudžiaujant narkomaniją galinčiomis sukelti medžiagomis, ilgainiui vystosi potraukis, kuris gali būti ne tik psichinis, bet ir fizinis (žmogus nebegali gyventi be geidžiamo preparato).
Tam tikrų grupių vaistų pavartojus tik kartą, pripratimas neišsivysto. Nevartojant vaistų pakartotinai, prie jų priprasti praktiškai neįmanoma.
Ūminė pripratimo prie vaisto forma yra tachifilaksija (gr. tachys – greitas, phylaxis – apsauga), kai vaisto sukeliamas poveikis pradeda mažėti jo pavartojus tik keletą kartų, pavyzdžiui, per dieną. Tachifilaksiją gali sukelti efedrinas, kuris didina kraujo spaudimą, plečia bronchus. Pavyzdžiui, jo pavartojus kelis kartus per dieną, kraujospūdį didinantis poveikis silpnėja, nes išsekinamos mediatoriaus noripenafrino atsargos. Taip pat dėl tachifilaksijos poveikio kelis kartus per dieną į nosį lašinant (purškiant) vaistų nuo slogos (galazolinas ir kt.), nosies gleivinės paburkimą mažinantis vaistų poveikis jau po kelių kartų ima silpnėti.
Lėtinė pripratimo prie vaisto forma pasireiškia po reguliaraus ilgesnio preparato vartojimo. Pakartotinai vartojant pamažu silpnėja morfino grupės nuskausminamųjų (opioidinių analgetikų), migdomųjų, raminamųjų vaistų, alkoholio, šlapimo išskyrimą skatinančių, kraujo spaudimą mažinančių vaistų ir kai kurių kitų preparatų veiksmingumas.
Pasireiškus pripratimui, silpnėja ne tik farmakologinis preparato poveikis (pavyzdžiui, morfino skausmą malšinantis poveikis), bet ir toksinis poveikis. Pavyzdžiui, skausmą malšinanti morfino dozė yra 10–20 mg. Reguliariai jo vartojant 1 savaitę, reikiamam nuskausminamajam poveikiui gauti dozę jau reikia padidinti 5 kartus. Nepripratusiems pacientams mirtina morfino dozė yra 0,3–0,5 g, o pacientai, pripratę prie morfino, išgyvena pavartoję per parą net keletą jo gramų. Nustojus preparato vartoti, normalus reagavimas į jį atsinaujina maždaug po 1–2 savaičių.
Pripratimas prie vaistų gali pasireikšti ne tik žmonėms, bet ir laboratoriniams gyvūnams, vabzdžiams, helmintams (kirmėlėms), pirmuonims, grybeliams, bakterijoms. Pastaraisiais atvejais tai yra atsparumo (rezistentiškumo) vaistui išsivystymas. Dažniausiai tai būna atsparumas antimikrobiniams chemoterapiniams vaistams (antibiotikams, vaistams nuo tuberkuliozės, nuo grybelio ir kt.).
Atsparios mikroorganizmų padermės dažniau atsiranda tada, kai antibiotikai ir kiti chemoterapiniai vaistai vartojami be būtino reikalo (pavyzdžiui, nedidelio karščiavimo atveju, sergant nekomplikuotomis virusų sukeltomis ligomis, peršalimo atveju), kai vartojami dažnai ir nepakankamai didelėmis dozėmis.
 

Kokybiniai vaisto poveikio pokyčiai

Pakartotinai vartojant vaistų, organizmas gali būti įjautrinamas (sensibilizuojamas). Organizmo jautrumo vaistams išsivystymui turi reikšmės paveldėjimas, dažnas vaistų vartojimas arba kontaktas su jais (pavyzdžiui, odos, gleivinių, žaizdų paviršiaus), cheminė vaistų struktūra, alerginės ligos, amžius, lytis (pavyzdžiui, moterims, ypač jaunoms arba vidutinio amžiaus, jautrumas medikamentams pasireiškia dažniau negu vyrams), sezoniškumas ir t.t. Pakartotinai vartojant vaisto į jį, kaip antigeną ar apteną (organizmui svetimą medžiagą) pasigamina antikūnai. Po sensibilizacijos dar kartą (lemiamąjį kartą) pavartojus vaisto, gali pasireikšti alerginė reakcija. Alerginės reakcijos gali būti greitosios, pasireiškiančios tuojau po lemiamojo vaisto pavartojimo (gyvybei pavojingas anafilaksinis šokas, dilgėlinė, Kvinkės pabrinkimas), arba lėtosios, pasireiškiančios po kelių gydymo dienų ar net savaičių (gali atsirasti alerginės kilmės odos, gleivinių, vidaus organų, kraujo gamybos organų pažeidimų). Alergines reakcijas gali sukelti daugelis vaistų. Jas sukelia visi antibiotikai (dažniausiai penicilinų, cefalosporinų ir kt. grupių), acetilsalicilo rūgštis (aspirinas), hormonų preparatai ir t.t.
Įgimtas padidėjęs jautrumas vaistams (idiosinkrazija) pasitaiko gerokai rečiau negu įgytas ir išryškėja jau pirmą kartą pavartojus vaisto. Dažniausia idiosinkrazijos priežastis yra genetiniai fermentų sistemų, tarp jų ir metabolizuojančių vaistus, defektai.
 

Naudinga žinoti

Net įsigijus vaisto pagal receptą, pacientui būtina įdėmiai perskaityti medikamentų vartojimo informacinį lapelį. Jį perskaitęs žmogus ne tik sužinos apie vaisto pageidaujamą, bet ir apie nepageidaujamą (šalutinį) poveikį. Daugiau žinodamas apie vartojamą preparatą, žmogus greičiau kreipsis į gydytoją, jei jam atrodys, kad vaisto poveikis yra per silpnas arba per stiprus.
Jokiu būdu negalima gydytis vaistais, kuriuos rekomendavo draugas ar kaimynas, kuriam tie medikamentai padėjo, nes kitą žmogų tie patys vaistai gali veikti visiškai kitaip.
Net medikamentų poveikį žmogaus organizmui tiriantys Kauno medicinos universiteto farmakologai yra įsitikinę, jog vaistų reikia vartoti tik tiek, kiek būtina, ir kiek įmanoma mažiau.