Pagyrimai, uždegantys vaikus

Mano dukra kasdien į vaikų darželį eina su džiaugsmu ir grįžusi pasakoja, kaip jai viskas ten įdomu. Mėgsta spręsti užduotėles ir skaityti knygutes. Noriai mokosi užsienio kalbų. Neatsisako padėti namuose. Sūnus visada paduos, patvarkys taip, kaip, jo nuomone, turėtų būti. Tai, kad vaikams viskas įdomu ir jie yra be galo žingeidūs, mus labai džiugina. Tad norėčiau pasidalinti su jumis savo patirtimi, ką mes darome, kad mūsų vaikai yra entuziastingi.
 

Kas slypi pagyrime?

Dažnai esu girdėjusi besiskundžiančius tėvus esą jie labai stengiasi vaiką girti, tačiau jis nieko nenori daryti. Jam neįdomu rūpintis savimi. Jis atsikalbinėja ir užsispiria. Tėvai sudirgsta ir pradeda bartis. Tačiau viena iš priežasčių, kodėl vaikui neįdomu daryti vieną ar kitą darbą, yra neteisingai sakomi pagyrimai ir nežinojimas atsakymų į klausimus kodėl, kada, kaip, už ką reikia girti vaikus. Kas turi girti vaikus? Koks pagyrimų tikslas? Kas slypi pagyrime?
 

Pagyrimas užkrauna didelę atsakomybę jį sakančiajam, nes pagyrimai naudojami siekiant vaiką sudominti darbu ir kad vaikas PATS norėtų:

· pasiruošti darbo atlikimui,
· atlikti darbą noriai,
· užbaigti darbą iki galo,
· pastebėti savo klaidas,
· įvertinti savo darbo rezultatus,
· tą patį darbą atlikti ir kitą kartą.
·
Neteisingai pasakytas pagyrimas gali viską sugadinti. Vaikas turi išmokti darbą dirbti savarankiškai ir savimi pasitikėdamas, t.y. nelaukdamas pagyrimo, mėgaudamasis ir džiaugdamasis savo paties darbo rezultatais, nesvarbu, kad suaugusiajam šie nėra tobuli.
 

Kaip sakomas pagyrimas?

Iki vienerių metų vaikus girdavau į viršų keldama rankas arba plodama. Vaikai išmokę tokius kūno gestus patys pradeda save girti. Kai vaikas jau pats kėlė rankeles, pritardavau šypsniu arba galvos linktelėjimu.
Pagyrimus sakau saikingai ir tiksliai, nenaudodama begalės žodžių, neprigalvodama pagyrimų iš nebūtų dalykų. Intonaciją parenku tokią, lyg vaikas arba jo atliekamas ar atliktas darbas yra vieninteliai pasaulyje. Tai pačiai situacijai pagyrimų nekartoju ir kartu su tėveliu stengiamės, kad iš to paties žmogaus vaikas pagyrimą girdėtų vieną kartą. Taip sakomus pagyrimus vaikas išgirsta netikėtai ir nelauktai, ir pagyrimas tampa lyg apdovanojimu už tai, ką jis daro. Vaikas, įpratintas mėgautis ir džiaugtis savo darbu ir jo rezultatais, net nepastebi, jei nepagiriamas.
Visiškai negirdėdamas pagyrimų, vaikas jausis taip, lyg viskas, ką jis daro, niekam nerūpi. Tad kodėl tai turi rūpėti jam pačiam? Ilgą laiką vaikas nenorėdamas ko nors daryti, sunkiai save prisivers ką nors nuveikti ir vėliau.
Prie per daug sakomų pagyrimų vaikas pripranta. Kai vaikas jų nebegirdi, nebepasitiki savimi, ir nebežino, ar gerai atlieka darbą.
 

Kada sakomas pagyrimas?

Kai darbas yra vienodas (grindų plovimas, kilimų siurbimas, daržo laistymas) ir atliekamas užimant ne mažai laiko, pagyrimą sakome, kai atlikta jau du trečdaliai darbo. (Dukryte, kaip puikiai tau sekasi padėti mamytei! Bus labai švarios grindys!) Būtent tokiu momentu pasakytas pagyrimas uždega vaiką pasisemti daugiau kantrybės ir mokosi pagyrimą sulyginti su darbo rezultatu, t.y. įvertinti savo darbą.
Kai vaiko darbas susideda iš kelių dalių (gėlių persodinimas, pyrago kepimas), vaiką giriu, kai darbas jau atliktas, nes taip vaikas mokomas susikaupimo, dėmesio koncentravimo, eiliškumo, užbaigtumo.

