Buvome dvasinės planetos rojuje

Rodos visai neseniai, 1999 metais, leidykloje “Santara” išleista Elenos Kurklietytės ir Vytauto Bubnio knyga “Slaptingoji prema” jau pasirodo antrą kartą. Anot rašytojos E.Kurklietytės, dėl to “kaltas” žmogaus dvasinių aukštumų ilgesys. Jau daug kam apkarto materialus požiūris į pasaulį ir naudos vaikymasis, vien fizinio kūno poreikių tenkinimas. Todėl vis daugiau atsiranda besidominčiųjų neregimu, tačiau iškalbingu ir suvokiamu dvasios reiškinių pasauliu…
 

Lyg Tomo netikinčiojo istorija...


“Rašytojui kartais norisi įkišti nosį ten, kur jam gal ir nederėtų, kad išpeštum įdomios informacijos, patirtum tai, kas tau dar yra nauja. Keliauti į Indiją paragino ir smalsumas, - prisipažino rašytojas Vytautas Bubnys. - Buvau skaitęs apie Indijos pietuose gyvenantį avatarą Sai Babą, jo mokymą, stebuklingus daiktų materializavimo ir žmonių gydymo atvejus, tačiau abejojau: ar taip gali būti? Sunku buvo patikėti, savo akimis nepamačius, neįsitikinus. Aš, tarsi tas apaštalas Tomas, maniau: kol nepamatysiu - nepatikėsiu. Vis dažniau pagalvodavau, kad vertėtų pabuvoti Indijoje. Tai atsitiko 1996 metų gruodį. Grįžę su žmona Elena parašėme knygą, sulaukusią labai palankių vertinimų. Tačiau kai kurių skaitytojų nuomone, autoriai “plaukioja padebesyse”. Gal iš tikro buvome apsvaiginti? Paprastai netikri susižavėjimai pamažu praeina. Tačiau mes, po trejų metų nuvykę į Indiją antrą kartą, vis tik įsitikinome, kad neklydome”.
 

Sielos įvykis


“Nuo pirmųjų dienų ten pajunti ypatingą lauką. Dažniausiai Satjos Sai Babos darbus neigia tie, kurie nėra jų matę arba turi nuostatų: to negali būti, nes to negali būti. Tačiau svarbiausia - Sai Babos mokymas nesiskiria nuo darbų, todėl juo tiki milijonai žmonių”, - sakė Elena Kurklietytė, kuri, atvirkščiai nei jos vyras, kelionės metu rašė išsamų dienoraštį. Būnant ašrame, V.Bubniui daug dvasinio peno apmąstymams teikė klaidžiojimas ramiomis miestelio gatvelėmis, įsižiūrėjimas į žmones, jų buitį, papročius. “Aš daugiau laiko praleisdavau šventykloje, klausydamasi giedamų badžianų ir stebėdama Sai Babos palaiminimus, - prisiminė E.Kurklietytė. - Nepajusdavau, kaip tyliai pradėdavo riedėti ašaros, o viduje tapdavo be galo ramu ir šviesu. Mums abiem per savo gyvenimus nebuvo tekę patirti didesnio dvasinio virsmo. Visiškai kitaip pradėjome vertinti gyvenimą, mirtį. Ypač mirtį. Atėjo aiškus suvokimas, kad kūnas - labai laikina nemirtingos sielos buveinė. Tuomet mirtį suvoki kaip ir gyvenimą. Atsiranda vidinė ramybė, džiaugsmas. Pradedi matyti visumą gamtoje. Visus aplinkui priimi kaip savo artimuosius, kaip brolius. Supranti, kad esame tik atskiros vieningos visumos dalelės, kad gyvenimas skirtas save tobulinti, kad nuo kiekvieno žmogaus asmeninio vidinio tobulėjimo priklauso visuomenės, tautos, visatos tobulėjimas - nes visa yra viena. Jeigu kiekvienas žmogus gyventų pagal dekalogą, žemėje jau būtų rojus. Atrodo, kad sąžinė savaime pradėjo veikti intensyviau. “Nedaryk to, kas bloga”, “negalvok blogai”, - nuolat primena ji. Lyg įsijungtų automatinis savikontrolės mechanizmas. Atsiranda noras skleisti gėrį. Tam mums pasitarnauja ir susitikimai su skaitytojais. Gauname nemažai laiškų. Vienas laiškas atėjo iš Panevėžio moterų kalėjimo. Moteris prisipažino gavusi paskaityti “Slaptingąją premą”, sutrintą ir nučiupinėtą, tačiau knyga jai suteikusi vilties ir tikėjimo.”


