Blogas miegas: psichiatrinės ligos priežastis ar simptomas?

Gera naujiena yra tai, kad miego sutvarkymas gali palengvinti simptomus ar netgi išgydyti kai kuriuos pacientus. O baugina tai, kad jei tai yra tiesa, tuomet daug žmonių – taip pat ir vaikai – galbūt vartoja psichotropinius preparatus, kurie jiems negali padėti, bet gali būti žalingi.

Niekas nežino, kiek žmonių priklauso šiai kategorijai. „Tai labai baugina. Argi nemanote, kad mums kaip visuomenei būtų svarbu suprasti, ar 3, ar 5, ar 50 procentų žmonių, kuriems diagnozuojamos psichiatrinės problemos, blogai jaučiasi tiesiog dėl prasto miego?“, - sako Kalifornijos universiteto psichologas Mattas Walkeris.

Visų pirma, mums reikėtų išsiaiškinti, kaip miego sutrikimai gali būti atsakingi už psichiatrinius sutrikimus. Per kelerius pastaruosius metus nuo to laiko, kai mokslininkai aptiko miego ir psichiatrinių sutrikimų sąsajos problemą, buvo padaryta nemaža pažanga šiuo klausimu.

Psichiatrinius sutrikimus tiriantys medikai jau seniai pastebėjo, kad prastas miegas su jų srities ligomis yra kažkaip susijęs. Pavyzdžiui, depresija sergantys suaugusieji su kvėpavimo sutrikimais miego metu susiduria 25 kartus dažniau nei žmonės be depresijos, miego sutrikimais skundžiasi tarp ketvirčio ir pusės visų vaikų, kuriems diagnozuotas dėmesio stokos ir hiperaktyvumo sutrikimas (attention-deficit hyperactivity disorder - ADHD). Palyginimui, prastu miegu skundžiasi tik 7 proc. vaikų be ADHD.
Tačiau ilgą laiką buvo manoma, kad prastas miegas yra psichiatrinio sutrikimo simptomas, o ne priežastis – ir ši nuomonė buvo taip įsišaknijusi, kad ja niekas net neabejojo. „Buvo labai paprasta pasakyti apie pacientą, kad jis serga depresija arba schizofrenija, todėl, be abejo, ir miega blogai – ir niekada nebuvo domimasi, kad galbūt priežasties ir pasekmės ryšys yra priešingos krypties“, - sakė miegą tiriantis Harvardo universiteto (JAV) mokslininkas Robertas Stickgoldas. Net kai tyrimai rodė kitą priežasties ir pasekmės ryšio kryptį, į juos nebuvo kreipiama dėmesio, teigia mokslininkas.

Pavyzdžiui, 1987 metais Patricia Chang ir kolegos iš Johns Hopkins universiteto (JAV) publikavo straipsnį apie tyrimą, kuriame dalyvavo 1053 medicinos studentai vyrai, kurie, kurie po universiteto baigimo buvo stebimi vidutiniškai 34 metus. Per tą laiką 101 iš jų išsivystė kliniškai įvertinama depresija, 13 iš jų nusižudė. Paaiškėjo, kad studentams, kurie skundėsi nemiga, depresijos išsivystymo tikimybė buvo dukart didesnė nei tiems studentams, kurie miego sutrikimais nesiskundė. Mokslininkai atsargiai pasiūlė išvadą, kad nemiga yra vėlesnių sutrikimų „didesnės rizikos indikacija“. R.Stickgoldas pateikė radikalesnę nuomonę. Jis įsitikinęs, jog tyrimas parodo, kad nemiga gali pastūmėti žmones į depresiją.

Jis nėra vienintelis specialistas, kurį manyti kitaip įtikina ne P.Chang ir panašių tyrimų rezultatai, bet ir vis giliau besišaknijantis suvokimas, kad kai kurie miego sutrikimai sukelia simptomus, panašius į kai kurių psichiatrinių problemų simptomus.

