Gyventi: gražiai, ilgai ir laimingai

Protingai, bet... neišmintingai

Mylėkite save. Leiskite sau nebūti tobuliems, atleiskite sau už klaidas. „Mylėti save“ nereiškia, jog tokiu požiūriu reikia kaip nors puikuotis, girtis; pakanka neneigti, negraužti savęs. Bėda, kad mintimis mes dažniausiai įsikuriame nemalonioje praeityje. Mūsų problema tampa protas; jei nemoki naudotis protu, jis tampa asmenybės šeimininku ar net priešu. Ir niekas taip kvailai nepasielgia, kaip protingas žmogus, ypač – bėdai ištikus.
Sakoma, draugą pažinsi nelaimėje; ir save pažinsi nelaimėje. Jei tavo protas tave užpuola kaltindamas kaip tik tada, kai sunku (o dažniausiai „vidiniai“ patarimai tada ir aktyviausi), argi jį, protą, gali vadinti savo pagalbininku ar sąjungininku? Atvirkščiai: kuo aštresnis tavo protas, tuo giliau tave gali sužeisti. Sudirgęs jis susitelkia į praradimus, nemalonumus ir nepastebi to, kuo gali pasidžiaugti. Tikrai neįprasta manyti: lūžo koja – kaip gerai, kad ne abi; nežuvau per nelaimingą atsitikimą – gal kelti balių, nes laidotuvės brangiau būtų kainavusios.
Jei įniksi į tai, ką praradai, ir mintimis penėsi bėdą, kankinsiesi dar labiau. Kančių šaltinis yra ir tapatinimasis su tuo, kas nepastovu, kas praeina, pavyzdžiui, su jaunyste. Šiandien jaunas po keliolikos metų nebebus toks, nebebus patrauklus fiziškai. Nemėgs savęs tokio, koks yra dabar, – t.y. išjudins savivertės, savigarbos pamatus, ant kurių statomas ramus ir laimingas, įdomus bei prasmės pilnas gyvenimas. Į „Dainavą“ (centras Druskininkuose, kuriam vadovauja Z.Streikus. aut. past.) reabilituotis po sudėtingiausių širdies operacijų atvyksta žmonės, ir didelė jų dalis visiškai nesidžiaugia. Jiems medikai suteikė labai daug – antrą gyvenimą, bet jie to, ko gero, nebrangina. Atrodytų, kad jiems gyvenimas – tai galimybė toliau tęsti nepasitenkinimą savimi, žmonėmis ir gyvenimu apskritai. Apklausų duomenys rodo, kad pasaulyje lietuviai ir malaiziečiai gyvenimo laimę labiausiai sieja su pinigais. Jų gausinimui ar išsaugojimui ir skiria savo gyvenimą. Labai mažas pinigų kiekis – tai skriauda asmenybei ir įtampa gyvenime, bet, jei gali savęs nežemindamas išgyventi su tuo, ką turi ir ką uždirbi, neturėtum savęs engti, kad turi per mažai. Pinigų gausa neatneša laimės, o tik patogumus. Šie nėra laimės dalis. Gyvenimas modernioj aplinkoj gali tapti patogesnis, bet nebūtinai malonesnis. Negebėjimas išleisti pinigų ar pasinaudoti turtu gali tapti dar viena nelaimingumo priežastimi. Mirties patale gulintis turtuolis nėra laimingesnis už duonos nusipirkti dviračiu važiuojantį kaimietį.
 