 

Piligrimai - savęs ieškantieji ir smalsuoliai


“Labai daug žmonių atvyksta į Indiją, į Sai Babos ašramą Putapartyje, išgirdę apie jo mokymą, kuris nėra atskiros ar modernios religinės srovės skelbimas. Satja Sai Baba yra tradicinio induizmo dvasinis mokytojas. Reikia pabrėžti, kad jis nieko nėra įpareigojęs kalbėti ar veikti jo vardu, juo labiau - gydyti. Todėl nereikia tikėti asmenimis, kurie teigia turį galių gydyti jo vardu. Net ašrame galima sutikti žmonių, kurie tokiais apsiskelbia. Daugelis atvyksta, tikėdamiesi išspręsti savo dvasines ar fizines problemas. Tačiau pats Sai Baba neragina atvažiuoti pas jį. Priešingai, teigia, jog ryšys su juo gali būti užmegztas ir būnant savo namuose. Jis nieko nežada pagydyti, tačiau, kad ir kaip keista, žmonės patiria įvairių pokyčių. Pirmiausia jie įvyksta viduje, dvasiniu lygiu. Tarsi kažkas suardo tavo įprastą mąstyseną, sugriauna tuos rėmus, kuriuos buvai nusistatęs. Atrodo, žmogus išsilaisvina. Vyksta ir nesuprantami išgijimai. Yra dešimtys tūkstančių tokių paliudijimų.”
 

Gydymas turi būti prieinamas visiems


Kai rašytojai keliavo į Indiją pirmą kartą, iš devynių grupės piligrimų du labai sunkiai susirgo. Abu atvejai aprašyti knygoje. Grįžus į Lietuvą, profesorius, apžiūrėjęs kaunietį Algimantą Taurą, ašrame susirgusį tromboflebitu, nustebo, kad už savaitės jis pasveiko. Gali kilti klausimas, kodėl Sai Baba, kuris savo subtilių energijų dėka gali gydyti pats, tiek daug dėmesio skiria Indijos sveikatos apsaugos sistemai. Sai Baba teigia, kad gydymas turi būti nemokamas ir visiems prieinamas. Jis pabrėžia, kad žmogus turi pats stengtis nesusirgti, tačiau nelaimingiems sergantiesiems visuomenė turi padėti.
Putapartyje, nedideliame miestelyje, veikia poliklinika, o pirmoji ligoninė ašrame pastatyta 1985 metais. Visi, kam reikia, gali kreiptis ir nemokamai gauti pagalbą, nors Indijoje gydymas yra mokamas. Antroji, didžiulė specializuota ligoninė Putapartyje pastatyta po to, kai į Sai Babą kreipėsi JAV milijonierius Aizekas Taigretas, ketindamas pervesti į Sai Babos fondą didelę pinigų sumą (ašrame aukos nerenkamos; Sai Babos principas: “Aukoti turi turtingi”). A.Taigretui Sai Baba pasakė: “Pastatykime ligoninę”. Lygiai po metų, 1991-ųjų lapkričio 22 dieną, ligoninę atidarė Indijos Ministras Pirmininkas ir joje atlikta pirmoji atviros širdies operacija. Tuo, kad vos per vienerius metus buvo suprojektuota ir pastatyta ligoninė Indijos miestelyje, stebėjosi net pats statybos projekto autorius, Velso princo Architektūros instituto direktorius Kitas Kritčlou. Jo nuomone, vien projektavimas turėjo trukti mažiausiai penkerius metus. Visa ligoninės statybos eiga rūpinosi Sai Baba, todėl ji pastatyta ant dvasinio pagrindo.
Ligoninėje atliekamos sudėtingiausios operacijos, už kurias ligoniams nereikia mokėti. Dirba daug aukščiausios kvalifikacijos gydytojų, atvykstančių iš viso pasaulio. A.Taigretas finansuoja ir ligoninės išlaikymą. 1991-1996 metais atliktos 5345 širdies operacijos, 3052 iš jų - atviros (įgimtų anomalijų koregavimas, širdies vožtuvų korekcijos, vainikinių širdies arterijų operacijos, auglių šalinimas ir kt.). Tarp operuotųjų buvo 744 vaikai. Mirties ir infekcijų atvejai nesiekė 2 proc. - tai vienas geriausių pasaulio širdies chirurgijos centrų rodiklių. Per ketverius metus uronefrologijos skyriuje ambulatoriškai apžiūrėta ir ištirta 47 tūkst. ligonių. Atliktos 5652 operacijos, per 70 inkstų persodinimo operacijų, 4286 dializės. Per dvejus metus atliktos 2527 sudėtingos akių operacijos.
Ši ligoninė yra Šri Satjos Sai aukštosios medicinos instituto dalis. Jame vykdoma gydytojų tobulinimosi ir rengimo programa, atliekamas mokslinis tiriamasis darbas, vykdoma slaugymo ir medicinos pagalbos kaimui programa - į atokiausius kaimus vyksta gydytojai savanoriai. Greta instituto gydytojų ir ligonių patogumui pastatytas gyvenamųjų namų kompleksas ir oro uostas.
Pernai dar platesnės specializacijos ligoninė atidaryta milijoniniame Bangaloro mieste. Jos statybą bei moderniausios chirurgijos įrangos įsigijimą taip pat finansavo Sai Babos fondas, į kurį pasaulio turtingieji anonimiškai perveda aukas. Gydymas čia irgi nemokamas.
“Bet kurioje pasaulio medicinos įstaigoje konsultavimas ir gydymas turėtų būti nemokami ir laisvai prieinami kaip prigimtinė kiekvieno sergančiojo teisė. Kad medicina taptų holistinė, t.y. kad ji suvoktų žmogų kaip visumą, dvasia turi būti pripažinta kaip kuriamoji jėga, esanti kiekviename žmoguje”, - cituoja Šri Satjos Sai aukštosios medicinos instituto direktoriaus dr. A.N.Safaja žodžius Pasaulinės sveikatos organizacijos žurnalas “World Health Forum” (1998 m. 19 t., Nr.2).
 