2006 metais Wisconsin-Madison universiteto (JAV) mokslininkas Paulas Peppardas su kolegomis tyrė ryšį tarp depresijos ir kvėpavimo sutrikimais miego metu. Esant dažniausiam kvėpavimo sutrikimui miego metu – miego apnėjai – trachėjos susiaurėjimas arba blokavimas trumpam smarkiai sumažina kraujo prisotinimą deguonimi, todėl žmogus trumpam prabunda. Mokslininkai iš dirbančių asmenų populiacijos dalyvauti tyrime atsitiktinai atrinko 800 vyrų ir 600 moterų bei laboratorijoje tyrė jų kvėpavimo sutrikimus miego metu ir įvertino jų būklę depresijos atžvilgiu.

Kvėpavimo sutrikimai buvo suskirstyti į keturias kategorijas, ir nustatyta, kad kategorijai keičiantis per vieną lygį – pavyzdžiui, iš „minimalaus“ į „nestiprų“ – sirgimo depresija tikimybė beveik padvigubėdavo. Negalima teigti, kad depresija yra pagrindinė prasto miego priežastis, nes yra žinoma, kad kvėpavimo sutrikimai miego metu atsiranda dėl fizinių veiksnių – pavyzdžiui, dėl riebalų pertekliaus, pastorinančio trachėją arba dėl didelio liežuvio ar tonzilių, lyginant su trachėjos angos skersmeniu. Taigi, tyrimas verčia manyti, kad miego sutrikimai sukelia depresiją.

Tyrimo teisingumą patvirtino Pitsburgo universiteto (JAV) vykdomos Miego ir chronobiologijos programos medicinos direktorius Danielis Buysse‘as – jis nustatė, kad mažinant depresija sergančių pacientų miego problemas tokiais vaistais, kaip benzodiazepinai, gali žymiai pagerėti jų būklė nuotaikos sutrikimo požiūriu. D.Buysse‘as nedrįso apytiksliai nurodyti kokios dalies depresija sergančių pacientų būklę galima gerinti vaistais, gerinančiais miegą, tačiau jis įrodė, kad kai kuriems pacientams nemiga gali sukelti depresiją.

Prastas miegas taip pat gali paaiškinti ir elgesį, būdingą kai kurioms kitoms psichiatrinėms ligoms. Pavyzdžiui, yra daug įrodymų, tvirtinančių, kad miego sutrikimas gali paskatinti maniakinius epizodus žmonėms, sergantiems bipoliniu sutrikimu. R.Stickgoldas netgi mano, kad miego problemos gali sukelti problemų, kurios paprastai yra siejamos su schizofrenija – pavyzdžiui, nesugebėjimą mechaniškai įsiminti tokių užduočių, kaip kokios nors aparatūros valdymas. R.Stickgoldas su kolegomis nustatė, kad sveikų žmonių gebėjimas atlikti užduotis, reikalaujančias motorinių įgūdžių pagarėja pernakt po užduoties mokymosi, o schizofrenikų gebėjimas nepagerėja. „Nustatėme specifinio nuo miego priklausomo procedūrinio mokymosi komponento sutrikimą“, - teigia mokslininkai. Taigi, teoriškai geresnis miegas turėtų padėti silpninti šį simptomą.

Taip pat panašu, kad elgsenos sutrikimai, atsirandantys dėl miego stokos, gali būti klaidingai diagnozuojami kaip dėmesio stokos sutrikimas (attention-deficit disorder - ADD) arba kaip dėmesio stokos ir hiperaktyvumo sutrikimas (ADHD). 2005 metais Marlborough miego sutrikimų centro (JAV) direktorius Cliffordas Riskas Kasmetiniame Amerikos kolegijų krūtinės ligų gydytojų susitikime pristatė savo tyrimą. Iš 34 tirtų suaugusių asmenų, kuriems nustatyta miego apnėja, 16 buvo įvertinti kaip tyurintys vidutinių ar rimtų dėmesio sutrikimų. Vėlesnis apnėjos gydymas gerokai pagerino 60 proc. tiriamųjų dėmesingumo vertinimą – tai suteikia pagrindo manyti, jog bent jau šiam pogrupiui miego apnėja buvo sukėlusi dėmesingumo sutrikimų.