Kokie pagyrimai sakomi, kai vaikas dirba ar mokosi?

- Valio! Tau pavyko!
- Kaip tau smagu!
- Kaip puikiai padarei (parašei raides)!
- Bus šaunu!
- Nepavyko? Gal puikiai pavyks kitą kartą? Nenusimink!
- Oho! Kaip nuostabu!
- Kaip smagu kartu su tavimi dirbti! ir kt.
 

Kada giriamos vaiko asmeninės savybės?

Dažnai vaikai siūlo savo paslaugas ir nori pasitarnauti. Pavyzdžiui, dukra paduoda žaisliuką verkiančiam broliukui, močiutei padeda panešti maišelį, sūnus tėčiui pasisiūlo paduoti įrankius montuojant pirktus baldus. Tokiais atvejais mes giriame atsiskleidusias gerąsias vaiko savybes. Už paduotą žaisliuką – kokia tu dėmesinga (draugiška, rūpestinga). Už pagalbą panešant maišelį – ačiū, kokia tu paslaugi. Už norą paduoti įrankius – ačiū, koks tu darbštus.
Tokiais pagyrimais vaikas yra skatinamas tobulinti savo gerąsias savybes ir jas puoselėti, auginti savyje geranoriškumą kitų žmonių atžvilgiu. Vaikas jaučiasi labai savimi patenkintas ir tikrai padeda kitą kartą, nes jis toks yra pastebimas kitiems.
 

Kas turėtų sakyti pagyrimą?

Kiekvienu atveju vaiką gali girti daugelis. Bet jei jį girs visi iš eilės šeimos nariai, atrodys, kad šeima susitarė iš vaiko pasityčioti. Svarbiausia, kad vaikui pagyrimus sakytų:
- žmogus, kuris vaikui organizuoja darbo atlikimą (aš padėjau vaikui pasiruošti plauti grindis – pripyliau į kibirą vandens, parodžiau, kur yra šluostė),
- žmogus, kuris su vaiku atlieka darbą (tėtis kartu su vaiku renka obuolius),
- žmogus, kuris padėjo vaikui atlikti darbą (vaikas savarankiškai laisto daržą ir tėtis padeda vaikui perkelti vandens žarną nuo lysvės prie lysvės),
- žmonės, kurie naudojasi vaiko atlikto darbo rezultatais (ragaujantys vaiko iškeptą pyragą).
 

Kodėl populiarieji „geras“ ir „šaunuolis“ verčia vaikus apie save manyti priešingai?

Pagyrimu „geras berniukas“ (mergaitė) neatkreipiamas vaiko dėmesys į darbo procesą ir rezultatą, ir tai nėra paskatinimas darbą atlikti kitą kartą. O kai vaikui išsipila sriuba ant stalo? Tokiu pagyrimu vaikui nurodoma, kad jis gali būti ir blogas.
Pagyrimas „šaunuolis“ yra labai pamėgtas. Jis vartojamas bet kada, bet kur, už bet ką ir už nieką. Vaikas sustato kaladėles, išplauna indus, nupiešia piešinį – šaunuolis? O kai vaikas žiūri televizorių, nukrenta, verkia, išsitepa, miega?
Kiekvienos vakarienės metu aptariame dienos atliktus darbus, visas tą dieną atsiskleidusias vaiko charakterio savybes ir vaikams primename, kad jie yra nuostabūs, šaunūs, puikūs, nes jie visada tokie yra vien todėl, kad jie yra, net kai jiems nesiseka ar suklysta. Šiais pagyrimais savo vaikus programuojame tokius būti nuolat, taip diegdami pasitikėjimą savimi. Ir mes nevartojame momentinių įvertinimų „šaunuolis“ ir „geras“.
 

Kokie pagyrimai trukdo susiformuoti teigiamai asmenybei ir kodėl?