“Nežemiška” rimtis


Įspūdinga ligoninės pastato architektūra leidžia kiekvienam, kuris atvyksta į ligoninę, pajusti dieviškumo ir ramybės aurą. “Nebuvau matęs modernių ligoninių, tačiau naujoji ligoninė Putapartyje man pasirodė aukščiausio lygio, - pasakojo Vytautas Bubnys. - Apsilankymas ligoninėje paliko didžiulį įspūdį. Joje jautėme tarsi kokią ramybės dvasią. Koridoriais niekas nebėgioja. Įpratus prie mūsų ligoninių šurmulio, toji rimtis atrodė nežemiška. Kadangi palatose durų nėra, viską galėjome matyti eidami koridoriumi. Lovos - labai aukštos. Palatose - nepaprastai švaru, lyg jų erdvė būtų sterili. Ši stebuklinga švara stebino, nes Indijoje - daug nešvaros. Didelėse palatose buvo matyti tik po dvi lovas. Jos stovi ne prie sienų, kaip pas mus įprasta, o yra atitrauktos nuo jų. Interjere dominuoja ramios, neintensyvios žydros, gelsvos ir rožinės spalvos. Ligoninės išorės sienos taip pat nudažytos rausva spalva.
Kartais žmonės, atvykę į Putapartį, suserga ir kreipiasi į ašrame esančią ligoninę. Iš atvykusiųjų niekas nereikalauja asmens dokumentų ir užmokesčio. Kai antros kelionės metu susirgo viena moteris iš mūsų grupės, beje, medicinos sesuo, įsitikinome puikiu ligoninės darbo organizavimu ir tvarka. Sergantiesiems ir šventykloje sudaromos ypatingos sąlygos. Neįgalieji arba sunkiai sergantieji įleidžiami pro kitus vartus, jie gali sėdėti pirmoje eilėje - prie tako, kuriuo, bendraudamas su susirinkusiais, vaikščioja Sai Baba.
Didelį dėmesį kreipdamas į gydymą, Sai Baba propaguoja ir sveiką gyvenseną. “Kūnas - sielos šventovė”, - sako jis. Todėl kūną reikia prižiūrėti. Sveikata priklauso nuo gyvenimo būdo. Sai Baba labai akcentuoja vegetarizmo reikšmę. Koks maistas - tokios ir mintys. Du mėnesius Indijoje valgėme vegetarišką maistą. Nors iki tol nebuvome vegetarai, nepatyrėme jokio diskomforto. Pasijutome išsivalę ir dvasiškai, ir fiziškai.”
 

Pakeliui į dvasios aukštumas


Pasak E.Kurklietytės, Indiją kiekvienas pamato tokią, kokios ieško: “Šalis - tarsi chaotiškas skruzdėlynas. Didžiuosiuose miestuose labai nešvaru. Tačiau patys žmonės labai švarūs. Švara - religinio ritualo dalis. Indas nepradės valgyti, neišsiskalavęs burnos, nes maistas yra šventas. Jis neateis į šventyklą, neapsiprausęs viso kūno. Vanduo, kuris Indijoje neretai yra aukso vertės, kartais naudojamas ne maistui, o prausimuisi. Šventykloje, kur susirenka tūkstančiai žmonių, nepajusi jokio nevalyvo kvapo ir jokių dezodorantų dvelksmo. Indai mėgsta vaikščioti basi. Tie, kurie avi, prie parduotuvių, šventyklų, namų palieka avalynę. Indai - labai romūs. Jie - kažkokie kitokie. Tai išduoda jų žvilgsnis, ramybė, betarpiškas komunikabilumas, draugiškumas. Jie net kalba tyliai. Visa tai patyrėme ašrame - dvasinėje erdvėje. Jeigu Indija - dvasinė planeta, tai mes buvome jos rojuje”.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Mūsų draugai