Chirurgės nuostata – pirmiausia išklausyk žmogaus

Retas mūsų nėra pravėręs veido ir žandikaulių chirurgo kabineto durų – paprastai ten einame su nerimu, skausmu ar net didesnių sveikatos bėdų priversti. Tačiau už jų visada tikėkimės rasti gerą specialistą, malonų žmogų, – tokia yra vilnietė chirurgė Jūratė Marija Aldona Andrašiūnienė, savo darbui atidavusi daugiau nei 40 metų. Už profesinius nuopelnus jai neseniai įteikta šv. Apolonijos statulėlė, prieš porą metų suteiktas sveikatos apsaugos žymūnės vardas.
 

Pirmiausia į akis krenta tai, kad turite net tris vardus.


Mama pasakojo, kad man gimus kilo ginčas tarp krikšto tėvo ir mano tėvelių – niekaip nesutarė, kuriuo iš išrinktų vardų mane krikštyti. Galiausiai buvo nuspręsta mane pakrikštyti visais trimis vardais. Tačiau nuo vaikystės buvau vadinama Jūrate, šiuo vardu mane visi žino iki šiol. Kiti vardai naudojami tik pildant dokumentus.

 

Kas lėmė, kad pasirinkote chirurgės kelią? Juk ši profesija nelengva ir dažnai priskiriama vyrams.


Gimiau ir augau Kaune. Baigusi vidurinę mokyklą, stojau į tuometį Kauno medicinos institutą, Gydomąjį fakultetą. Tačiau į jį patekti neužteko balų, ir man buvo pasiūlyta pereiti į Stomatologijos fakultetą. Labai norėjau būti studente ir, žinoma, sutikau. Tačiau, baigusi studijas ir pradėjusi dirbti, gerai nesijaučiau – labai jautriai reaguodavau ir į mažiausią gydymo nesėkmę, ją skaudžiai išgyvendavau. Tiesa, baigus Gydomąjį fakultetą, dėl nesėkmių būtų tekę išgyventi dar dažniau ir skaudžiau...
Vienoje iš Vilniaus poliklinikų, kaip tuomet buvo įprasta stomatologams, gydžiau, roviau dantis. Kiek padirbusi supratau, kad man chirurgija arčiau širdies ir mano vieta būtent šioje srityje. Ir šiandien galiu patvirtinti, kad nuo įprastos odontologijos veido ir žandikaulių chirurgai yra gana tolokai.
 

Veido ir žandikaulių chirurgo darbas labai skiriasi prieš 30-40 metų ir dabar?


Daug kas pasikeitė. Pirmiausia – atsirado nauja diagnostikos aparatūra: kompiuterinis tomografas, echoskopas, galimybė daryti panoramines danties nuotraukas, ir specialistui reikia daug daugiau žinių. Anksčiau mes buvo tarsi uždaryti – vienas kitas iš mūsų galėjo pasitobulinti Maskvoje. Dabar informacijos – kalnai, tereikia ją įsisavinti.
 

Gydytojui reikia daug bendrauti su įvairaus būdo ir nusiteikimo žmonėmis. Kokios nuostatos laikotės Jūs, bendraudama su pacientais?


Išties, su mūsų pacientais dirbti nelengva. Laikausi nuostatos – pirmiausia išklausyk žmogaus, pasikalbėk su juo. Negalima jam parodyti, kad nekantrauji, negalima nutraukti jo kalbos. Tik pajutęs žmogišką šilumą, žmogus atlėgsta, ima pasitikėti gydytoju.
Tačiau sunkiausia dirbti su... neblaiviais pacientais. Budėjimų metu naktimis dirbu kartu su traumatologais priėmimo skyriuje, kur dažnai pasitaiko neblaivių pacientų – jiems reikia susiūti veido, burnos žaizdas. Su tokiais pacientais kalbu jų kalba – sakau: Jonai, tu toks gražus vyras, negi dabar vaikščiosi nesusiūtas... Tačiau jei tik prieina slaugytoja ir pasako ką nors griežtesnio, tai Jonas pasišiaušia – su juo susikalbėti tampa neįmanoma. Tačiau man išeina – aš net supykusi taip greitai neparodau, kad pykstu, ir be reikalo nepurkštauju.
Žinoma, darbas nelengvas, bet dirbame kartu su rezidentais, tad darbo krūviu dalijamės draugiškai.
 

Ar skiriasi būsimieji chirurgai skiriasi nuo tų, kurie mokėsi prieš kelis dešimtmečius?


Esu dirbusi pedagoginį darbą, dabar dirbu su rezidentais ir matau, kaip gerai rengiami šių dienų veido ir žandikaulių chirurgai. Mano kartos specialistai, baigę mokslus, iškart pradėdavo dirbti savarankiškai, reikėdavo nuolat trukdyti vyresnį kolegą, kad sužinotum, kaip geriau atlikti vieną ar kitą procedūrą, nustatyti diagnozę. Šiandien rezidentas turi savo vadovą, kuriam už pagalbą mokamas atlygis. Veido ir žandikaulių chirurgo rezidentūra trunka penkerius metus, ir visą tą laiką jaunas gydytojas dirba padedamas vadovo. Vadinasi, jis visada turi ko paklausti, o taip dirbti ir įsisavinti žinias yra daug lengviau.


 

Ar sugebėsime išsaugoti gerai parengtus specialistus? Ar bus dar kas rauna dantis Lietuvoje?


Nė iš rezidento nesu girdėjusi, kad jis ruoštųsi dirbti užsienyje. Pacientai gali būti ramūs – kol kas dantis dar yra kam rauti (juokiasi).
 