Ar jums neįgriso savigrauža

Ieškoti, kas kaltas dėl nesėkmės, t.y. koneveikti kitus ar „ėsti“ save, – tai beprasmis savęs plakimas proto rykšte. Tai ne ieškojimas, o blaškymasis, savęs bauginimas. Toks žmogus, savo „gyvenimo“ šaltinį makaluojantis proto pagaliu, tikisi, kad po to jis taps gėlesnis, tyresnis, švaresnis. Atsikvošėjimas įvyksta tada, kai žmogus po nemalonaus įvykio sau pripažįsta, taria: liūdna, bet yra taip, kaip yra. Ir kai savęs paklausia: ką daryti? Ką daryti, atsispyrus nuo to, kokioje padėtyje esu dabar, koks esu dabar, ką turiu dabar? O parengtų atsakymų nėra ir niekada nebus. Jei norėsi mintimis aprėpti visus atvejus, kurie laukia, kurie galimi („o kas bus, jeigu?..“), tavo gyvenimas praeis nieko neveikiant, o tik svarstant, kas bus, o greičiausiai – ko nebus. Ar tai protingo žmogaus mąstymas?
Smegenys taip surėdyti, kad tik viena vadinamoji limbinė sistema, kuri yra emocijų buveinė, yra atvira. Visos kitos žmogaus organizmo sistemos (kraujotakos, virškinimo ir kt.) yra savireguliacinės, uždaros, t.y. vienų žmonių kraujotaka ar virškinimas nedaro poveikio kitų žmonių kraujotakai ar virškinimui. Emocijos yra lyg virusai, užkrečiamos. Žmonės nevalingai „pagauna“ vienas kito jausmus. Iš visų emocinių ženklų užkrečiamiausia yra šypsena. Ji turi beveik neribotą jėgą priversti nusišypsoti kitą žmogų. Šypsena ir juokas, kaip spėja mokslininkai, atsirado kaip ryšių tarp žmonių užmezgimo, stiprinimo ir palaikymo būdas. Tai ženklai, sakantys ir liudijantys, kad žmogus taikingas, draugiškas, patikimas, kad prie jo galima prisiartinti ir kad esamu metu viskas labai gerai.
Girdėdami juoką, mes nevalingai pradedame šypsotis ar juoktis ir taip sukeliame grandininį savaiminį atsaką, kuris savo ruožtu apima visus šalia esančius žmones. Linksmumas taip greitai plinta todėl, kad mūsų smegenyse yra skyriai, skirti būtent šypsenai ir juokui atpažinti: būtent jie ir sukelia atsaką. Nuoširdi šypsena ir geras, tikras juokas siunčia viltingą žinią: „Mes vienas su kitu esame darnos būsenos, vienos būsenos, vieno ritmo.“
Mokslininkų įrodyta, kad tų, kurie susirinkimuose ar posėdžiuose porą valandų sėdėjo šalia, nuotaika pasidarė vienoda – nesvarbu, gera ar bloga. Nuolatinis greta esančių žmonių limbinių sistemų bendravimas sukuria tarsi emocinį patiekalą, į kurį kiekvienas įberia savo prieskonių. Todėl turėtume net fiziškai vengti paniurėlių, zirzlių, pavyduolių ir pikčiurnų, kad jie negadintų mūsų sąmonės „pyrago“, nedrumstų širdies. Sielos ramybė ir šviesa lemia žmogaus gebėjimą matyti gyvenimą, kuris supa, ir gerinti jį giedriu žvilgsniu.
 