Panašių rezultatų gavo ir 83 vaikus su ADHD tyręs Louisville universiteto (JAV) mokslininkas Davidas Gozalas. Jis nustatė, kad ketvirčiui vaikų su nestipriais ADHD simptomais būdinga miego apnėja. Palyginimui, ir stiprių ADHD simptomų grupėje miego apnėja pasitaikė tik 5 proc. atvejų. Kontrolinėje sveikų vaikų grupėje miego apnėja pasitaikė taip pat tik 5 proc. tiriamųjų. „Kvėpavimo sutrikimai miego metu gali sukelti nestiprų į ADHD panašų elgesį, kurį interpretuojant galima nesunkiai suklysti, todėl gali būti ne laiku teisingai diagnozuojama ir pradedama gydyti“, - išvadose rašo mokslininkai.

Be to, atlikus tyrimą vaikų, kuriems buvo atliekamos adenoidų bei tonzilių šalinimo operacijos (tai yra įprastas knarkimo bei miego apnėjos gydymo būdas) nustatyta, kad prieš operaciją ketvirčiui vaikų buvo diagnozuotas ADHD - kontrolinėje grupėje šis skaičius siekė 7,4 procento. Praėjus metams po operacijos pusė iš anksčiau dėmesio sutrikimu ir hiperaktyvumu „kaltintų“ vaikų nebeatitiko ADHD kriterijų. Adelaidės (Australija) Moterų ir vaikų ligoninės medikas Markas Kohleris, tyręs ryšius tarp ADHD ir miego, įtaria, kad kai kurie vaikai yra gydomi tokiais vaistais, kaip „Ritalin“, nors tikroji problema – miego sutrikimas – yra ignoruojama.

Taigi, kaip prastas miegas sukelia nepageidaujamą elgesį ar psichologines problemas? Kai kurios sąsajos yra akivaizdžios. Pavyzdžiui, kiekvienas tėvas žino, kad pavargęs vaikas dažniau būna hiperaktyvus nei mieguistas. Miego nutraukimas taip pat padidina streso hormonų kiekį kraujyje, o tai savo ruožtu gali skatinti nerimavimą dienos metu – tai yra privalomas daugelio psichiatrinių sutrikimų komponentas. Intriguoja tai, kad miego sutrikimai gali smarkiai sutrikdyti smegenų gebėjimą apdoroti emocijas ir tinkamai reaguoti į emocinius dirgiklius.

Niekam ne paslaptis, kad po prasto nakties miego žmogus dieną būna dirglesnis. M.Walkeris su kolegomis nustatė tikėtiną irzlumo atsiradimo neurologinę priežastį. Mokslininkai dviems tiriamųjų grupėms – normaliai išsimiegojusiems ir nemiegojusiems 35 valandas žmonėms – rodė palaipsniui didėjančio baisumo paveikslėlius. Nemiegojusių asmenų grupėje baisūs paveikslėliai sukėlė 60 proc. didesnį smegenų aktyvumą migdoliniame kūne – primityvioje, į emocijas reaguojančioje smegenų srityje – lyginant su išsimiegojusiais žmonėmis.

Vėlesniais smegenų tyrimais nustatyta, kad neišsimiegojusių žmonių migdolinis kūnas negalėjo efektyviai komunikuoti su kaktine žievine smegenų sritimi, kuri paprastai kontroliuoja ir siunčia slopinančius signalus emocinei smegenų daliai. „Priežastis dėl ko mes nepratrūkstame, kai kas nors pasako ką nors mums nepatinkančio – puikiai išsivysčiusi kaktinė žievinė smegenų sritis, kuri veikia kaip emocijų stabdis“, - sako M.Walkeris. Komunikacijos tarp migdolinio kūno ir kaktinės žievinės srities sutrikimas – vienas iš būdų, kaip miego sutrikimai gali sąlygoti psichiatrinių simptomų atsiradimą, mano mokslininkas. „Nustatyta, kad sergant daugeliu psichiatrinių ligų, pavyzdžiui, depresija, sutrinka kaktinės žievinės srities veikla. Taip pat esama preliminarių įrodymų, kad tai turi įtakos ADHD ir potrauminio streso sutrikimui“, - sakė M.Walkeris.