O kokios dantų bėdos dažniausia atveja žmones į chirurgo kabinetą? Ar jų galima išvengti?


Žmonės vengia tikrinti dantis profilaktiškai kas pusmetį, net pradėjus skaudėti neina pas gydytoją. Dėl to kyla didelių bėdų – išsivysto pūliniai, jie kaupiasi tarp raumenų, slenka į kaklo sritį, tarpuplautį. Tai jau gresia gyvybei, ypač jei žmogus serga ir kitomis ligomis. Kartais padarome jauno žmogaus dantų nuotrauką ir išsigąstame – dantų jis beveik nebeturi.
 

Gal žmonės vis dar labai bijo odontologo?


Bijoti nereikia. Dabar bet kokiai danties gydymo procedūrai taikomas nuskausminimas, dirbama su modernia įranga. Nuskausminamieji vaistai kokybiški, jie neturi šalutinių poveikių, kokius kartais sukeldavo anksčiau vartotas vienintelis vaistas novokainas.
Galime daugiau laiko skirti pacientui – anksčiau jo dantis apžiūrėti, gydyti reikėdavo per 20 minučių. Dabar gydytojas, pasisodinęs pacientą į kėdę, gali jo išklausyti, aptarti jo problemas, o per tą laiką žmogus ir nusiramina.
 

Ar pasitaikė atvejų, kad pacientas pabėgtų iš kabineto?


Taip gali atsitikti tik su neblaiviu pacientu. Šiaip mano praktikoje nepasitaikė, kad pabėgtų savo noru atėjęs gydytis pacientas.
 

Kokia šiandien vaikų dantų sveikata? Koks Jūsų požiūris į protinius dantis – ar būtina juos šalinti?


Negaliu apibendrinti ir kalbėti apie visų Lietuvos vaikų dantų sveikatą. Pas mane paprastai patenka vaikai, kurių dantukai labai prastos būklės, reikia šalinti.
Jauni žmonės dažnai skundžiasi dygstančių protinių dantų skausmais. Dažniausiai, padarę jų nuotraukas, šiuos dantis matome sudygusius kreivai. Tokie dantys vėliau iškreivina dantų eiles, sąkandis pasidaro negražus, ima formuotis ėduonis. Todėl dažniausiai tenka šalinti protinius dantis, tačiau kiekvienu atveju priimamas individualus sprendimas. Nereikia laikytis nuostatos, kad protinius dantis būtina šalinti – senatvėje jų gali prireikti protezams tvirtinti.
 

Jūsų darbas nelengvas. Įdomu, kaip ilsitės, koks Jūsų laisvalaikis?


Budėti tenka visą parą, tai po budėjimo paprastai tik ilsiuosi, miegu. Kitomis dienomis lankausi teatre, mėgstu slidinėti – su slidėmis mane galima dažnai pamatyti Sapieginės ar kituose netoli Vilniaus esančiuose miškuose. Buvau nuvykusi slidinėti ir į kalnus, bet supratau, kad tai ne man – buvo nedrąsu... Kai įlipau į traukinį važiuoti namo, tai apsidžiaugiau (juokiasi). Nemėgstu ekstremalių situacijų.
Atostogų metu keliauju – esu aplankiusi daugelį šalių, ir ne po vieną kartą. Turkijoje pabuvojau gal dešimt kartų, man nesvetimos šalys Graikija, Egiptas, Tunisas ir kt. Tačiau nebuvau, tarkim, Meksikoje – kelionė į egzotišką šalį yra labai brangi ir, mano galva, pernelyg trumpa, kad ją pažintum. Gražiausias vaizdas kelionėje – geltonas smėlis, žalios palmės ir mėlyna jūra. Paprastai keliauju su dukterėčia, dažnai į kompaniją paimame ir vieną mano anūkų – jų turiu penkis. O Lietuvoje, ypač žiemą, labiausiai pasiilgstu šilumos, saulės šviesos ir ramybės.
 

Kokios mintys užklysta švenčiant odontologų profesinę šventę? Kaip jaučiatės, gavusi šv. Apolonijos apdovanojimą?


Susibūrimai, ypač profesinės šventės proga, labai malonūs – smagu, kad esu nepamiršta, galiu pabendrauti su kolegomis. Tačiau, priėmusi šv. Apolonijos apdovanojimą, jaučiuosi dvilypai – džiaugiuosi įvertinimu, tačiau nesijaučiu tokia reikšminga ir tiek daug padariusi... Atrodo, kad nieko stebuklingo ir nenuveikiau per tuos keturis dešimtmečius – gydžiau pacientus, dalijausi patirtimi su jaunesniais kolegomis.
 

Dėkojame už pokalbį.
******


Odontologų profesinės šventės ištakos siekia pagonybės laikus. Istorija byloja, kad Aleksandrijoje maždaug prieš 2 000 metų gyveno jauna graži moteris, vardu Apolonija. Ji buvo krikščionė, todėl Aleksandrijos magistras liepė ją suimti ir, pririštą prie lentos, sudeginti ant laužo, jei neišpažinsianti pagonybės. Apolonijai atsisakius tai padaryti, minia ją surišo, išrovė dantis ir ketino įmesti į ugnį, tačiau moteris paprašė pasimelsti.
Kai Apoloniją atrišo nuo lentos, ji pasimeldė ir pati puolė į ugnį. Pasakojama, kad liepsnose Apolonija šaukė žmonėms, kad, kai skaudės dantį, tereiks ištarti jos vardą, ir skausmas nurims. Vėliau ji paskelbta šventąja, o vasario 9-oji iki šiol laikoma šv. Apolonijos diena.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Mūsų draugai

Mūsų draugai