Teisumas, tiesa ir baimingumas

Žmogui gyvenimo kelyje nėra svarbiausia atrasti kokią nors tiesą ar susikurti teoriją. Bet mes, žmonės, tiesos nuolat ieškome, norime gyventi „teisingą“ gyvenimą. Rytų išminčius Svami Vivekananda Pasaulio religijų kongrese JAV pasakė: įvairių teorijų ir religijų kūrimas yra bedievybė, nes žmogus, įstumtas į teorijų rėmus ir schemas, sugadina vienintelį savo gyvenimą, įveikia jam skirtą laiko atkarpą, taip ir nesupratęs, kad jam niekada nebuvo ir nėra skirtas siauras, į logikos rėmus įstatytas gyvenimas.
Dažnam lietuviui reikia ne saviplakos ir savianalizės, o daugiau dėmesio gebėjimui ramiai pasidžiaugti, pasimėgauti gyvenimu, savo atminties „lentynose“ turėti gražių ir teigiamų dalykų: pastebėjimų, prisiminimų, pasidalijimų, jausmų. Kuo daugiau pozityvumo sklaidos visokiomis formomis – tuo daugiau jėgos, aktyvumo ir veiksmo mūsų gyvenime. Jame daug nepraktiškų, jokios apčiuopiamos naudos neteikiančių dalykų – tai grožis, tiesa, bendravimas, pagaliau vaikai, seneliai, sunkūs ligoniai, draugai. Logika, mąstymu, t.y. kairiuoju pusrutuliu, sunku būtų įrodyti, kad ir gyventi verta. Depresija sergantieji labai aštriu loginio mąstymo peiliu labai dėmesingai išskrodžia gyvenimą ir dažnai pasirenka „patį geriausią“ kelią – kuo greičiau baigti šį beprasmį, daug nervų, pinigų, energijos ir viso ko reikalaujantį kančių pasaulį. Gerai pagalvokime, kokia gi kokia nauda iš draugų? Štai ateina draugai, reikia gaišti laiką, vaišinti... Per tą laiką juk tiek visko nuveiktum, pagamintum, padarytum...
Laikas, skirtas pasidžiaugti ir pasimėgauti gyvenimu, savo pomėgiams, kai patiriame gerų emocijų, ir yra tavo gyvenimo laikas, „nauda“. Tai prasmės spalvas turintis ieškojimas.
Mes per daug galvojame ir per mažai jaučiame. Labiau nei žinių ar pažinimo mums reikia gerumo ir nuoširdumo. Santykiai tarp žmonių yra brangesni nei visa kita kartu sudėjus. Sugriovę juos, mes įkaliname save vienatvėje, nesupratime.
Nuojautos vedini – o tai atsitinka ekstremaliomis situacijomis – paprastai elgiamės taip, kaip reikia, ir tik po to bandome tai paaiškinti mažesnės galios priemone – logika.
Blogybė – kai žmogaus mąstymas atriboja jį nuo tikrojo gyvenimo, kai tampame mokslininkai ten, kur reikia žavėtis ir matyti gyvenimą. Net garsusis fizikas Albertas Einšteinas tvirtino, kad mes turime stengtis, kad intelektas netaptų mūsų dievu. Jis, žinoma, turi galingus raumenis, bet neturi jausmų. Jis negali valdyti – jis tegali tarnauti.
 

Skrydis abiem sparnais

Jei stinga pusiausvyros tarp mąstymo ir jausmo, žmogus tampa nevientisas, suskaldytas. Paukščiui reikalingi abu sparnai, o žmogaus dešinysis ir kairysis pusrutuliai atlieka visiškai skirtingus darbus, tad reikalinga tam tikra jų dermė. Kairiojo smegenų pusrutulio veikla susijusi su logika, mąstymu, yra „atsakinga“ už reiškinių skaidymą į mažus gabalėlius. To reikia, pavyzdžiui, mokslininkui, tyrėjui. O dešinysis pusrutulis „atsakingas“ už visumos suvokimą, tokį pasaulio matymą, kai nepaaiškinami dalykai netampa reikme juos būtinai išspręsti ar paaiškinti. Tačiau pirmojo tipo žmonės – logikai – savo pačių užsibrėžtomis būtinybėmis gali sugadinti ir savo nuotaiką, ir savo sveikatą. Įrodyta, kad tokie žmonės širdies ir kraujagyslių ligomis serga dažniau. Mes dažnai nepastebime ypač kuklios, trapios, tačiau nepaprastą galią mūsų sielos ir kūno tvirtybei turinčios asmenybės vertybės – savigarbos, savivertės. Ši vertybė suteikia didžiulės jėgos atlaikyti, atrodytų, neįmanomus išbandymus kūnui ir sielai. Lietuvos pokario partizanai, jei pažiūrėsime į išlikusias nuotraukas, – su tvarkingomis uniformomis, nusiskutę, pasitempę. Nors miškuose, bunkeryje po žeme ir trys dienos gali savojo „aš“ nepalaikantįjį paversti bomžu. Atrodytų, visiškai nepaaiškinamas ir inteligentų, kalintų koncentracijos lageriuose, elgesys. Kai laukė tik, atrodytų, mirtis, jei sugebėjo rūpintis savimi: valėsi dantis, prausėsi, atliko mankštos pratimus. Kalėjusieji taip išsaugojo fizinį ir psichologinį gajumą, nes pagarbiai elgėsi su savimi, neapleido, neišdavė savęs.
Imk laikyti save menkyste, ir atsparumas atsispirti negandoms, tiek psichinėms, tiek fizinėms, dings. Juolab kai žmogus nekenčia savęs, naikinama jo asmenybė, gebėjimas atlaikyti gyvenimo smūgius, o visi žmonės (ir gyvenimas) tampa priešai.
 