Kitoje tyrimų kryptyje daugėja duomenų, kad miegas – ir sapnai bei konkrečiai REM miego fazė – padeda smegenims apdoroti prisiminimus. Sutrikdžius prisiminimų apdorojimo mechanizmą gali tekti susidurti su problemomis, panašiomis į potrauminio streso sutrikimą.

2008 metų rugpjūtį R.Stickgoldas su kolegomis paskelbė, kad žmonėms pateikus paveikslėlius su emocingu ar neutraliu vaizdu arba scena jų prisiminimai apie matytus vaizdus tai dienai susilpnėja. Po nakties miego žmonės pamiršta beveik viską išskyrus dalykus, kurie jaudino jų emocijas, apie kurias prisiminimai išlieka tokie patys ar netgi stipresni nei pieš miegą. Perkratykite savo atmintį ir suprasite, kad didžioji dalis jūsų prisiminimų yra susiję su emocijomis, sako M.Walkeris. Pasak jo, taip tikriausiai yra dėl to, kad emocijos veikia lyg raudonas žymeklis svarbiems dalykams, kuriuos turėtume prisiminti. Bet svarbiausia tai, kad prisimindami tuos emocingus praeities dalykus iš naujo nepajusite tos stiprios vidinės reakcijos, kurią patyrėte tuomet. Smegenys kažkokiu būdu išsaugo prisiminimus, bet ištrina tuomet jaudinusias emocijas. Ir R.Stickgoldas, ir M.Walkeris mano, kad šis emocijų pašalinimo procesas vyksta REM miego fazės metu.

Mokslininkai pažymi, kad per REM fazę smegenyse sustabdoma serotonino ir noradrenalino gamyba. Noradrenalinas yra neurotransmiteris, siejamas su stresu ir kovos arba baimės atsaku į stresinę situaciją. Serotoninas moduliuoja pyktį ir agresiją. „REM miego metu vaidinamas toks nuostabus biologinis teatras, kuomet smegenys gali peržiūrėti per dienas patirtus įvykius, bet taip būna tik tuomet, kai smegenyse nėra jokių sužadinančių neurologinių junginių“, - sako M.Walkeris. Taigi, nors sapnai gali būti labai emocingi, mokslininko manymu, palaipsniui nuo atminimų nutrinamas emocijų prieskonis.

Esant potrauminio streso sutrikimui šis procesas sutrinka, taigi, traumuojantys prisiminimai atmintyje išlieka su visomis emocinėmis detalėmis. Kol kas nėra žinoma dėl ko taip atsitinka, tačiau esama įrodymų, kad žmonių, sergančių potrauminio streso sutrikimu, organizmuose ne miego metu būna aukštesnis serotonino ir noradrenalino kiekis. Tai gali reikšti, kad neurotransmiteriai REM miego fazės metu negali būti pakankamai nuslopinami, kad būtų pašalinta emocinė prisiminimų dalis, mano M.Walkeris.

Akivaizdu, kad tiriant miego ir psichiatrinių sutrikimų ryšį reikia atlikti dar daug darbo. Viena iš anomalijų, kurią reikia paaiškinti – faktas, kad vaistai nuo depresijos trumpina REM miego fazę, tačiau vis vien gali būti labai efektyvūs. Be to, reikia atsakyti į mįslę dėl ko žmonės, sergantys depresija, po nemigos nakties teigia esą laimingesni.

Nepaisant informacijos trūkumo, kuomet kalbama kaip tiksliai ir kaip smarkiai miego sutrikimai gali sutrikdyti psichinę sveikatą, M.Walkeris sako: „Mes artėjame prie tikslo. Prieš penkerius metus toks klausimas apskritai nebuvo iškeltas – nei mokslininkų, nei paprastų žmonių. Faktas, kad dabar apie tai žinome ir kad užduodame šiuos klausimus reiškia, jog mes neišvengiamai tai sužinosime“.