Norėčiau paminėti pagyrimus, kurie yra tiesiog netaikytini: tu būsi pats ...iausias ir tu esi ...iausias:
Pavyzdžiui, vaikas nemėgsta skaityti knygelių. Tėtis jam sako: „Skaityk, Antanuk, knygas. Tu būsi pats protingiausias ir žinosi daugiausiai už visus“.
Toks vaiko pagyrimas rodo, kad tėtis visiškai nemano, kad Antanukas yra protingas dabar ir toks buvo vakar. Vaikui sudaroma iliuzija, kad, prievartaudamas save skaityti, jis protingas bus ateityje ir užprogramuojamas nuolatiniam savęs tapatinimui su kitais vaikais. Jei atsiranda vaikų, žinančių mažiau už Antanuką, Antanukas savimi pasitiki ir jaučia, kad situaciją gali kontroliuoti taip, kaip jam reikia. Jei atsiranda vaikų, daugiau žinančių už Antanuką, šis jaučiasi menkas pats sau, stengiasi būti tylus ir ramus, kad niekas jo žinių trūkumo nepastebėtų. Jis suvokia, kad tėčio minėta ateitis dar neatėjo.
Vaikas susiformuoja gėrio ir blogio supratimą – „Jei žinai daugiau už kitus, esi teigiamas, jei mažiau – neigiamas“. Taip tėtis moko savo sūnų jaustis didvyriu, kai vieniems yra blogai, ir kvaileliu, kai kitiems yra gerai.
Pastebėjau, kad tokius pagyrimus girdintys vaikai yra tingūs, bijo klysti ir nesidžiaugia savo darbo rezultatais. Tokiems vaikams yra sunku vien todėl, kad jie teigiami galės būti tik ateityje, o tos ateities niekas negarantuoja. Galima nuspėti, kad užaugę jie nemokės mylėti savo sutuoktinio, nes jei mylimas žmogus bus ...esnis, jis jausis prastai ir nemylimas. Jei jis bus ...esnis už mylimą žmogų, jis mylimą žmogų niekins. Toks žmogus gyvens nuolat budėdamas, ar nėra už jį ...esnio, nes tada jis negalės būti ...iausias.
Žmogui nuo vaikystės girdinčiam, kad jis yra protingiausias, gražiausias, sąžiningiausias ir kt., susidūrus su žmonėmis, kurie parodo, kad jis toks nėra, pasaulis ima atrodyti piktas ir nuožmus. Toks žmogus nemato neigiamų savo bruožų, pradeda nekęsti tų, kurie jam pasako, kad taip nėra. Žinodamas, kad jis yra ....iausias, tai yra neklystantis, visiškai nesistengia tobulėti toje srityje. Jis pasidaro tingus ir net kenkiantis kitiems.
***
Šį straipsnį į redakciją atsiuntė mūsų žurnalo skaitytoja. Mums jis pasirodė įdomus, o autorės patirtis auginant ir auklėjant savo vaikučius – galinti būti naudinga ir kitoms mamytėms. Tokiai nuomonei pritarė ir vaikų psichologė Elena Mickevičienė, kurios paprašėme straipsnį pakomentuoti profesionaliu požiūriu.
„Pirmiausia noriu pasveikinti šią mamytę, kad taip puikiai augina ir auklėja savo sūnų ir dukrytę.
Iš straipsnio galima nesunkiai pastebėti, kad šie vaikai gauna iš tėvų tiek meilės, kad būtų drąsūs, savarankiški, saugūs ir žingeidūs. Yra žinoma, kad sveikos asmenybės vystymuisi kaip pagrindas yra tėvų ar globėjų besąlyginė meilė. Kai vaikai jaučiasi mylimi, yra daug lengviau juos drausminti, lavinti nei tada, kai jiems meilės nepakanka. Kad vaikas ne tik žinotų, bet ir pajustų tėvų meilę, privalome kalbėti jo unikalia meilės kalba. Yra išskiriamos 5 pagrindinės vaiko meilės kalbos: fizinis prisilietimas, padrąsinimas, kartu leidžiamas laikas, dovanos ir paslaugos. Nors autorė rašė daugiausia apie pagyrimus (padrąsinimus), tačiau ji puikiai „kalba“ su savo vaikais jiems suprantamomis likusiomis meilės kalbomis...
Noriu palinkėti, kad tokių šeimų būtų daugiau, o autorė ir jos vyras toliau mėgautųsi meilės santykiais su savo vaikais. Sėkmės!“
Vaikų psichologė Elena Mickevičienė
UAB „Neuromeda“
Tvirtovės al. 90A, Kaunas, LT-50185
tel. (8 37) 33 15 11, (8 37) 33 15 55, (8 613) 42 780