Mokslininkai apie bendravimo magiją

Įveikiant gyvenimo išbandymus, žmogui svarbi socialinė parama, artimieji, bendradarbiai, draugai. Kai tokios paramos nėra, ne tik daugėja vienišių, bet ir stipriai blogėja visuomenės sveikata. Kalifornijos (JAV) mokslininkai, tyrę epidemijos lygį pasiekusio sergamumo širdies ir kraujagyslių ligomis priežastis, pasidomėjo imigrantais iš Japonijos. Šiuolaikiniuose miestuose mokslininkai rado bendruomenes, kuriose žmonių gyvensena jau nesiskyrė nuo kitų. Moderniai gyvendami, moderniai valgydami ir daug dirbdami, patirdami stresą, jie ir širdies ligomis sirgo kaip visi amerikiečiai. Kita grupė japonų imigrantų, gyvenančių panašiomis sąlygomis, tačiau besilaikančių savų tradicijų ir papročių, kalbančių sava kalba, padedančių bendruomenės nariams (ir taip visi besijaučiantys savi, svarbūs, mėgstami), širdies ir kraujagyslių ligomis sirgo daug rečiau nei izoliuotai gyvenantys jų tėvynainiai. Išvada: vadinamasis socialinis veiksnys svarbesnis nei rūkymas, hipodinamija, paveldėjimas, stresas – mediciniškai pagrįsti rizikos sirgti širdies ligomis veiksniai.
Magišką stabtelėjimo, neskubėjimo gyventi svarbą išaiškino ir Pensilvanijos tyrėjai. Naudinga, pasirodo, pasikalbėti su kaimynu, dalytis sėkmėms ir rūpesčiais, kelių kartų šeimai gyventi po vienu stogu. Ilga gyvenimo trukmė, manyta, labiausiai priklauso nuo paveldėjimo, nuo gyvensenos, ar tinkamai valgome, ar mankštinamės. Ir nepagalvota apie žmonių santykių poveikį sveikatai. Amerikiečių mokslininkus sudomino italų bendruomenės, prieš šimtmetį atvykusios į Pensilvanijos kasyklas. Iš kartos į kartą beveik nesirgta širdies ligomis. Manyta, kad italai ir Amerikoje sveikai valgo, nerūko ir pan. Tačiau paaiškėjo, kad 41 proc. tiriamųjų vartojo per daug riebalų, bendruomenėje daugiau rūkančių nei nerūkančių, niekas nesimankštino ir nebėgiojo dėl sveikatos ristele.
Ilgiau ir sveikiau gyvena žmonės, kurie jaučiasi saugiai, ramiai, kurie svarbūs savo bendruomenėje. Ir kurie, gyvendami gyvenimą tokį, koks jis yra, ne priekaištauja savo likimui, o sako, jog yra laimingi. Lietuvoje mes linkę, pirmai progai pasitaikius, iš draugų kurti priešus, renkamės materialią naudą, o ne gerus santykius.
 

