Susipažinkime: profesorė Zita Aušrelė Kučinskienė

Darbas, mokslas, veikla – šiais žodžiais galėtume apibūdinti Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dekanę, Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Laboratorinės diagnostikos centro direktorę profesorę Zitą Aušrelę Kučinskienę. Su ja kalbamės apie darbą, mokslą ir gyvenimą.
 

Buvo sunku sutarti dėl interviu.
Na, ką padarysi – toks periodas, daug darbų susikaupė: ir universitete paskaitos, kaip Medicinos fakulteto dekanei reikia daug kur atstovauti fakultetui, o ir čia, dekanate, nuolat darbų sūkurys, ir Laboratorinės diagnostikos centre, kuriam vadovauju, dabar „karštas“ laikotarpis – kraustomės į naujas patalpas, todėl reikia priimti daug sprendimų, o to negali padaryti per minutę.
Dėstote universitete, esate laboratorinės diagnostikos centro direktorė – labai daug darbų...
Baigiau Medicinos fakultetą, esu gydytoja. Tačiau savo tolesnę veiklą susiejau su mokslo darbu. Dar nebaigusi pradėjau dirbti fakultete tuometinėje Fiziologijos ir biochemijos katedroje (dabar – Fiziologijos, biochemijos ir laboratorinės medicinos katedra). Turėjau galimybę dirbti mokslo darbą užsienyje ir grįžusi šias žinias pritaikyti praktikoje. Kaip tik taip ir atėjau dirbti į ligoninės laboratoriją. Tai darbai, susiję su naujausiais širdies ir kraujagyslių ligų laboratorinės diagnostikos metodais, ligų rizikos vertinimu. Šiandien galiu drąsiai pasakyti, kad mes Lietuvoje, šioje Santariškių universiteto ligoninės laboratorijoje, vieni iš pirmųjų Vidurio ir Rytų Europoje įdiegėme tokius tyrimus. Taigi manau, kad pirmiausia ir svarbiausia yra profesinė veikla, ir ji yra man įdomi.
Kas matoma, palyginus mūsų šalies ir Vakarų šalių medicinos būklę?
Labai pagalvočiau, jei paklaustumėte, kur yra blogiau, o kur geriau. Yra sričių, kur Lietuvoje yra tikrai nėra blogiau, pvz., kalbant apie specialistų (gydytojų) parengimo lygį.
Kodėl Norvegijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse pilna lietuvių gydytojų – visų pirma, jie gerai profesiškai parengti, yra įvaldę naujausias technologijas. Gydytojai rezidentai, išmokę dirbti su tokia aparatūra, išvažiavę į mažesnes ligonines tų galimybių neturi. Tačiau taip yra daugelyje net ir turtingų šalių, nes naujausia sudėtinga tam tikros srities tyrimų ar modernių gydymo būdų įranga yra sukoncentruota centruose, kurių, net ir Europoje, gali būti tik keletas. O Lietuva nėra didelė, ir joje esantys įvairių medicinos sričių centrai (dažniausiai universitetų ligoninėse) yra lengvai pasiekiami, svarbu, kad jie būtų ir tarnautų mokymo bei medicinos praktikos reikmėms.


