Diabetas

Cukrinis diabetas, išvertus iš lotyniško termino “diabetes mellitus”, reiškia medaus saldumo apykaitą. Apie šią ligą žinota jau senovės Kinijoje, 1500 - 3000 metų prieš mūsų erą. Diabeto terminą pirmajame mūsų eros šimtmetyje pasiūlė romėnų gydytojas Areteusas Kappadokietis. Europoje yra apie 30 milijonų, pasaulyje - apie 100 milijonų, Lietuvoje užregistruota per 400 000 sergančiųjų cukriniu diabetu. Daugiausia jų - ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse. Ši liga plinta kaip epidemija, anksti sukeldama nedarbingumą ir invalidumą. Pagal Pasaulinės Sveikatos Organizacijos (PSO) 1985 m. klasifikaciją skiriami du pagrindiniai pirminio cukrinio diabeto tipai: pirmasis (nuo insulino priklausomas) ir antrasis (nuo insulino nepriklausomas), kuriuo serga apie 90 proc. diabetikų. Sergančių antro tipo diabetu skaičius tarp mūsų auga kartu su persivalgančiųjų skaičiumi.
 

[klausimas]Kas yra cukrinis diabetas?[/klausimas]
Tai liga, kai žmogaus organizmas nebesugeba įsisavinti maiste (bulvėse, vaisiuose, grūdų produktuose, meduje, cukruje) esančių angliavandenių.
[klausimas]Kodėl taip atsitinka?[/klausimas]
Virškinimo metu maiste esantys angliavandeniai skaidomi iki smulkiausių sudėtinių dalių - gliukozės, kuri pro žarnų sieneles patenka į kraują ir dalyvauja medžiagų bei energijos apykaitoje. Gliukozės kiekį kraujyje (glikemiją) reguliuoja kasos “uodegos” salelių gaminamas hormonas insulinas (lot. insula - sala). Susirgus imuniniu salelių uždegimu, ardomos insuliną gaminančios ląstelės ir pradeda trūkti insulino. Dėl to kraujyje didėja gliukozės koncentracija: ji gali siekti 10 - 20 milimolių litre, kai sveiko nevalgiusio žmogaus kraujyje šis kiekis paprastai neviršija 5,5 milimolių. Toks insulino trūkumas ar net visiškas išnykimas būdingas pirmojo tipo diabetui, kuris dėl to ir vadinamas nuo insulino priklausomu diabetu ir vienintelis jo gydymo būdas yra hormono injekcijos. Nuo insulino priklausomu diabetu serga vaikai ir jauni žmonės (iki 35-45 metų); ligos pradžia ūmi, dažniausiai su tipiška ketoacidoze. Ši atsiranda dėl to, kad sutrikus angliavandenių apykaitai, sutrinka ir riebalų apykaita: kaupiasi ne visiškai skilę produktai (ketoninės medžiagos), rūgštinantys kraują ir išsiskiriantys pro plaučius. Iš ligonio burnos sklinda acetono kvapas, kartais juntamas visame kambaryje. Ketoacidozė būdinga tik pirmo tipo diabetui. Tokių ligonių gydymui reikalingas insulinas pagamintas tik 1922 metais, o iki tol juo sirgę vaikai ir paaugliai gyvendavo labai neilgai.
[klausimas]Kuo skiriasi antro tipo cukrinis diabetas?[/klausimas]
Antro tipo diabeto priežastys kitos. Ligos pradžioje insulino gamyba nenutrūksta, tačiau jis neatlieka savo funkcijos. Taip gali būti todėl, kad gaminamas nekokybiškas (nepilnavertis) insulinas arba pagamintas per greitai suardomas. Tačiau dažniausia šio diabeto priežastis - insuliną atpažįstančių receptorių trūkumas ląstelėse. Normaliai insulinas, veikdamas per receptorius, skatina gliukozės patekimą į ląstelę iš kraujo. Kai receptorių trūksta, gliukozės į ląsteles patenka mažiau ir organizmas jos įsisavina mažiau. Insulino kraujyje vis daugėja, bet tai nesumažina gliukozės koncentracijos ir ji taip pat didėja. Tai vadinama rezistencija (atsparumas) insulinui. Dėl to antro tipo diabetas vadinamas nuo insulino nepriklausomu.
Paprastai juo serga vyresni nei 40 metų žmonės. Apie 80 proc. jų turi antsvorį: nutukimas yra viena iš šio diabeto priežasčių.