Pasitikėjimas

Prieš penkerius metus į „Dainavą“ atėjo gaujelė keistų vaikų. Jie prašė patalpos, kur galėtų treniruotis, šokti breiką. Pasišiaušę, pankuojantys, tikrai ne klasės pirmūnai. Paklausiau, kuris iš jų vadas. Prisistatė Čirikas. „Jei duodate žodį neteplioti sienų, negadinti mūsų turto, jei garantuojate, kad ir jūsų draugai neteplios ir negadins, sukertame rankomis ir jokio mokesčio, – „derėjausi“. – Bet jei susitarimą pažeisite, – jokių diskusijų ar atsiprašinėjimų. Aš nesibarsiu, o jūs kitą dieną nebeateisite, ir tiek. Ar galėsite laikytis žodžio?“ Pasiūliau gerai pagalvoti. Kitą dieną kompanija grįžo, sako: „Pamąstėm, galim laikytis susitarimo.“ Po dvejų metų šie vaikai, breikeriai, Lietuvos čempionate pelnė antrąją vietą.
Įrodyta, kad verslo įmonių, kuriose pasitikėjimo partneriais lygis aukštas, akcininkai gauna iki trijų kartų didesnį pelną, nes pasitikėjimas leidžia taupyti, nereikia kontrolės „iš viršaus“. Pasitikėjimo kultūra apsimoka. ...Bandelių parduotuvėlėje, kur susidarydavo eilutė, pirkėjams patiems leista grąžą centais pasiimti iš čia pat esančio pinigų puodo. Eilutė tirpo greičiau, bandelių parduota daugiau, o kavinei dar likdavo ir arbatpinigių, nes ne kiekvienas pirkėjas, kuriam netiesiogiai teigta, jog jis yra sąžiningas žmogus, norėdavo pasiimti grąžą smulkiais. Toks sąžiningas ir pasitikėjimu grįstas elgesys išprovokuojamas. Bendruomenė ar visuomenė, kurioje galima susitarti be rašytų sutarčių, yra sveikesnė. Bet svarbiausia – mūsų valia ir susivaldymas. Tai skiria žmogų nuo gyvūnijos pasaulio.
 

Nestabdyk upės

Šiuo metu daug žmonių it liūtai: pasirengę grėsmingai kovai, galbūt net pulti. Išvedimas iš pusiausvyros ir įprastinės mąstysenos, gyvenimo spartos primetimas – „greičiau, greičiau, efektyviau!” – mus išderina, tampame nei šiokie, nei tokie. Pasak medikų, esame depresiški, persitempę, pervargę, nepasitikintys, nesidžiaugiantys. Lietuvio psichologinis portretas, sudarytas Lietuvos psichologams atlikus tyrimą, deja, niūrus: vienišas, praradęs pasitikėjimą savimi, nelaimingas, nepatenkintas savo gyvenimu ir linkęs iš jo bei visuomenės pasitraukti įvairiomis formomis, taip pat emigracija ir savižudybe, nesididžiuojantis nei savo kraštu, nei savo artimaisiais. Emigracija (o gal tai evakuacija?) rodo, kad žmonės nejaučia pasitenkinimo, saugumo jausmo, tam tikros atramos savo gimtinėje. Statistika sako: šimtui santuokų Lietuvoje – per 60 skyrybų, kitaip sakant, sunku – ir bėgu. Skęsta tavo santykiai, o gelbėjiesi pustydamas padus.
Depresiško žmogaus akimis gyvenimas galimas tik pagal jo paties nusibrėžtus rėmus. Nes neva tik toks ir ne kitoks gyvenimas turįs būti, o kitoks – tai jau „ne gyvenimas“. Yra pasirinkimas: gyventi nemėgstant nei gyvenimo, nei savęs, arba gyventi gyvenimą tokį, koks jis yra.
Būti be ūpo – tai lyg užtvenkti savo gyvenimo upę, gražią ir neskubrią jos tėkmę. Visos religijos visais laikais kaip vieną didžiausią ydų nurodo rūstumą ir paniurimą, kuris yra nesugebėjimo džiaugtis gyvenimu pasekmė.
Nusišypsok, ir jau atsisakysi vienos ydos – paniurimo.