Ar daug kas pasikeitė, jei palygintume Jūsų studijų laikus ir dabartinius?
Patekti studijuoti mediciną buvo sunkiau – dideli konkursai. Jei lyginčiau savo studijas ir dabar: mes buvome tikrai gerai parengti specialistai, nors neturėjome rezidentūros ir tų papildomų metų, o iš karto pradėjome dirbti. Nemanau, kad buvome blogesni nei dabartiniai rezidentai. Dabar turime lakytis ES direktyvų, tačiau nemanau, kad turime aklai prie kiekvieno dokumento prisitaikyti, reikia ir kūrybiškai žiūrėti.
Antra vertus, studentai dabar yra laisvesni, kritiškesni, bendrauja kitaip nei anais laikais, todėl ne taip paprasta ir dėstytojams. Pavyzdžiui, mano studijų laikais tokių kaip dabar apeliacinių komisijų nebuvo, dėstytojo įvertinimas buvo galutinis, ir mes, studentai, jį priimdavome tokį, koks jis yra, kitos minties nebuvo.
Dabar ir žiniasklaida stengiasi išryškinti daugiau negatyvius nei pozityvius reiškinius, nors ir seniau buvo ir gerai, ir blogai. Juk ką čia rašysi apie žmones, kurie paprasčiausiai gerai dirba savo darbą.
Kaip sekasi derinti visus darbus? Ar lieka laisvo laiko?
Jokioje srityje vienas nelabai ką padarysi. Ar mokslinis darbas, ar vadovavimas fakultetui arba laboratorijai – turi dirbti komanda. Aš esu toks žmogus, kuris bando nuomones ir pozicijas suderinti: nors esame skirtingi, būtina išsakyti skirtingas nuomones, tačiau būtina ir sutarti, rasti kompromisą. Taip darbas palengvėja. Šiaip reikia paskirstyti dieną ir bandyti visur rasti laiko. Juk žmogaus gyvenime ne viskas yra darbas.
Kokių turite pomėgių?
Baigiau muzikos mokyklą, lygiagrečiai studijavau užsienio kalbą, norėjau stoti į konservatoriją, nes grojau fortepijonu. Dabar tokių aktyvių pomėgių neturiu, tačiau skaitau knygas: nėra dienos, kad neperskaityčiau bent puslapio – tai ramina, leidžia pamiršti kasdienos darbą. Svarbu ir visa kita: šeima, draugai, bendradarbiai – tam taip pat reikia palikti laiko. Taip pat koncertai filharmonijoje, teatras – kai galime, bandome visada nueiti.
Daugeliui žmonių įdomu, kaip gydytojas rūpinasi savo sveikata.
Visa kas genialu – paprasta. Taigi svarbiausia – fizinis aktyvumas, sveika mityba. Aš manau, kad gydytojas, kuris tai rekomenduoja, turi tuo tikėti pats, pats to laikytis ar bent būti išbandęs. Kai dirbau konsultacinį darbą, buvau išbandžius įvairias dietas. Esu aktyvi fizinio aktyvumo propaguotoja. Visi žinome, kad kol žmogus juda – tol gyvena, kaip ir viso jo organizmo veikla – juk kraujas negali sustoti tekėjęs, ląstelėse vykstanti medžiagų apykaita užtikrina energijos gamybą ir t.t. Dabar gi dažnai atrodo, kad žmogus be mašinos negali gyventi, o reikėtų pabandyti bet jau dieną be jos apsieiti. Dauguma lėtinių ligų yra susiję su tuo, kad žmogus juda vis mažiau. Tačiau lakstymas darbo koridoriais nepadės. Su švedais esame atlikę tyrimą, kuris parodė, kad skiriasi judėjimas darbo vietoje ir judėjimas, kuriam žmogus nusiteikia, t.y. laisvu laiku. Nebūtina visiems eiti į sporto klubus – yra parkų, miškelių, ir tam reikia skirti laiko. Pati bandau to laikytis. Aišku, reikia valios, o žmogui visada – kaip paprasčiau ir lengviau.
Kokie Jūsų artimiausi planai?
Bandau išlikti ten, kur yra įdomu, t.y. dirbdama mokslo darbą. Šiuo metu kartu su kardiologais, genetikais, biotechnologais, matematikais gilinamės į aterosklerozės patogenezę – vykdome sudėtingą bei įdomų projektą. Yra ir kitų įsipareigojimų: esu Europos mokslo patariamosios tarybos narė, todėl tenka važiuoti į Briuselį, taip pat dalyvauti savo specialybės renginiuose. Esu Lietuvos laboratorinės medicinos draugijos pirmininkė – tenka organizuoti konferencijas, kongresus. Be abejo, kaip Medicinos fakulteto dekanei, svarbus rūpestis fakulteto gerove: ir studentų, ir darbuotojų, jų darbo bei mokymosi sąlygomis. Tam būtina, kad visi kuo aktyviau įsijungtų į įvairius tarptautinius mokslo projektus, nes ten galima „paimti“ pinigus infrastruktūrai kurti ir jai tobulinti. Kito kelio nėra.

 

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Mūsų draugai

Mūsų draugai