[klausimas]Kaip žmogus supranta, kad serga?[/klausimas]
Per didelis gliukozės kiekis iš organizmo pasišalina pro inkstus su šlapimu. Išsiskirdama gliukozė “traukia” paskui save vandenį, todėl dažniau ir gausiau šlapinamasi. Jei sveiko žmogaus šlapimo kiekis per parą yra apie 1,5 litro, tai susirgus diabetu gali padidėti iki 3-5 litrų per parą. Dėl gausaus skysčių netekimo subliūkšta ląstelės, kyla didelis troškulys, džiūsta burna, todėl ligonis daugiau geria - kartais po keletą litrų įvairių gėrimų, kuriuos dažnai, nežinodamas apie savo ligą, dar ir pasisaldina. Tai tai pat padidina gliukozės kiekį kraujyje, tačiau ji neįsisavinama. Žmogus nuolat jaučia nuovargį, didelį silpnumą, daugiau geria, gausiau šlapinasi, bet nieko neskauda, todėl dažnai į gydytoją net nesikreipia ir dėl to diabetas diagnozuojamas pavėluotai. Be to, antro tipo diabeto atveju visi šie požymiai vystosi labai lėtai, organizmas prisitaiko prie didelės glikemijos, nekrenta svoris ir nebūna ketoacidozės, kaip pirmojo tipo atveju, ir tik prisidėjusi kita liga (infekcija, trauma, miokardo infarktas, insultas) ar gausus persivalgymas išprovokuoja diabeto paūmėjimą.
[klausimas]Ar galima įvertinti rizikos faktorius sirgti šia liga ir kada jau galima įtarti ją esant?[/klausimas]
Svarbus genetinis faktorius: jeigu šeimoje vienas iš tėvų
serga ar sirgo diabetu, tai 10-15 proc. pirmos eilės giminaičių sirgs aiškių požymių diabetu, 20-30 proc. bus nustatomas gliukozės tolerancijos sutrikimas. Jei abu tėvai serga, rizika sirgti jų vaikams padidėja tris kartus. Vieno kiaušinėlio dvyniams rizika yra 100 proc.
Diabetą įtariame ir moterims po nesėkmingų nėštumų (persileidimų, pernešiojimų), pagimdžiusioms daugiau nei 4 kilogramus sveriantį kūdikį. Taip pat jei nėštumo metu šlapime rasta gliukozės ar nustatytas gliukozės tolerancijos sutrikimas. Jeigu blogai gyja žaizdos (ypač pėdų), po pasišlapinimo niežti lyties organų srityje ar dažnai kartojasi furunkuliozė (šunvotės, spuogeliai) - taip pat reikėtų įtarti diabetą.
Kai yra labai padidėjęs troškulys ir dažnesnis gausus šlapinimasis, diagnozė beveik aiški, todėl reikėtų nedelsiant kreiptis į gydytoją. Ligą nustatyti nesunku, tačiau pacientui ši žinia gali sukelti psichologinių problemų, nes liga lieka visam gyvenimui. Tokiais atvejais labai padeda diabetu sergančių pacientų mokyklos, diabeto asociacija.
[klausimas]Minėjote, kad ir nutukimas skatina ligos pradžią. Kaip įvertinti savo svorį ir kada žmogų galima vadinti nutukusiu?[/klausimas]
Kiekvienas gali apskaičiuoti savo biologinį kūno masės indeksą (KMI): svorio kilogramus padaliname iš ūgio (metrais) kvadrato. Pvz., 160 cm ūgio pacientas sveria 90 kg: 90 : (1,6 x 1,6), reiškia KMI=35,9.
Kai KMI yra 20-25 - normalu,
25-30 - pirmojo laipsnio nutukimas,
30-40 - antrojo laipsnio nutukimas
daugiau nei 40 - trečiojo laipsnio nutukimas.
Svarbu ir tai, kur kaupiasi riebalai. Pagal tai skiriamas “obuolio” tipo nutukimas, būdingesnis vyrams, ir “kriaušės” nutukimas - moteriškasis. Jei liemens ir klubų apimties santykis didesnis nei 0,8-1,0 - nutukimas “obuolio” tipo (“kriaušei” būdingas daug mažesnis santykis) ir jis yra blogesnis, nes riebalai kaupiasi ne tik poodyje, bet ir pilvo ertmėje.
