Atsakomybės baubas

Atsakomybė... Nemalonus tas žodis, sunkus kažkoks. Primena teisėsaugą, bausmes. Na, taip, yra ją mėgstančių – lyderių, vadovų. Jie mėgaujasi šiuo žodžiu ir jį lydinčiu valdžios, galios pojūčiu. Bet mes, paprasti mirtingieji... Labai mielai jos atsisakytume – atiduotume, perleistume, dovanotume, išvis pasistengtume nepastebėti.
 

Turbūt todėl, kad atsakomybė tiesiogiai asocijuojasi su kitu nemaloniu jausmu – kalte. Jau vaikystėje girdėjome barimus, priekaištus. Nes turėjome būti atsakingi už savo prasižengimus.
Kas ta atsakomybė? Egzistencinėje psichologijoje randame tokį atsakomybės supratimą – „žmogus yra visiškai atsakingas už savo gyvenimą, ne tik už savo veiksmus, bet ir už savo nesugebėjimą veikti“. Psichologai dar pridurtų, kad sugebėjimas prisiimti atsakomybę – labai individuali savybė, priklausoma ne vien nuo asmens ypatybių, bet ir nuo jo lyties, gimimo eiliškumo šeimoje, ankstyvosios patirties, raidos. Na, o štai nesugebėjimas jaustis atsakingu gali lemti tokius psichologinius sutrikimus kaip kompulsyvumas, savęs kaip aukos suvokimas, savo galimybės daryti įtaką aplinkai praradimas, bejėgiškumo jausmas, nesugebėjimas apsispręsti, savarankiškumo stoka.


Iš tiesų labai dažnai atsakomybę už savo poelgius ir veiksmus, kuriuos galime valdyti ir kontroliuoti, priskiriame aplinkai. Tenka girdėti, kad moteris liūdi, nes vyras nesielgia su ja taip, kaip ji nori, ir todėl yra besąlygiškai kaltas dėl tarpusavio santykių sunkumų. Kad mama jaučiasi nelaiminga, nes sūnus pasirinko ne tą gyvenimo kelią ar ne tą partnerę eiti tuo keliu. Gana dažnai nerimaujama dėl netinkamų vaikų draugų, vertybių ar apsisprendimų. Toks santykis į savo sunkumus dažniausiai baigiasi bejėgiškumo jausmais, išeities nematymu, nusivylimu savimi ir tais, kurie yra šalia. Bet pageidaujamų pasikeitimų neatneša. Pasikeitimai gali prasidėti ten, kur mes pripažįstame problemą kaip savą. Kai tampame savo sunkumų „autoriais“. Pasaulis tiesiog egzistuoja. Jausmai jo ir aplinkinių žmonių atžvilgiu kyla mumyse ir tik mes esame už juos atsakingi. Tik mes galime leisti jiems būti ar nebūti. Galime apsispręsti: arba drįstame pripažinti savo išgyvenimus ir jausmus, arba liekame nuo jų atsiriboję. O kai juos pripažįstame, galime rinktis, ką daryti su savo nusivylimu, nepasitenkinimu, santykiais šeimoje ar su vaikais. Nenusiminti, nepasiduoti, nenusigręžti, bet ieškoti to mums paties geriausio sprendimo...
Ar jaučiate, kad kažkas keičiasi? Atsakomybė už savo poelgius ir išgyvenimus tampa nebe baubu, o išsigelbėjimu iš aklavietės. Nes greta atsakomybės jausmo atsiranda laisvės patyrimas. Laisvė reiškia, kad žmogus nėra daiktas, besiformuojantis dėl biologinio ar socialinio būtinumo. Laisvė reiškia, kad žmogus „pasirenka save patį, formuoja save kiekvienu savo veiksmu ar poelgiu“ (N.Berdiajevas). Pripažindami, kad mūsų jausmai yra nulemti ir valdomi iš išorės, mes patys atimame iš savęs šį laisvės potyrį. Bet galime pasirinkti to nedaryti.
Galimas ir kitas kraštutinumas. Kai žmogus imasi pernelyg daug atsakomybės ar jaučiasi atsakingas už dalykus, kurie nėra nuo jo priklausomi, neatskiriama jo gyvenimo dalimi tampa nuolatinis kaltės jausmas. Įkyriai ir skausmingai graužiantis, sunkiai įveikiamas. Daug energijos, pastangų ir emocinių sąnaudų yra iššvaistoma veltui. O savas gyvenimas dažnai lieka nuošaly, nesulaukia deramo dėmesio. Kita vertus, pernelyg didelė atsakomybė kitų atžvilgiu lemia perdėtą savikontrolę. Gyvenimas, vairuojamas tik ten, kur galima išvengti kritikos ir aplinkinių nepasitenkinimo, yra tuščias. Mes tarsi ištirpstame kitų lūkesčiuose ir noruose, atsisakome savęs, kad kiti būtų laimingi. Ir taip prarandame save. Pernelyg didelis atsakingumas aplinkinių atžvilgiu – tai neatsakingumas sau. Egzistencinės psichologijos supratimu svarbiausios dorybės yra nuoširdumas ir asmeninis tikrumas. Svarbu išlikti savimi absurdo ir egzistencinio vienišumo akivaizdoje, nepasiduoti nuasmeninimui ir susvetimėjimui. Ir teigti save. Tada galbūt būsime apdovanoti tuo nepaprastu išgyvenimu, jausmu, kad „Aš esu...“.
Atsakomybės jausmas visada susijęs su ryškiu vienatvės išgyvenimu – „vienas prieš vieną su gyvenimu“. Tai sunki našta, bet atlygis – laisvės ir savos Būties patyrimas tikriausiai to vertas.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Mūsų draugai