Nutukimas didina rezistenciją insulinui, kurio gaminama vis daugiau, ir taip skatinamas riebalų kaupimasis, didėja cholesterolio kiekis kraujyje, arterinio kraujo spaudimas, greičiau vystosi aterosklerozė. Ryškėja kūno plaukuotumas, moterims netgi pagal vyriškąjį tipą.Visa tai vadinama metaboliniu, arba X sindromu.
[klausimas]Kaip gydomi antro tipo cukriniu diabetu sergantys pacientai?[/klausimas]
Gydymas, ypač nutukusio žmogaus, pradedamas nuo svorio
reguliavimo - patariama kas mėnesį numesti po 1-2 kg, kol bus pasiektas teoriškai normalus svoris. Išnykus nutukimui, mažėja rezistencija insulinui ir esamas insulinas sugeba sureguliuoti gliukozės kiekį (glikemiją). Labai reikšmingas nuolatinis dietos laikymasis: atsisakoma lengvai įsisavinamų angliavandenių (medaus, cukraus, saldainių, uogienių) ir apribojami kiti angliavandeniai (duona, bulvės, kruopų ir miltiniai patiekalai). Jie paskirstomi mažesnėmis porcijomis keletą kartų per dieną. Stengiamasi prisiderinti prie įprasto pacientui gyvenimo būdo, jo stereotipų. Maisto produktų pasirinkimas yra pakankamai platus, tik žmogus turi suprasti palyginamąją vienų ir kitų produktų vertę.
Jei vien dietos ir didesnio fizinio krūvio diabeto kompensacijai nepakanka (glikemija nevalgius viršija 8 milimolius, o po valgio 10 milimolių litre ir paros šlapimo kiekis - daugiau 2,5 - 3 litrai), - tenka skirti gydymą. Vieni vaistai skatina insulino gamybą (nors jo galbūt ir taip yra per daug ir tik papildomai didės ligonio svoris); kiti mažina rezistenciją insulinui.Taigi pasirenkant gydymą būtina tartis su gydytoju. Vartojamas ir medikamentas akarbozė (gliukobai), mažinantis angliavandenių įsisavinimą žarnyne. Glikemiją kartais mažina įvairios vaistažolės.
Tačiau gali būti taip, kad diabetu sergančio žmogaus kasa, gamindama daug insulino, išsenka, ir taip antro tipo diabetas pasidaro panašus į pirmo tipo - t.y. tampa priklausomas nuo insulino. Tuomet tenka skirti gydymą insulinu.
[klausimas]Bet jei nieko neskauda, simptomai, ypač ligos pradžioje, nestiprūs, tai net ir sužinojus apie savo ligą galima pagalvoti: “O gal nesilaikyti dietos, nepradėti gydytis - paprasčiau? Juk vis tiek liga iki galo neišgydoma?..”[/klausimas]
Endokrinologe dirbu per 30 metų ir galiu paliudyti, kad laimi tie pacientai, kurie į savo ligą iš pat pradžių žiūri rimtai. Negydomas ir nekontroliuojamas antro tipo diabetas komplikuojasi. Pagrindinės diabeto komplikacijos paliečia akis, inkstus ir kojas (pėdas). Apie 30 proc. aklųjų serga diabetu, inkstų nepakankamumas yra viena dažniausių sergančių diabetu mirties priežasčių. Diabetas pažeidžia juntamuosius kojų nervus, todėl žmogus nejaučia skausmo, tačiau patekus infekcijai, greitai vystosi gangrena ir koją gali tekti amputuoti. Nekompensuotas antro tipo diabetas labai greitina aterosklerozės progresavimą. Dėl to dažnėja insultai, infarktai ir mirtys nuo jų, užanka stambiosios kojų arterijos, kurias tenka operuoti - ir po keletą kartų, ir ne visada sėkmingai…
Taigi, jei Jūs sužinojote, kad sergate antro tipo diabetu, teks nuspręsti - ar kruopščiai atlikti viską, kas nuo Jūsų valios priklauso, ir galbūt išvengti komplikacijų, ar tiesiog numoti ranka - nesitikrinti, nesilaikyti dietos ir…
Galbūt pirmasis kelias atrodo sunkus, bet gyvenimiška patirtis byloja - jis protingesnis.
[klausimas]Dėkoju už pokalbį.[/klausimas]

Susiję straipsniai

Mūsų draugai