Naujas ilgo veikimo insulino analogas

Cukrinis diabetas yra viena iš sparčiausiai plintančių ligų visame pasaulyje, ir šis pacientų skaičiaus didėjimas yra siejamas su vakarietiško gyvenimo stiliaus plitimu: urbanizacija, populiacijos ir jos amžiaus didėjimu, netinkamais mitybos įpročiais, mažu fiziniu aktyvumu ir nutukimu. Sergamumas diabetu kas 25 metai dvigubėja, prognozuojama, kad 2025 m. sirgs daugiau nei 366 mln., t.y. 4,4 proc. žmonių pasaulyje. Kartu nemažėja ir diabeto sukeltų komplikacijų, kurios skatina ankstyvą senėjimą, mažėjantį darbingumą ir negalią bei pagreitina mirtį.
 

Norint išvengti diabeto komplikacijų, būtina tinkamai jį gydyti ir kontroliuoti visus sutrikusios medžiagų apykaitos parametrus (glikemiją, hiperlipidemiją, hipertenziją, antsvorį ir kt.). Svarbiausia yra glikemijos kontrolė. Jei žmogus serga diabetu, gliukozės kiekį jis turėtų tikrinti nevalgęs ir 2 val. po valgio (pusryčių, pietų ir vakarienės) bei eidamas miegoti vakare. Šiuos tyrimus pacientas turėtų užrašyti savo diabeto savikontrolės dienyne. Tad pagal glikemijos duomenis ir pacientas, ir gydytojas galės koreguoti diabeto gydymą. Pageidautina, kad gliukozės svyravimai nevalgius būtų 4,4– 6,6 mmol/l, o po valgio iki 8,9 mmol/l. Bet koks, net ir minimalus gliukozės kiekio kraujyje sumažinimas padeda stabdyti komplikacijų progresavimą.
Dar vienas labai svarbus diabeto kontrolės žymuo yra glikuotas hemoglobinas (HbA1C), kuris rodo, ar diabetas per paskutinius 3 mėnesius buvo gydytas veiksmingai. Jei gydymas veiksmingas, glikuotas hemoglobinas turėtų būti mažesnis nei 6,5 proc.
Jei ilgesnį laiką gliukozė nevalgius ryte yra >7 mmol/l, po valgio >9 mmol/l, o HbA1C > 7,0 proc., tai diabeto kontrolė yra bloga, todėl būtina gydymą keisti. Tačiau kiekvieno ligonio sugebėjimas pasiekti kontrolės tikslus priklauso nuo daugelio veiksnių – amžiaus, polinkio į hipoglikemiją, gretutinių ligų ir noro bei galimybių laikytis nurodymų, todėl būtina į juos atsižvelgti.
Diagnozavus 2 tipo diabetą, dažniausia pradedama gydyti dieta, fizinio krūvio didinimu bei geriamaisiais vaistais nuo diabeto, tačiau liga progresuoja, ir daugeliui pacientų, kad jie jaustųsi gerai ir jų gliukozės kiekis kraujyje būtų kontroliuojamas, reikia insulino.
Vienas iš svarbiausių klausimų – kada pradėti insulino terapiją? Dažnai mes sakome – nei per anksti, nei per vėlai. Sergančiuosius 2 tipo diabetu insulinu reikėtų pradėti gydyti, kai:
• Nepakankamai veiksmingi geriamieji vaistai: HbA1c >7,0 proc., gliukozė nevalgius >7 mmol/l/, o po valgio >9 mmol/l ir pacientas vartoja maksimalias geriamųjų medikamentų dozes.
• Krenta svoris dėl didelės gliukozės ir diabeto dekompensacijos.
• Sunkios diabeto komplikacijos: retinopatija, nefropatija, polineuropatija ar kitų organų nepakankamumas, persirgtas miokardo infarktas, insultas.
Vien mintis, kad teks pradėti vartoti insulino, žmogui sukelia daug nemalonių pojūčių ir yra nepriimtina daugeliui pacientų, tad jie verčiau rinktųsi 6 ir daugiau glikemiją mažinančių tablečių nei tuo metu jam jau reikalingą insulino terapiją.
Diabetas yra nuolat progresuojanti liga – savojo insulino rezervai pamažu senka ir pradeda vystytis diabeto komplikacijos. Mes vis dar nemokame išgydyti diabeto, tad ateina natūralus ir neišvengiamas laikas pradėti gydyti insulinu. Kiekvienam pacientui šis laikas yra individualus – vieniems insulino reikia iš karto nustačius diabetą, kitiems po 7–9 metų nuo ligos pradžios. Tai sprendžia gydytojas, įvertinęs paciento diabeto gydymo kontrolę. Ankstyva insulino terapija padeda apsaugoti nuo toksinio gliukozės poveikio ir kartu atitolina kasos beta ląstelių funkcijos mažėjimą. Daugeliu atvejų, pradėjus vartoti insulino laiku, gerėja medžiagų apykaita, gliukozė vėl tampa energijos šaltiniu ląstelėms, vyksta normali baltymų gamyba, todėl didesnei daliai ligonių grįžta gera savijauta, išnyksta troškulys, dažnas šlapinimasis, greitas ar nuolatinis nuovargis, gerėja gyvenimo kokybė bei galimybė dirbti norimą darbą.
 

 

Insulino terapija gali būti skiriama keliais būdais


Viena insulino injekcija vakare, kartu vartojant geriamųjų vaistų nuo diabeto. Tai gali būti:
• vidutinės veikimo trukmės monofazinis insulinas (pvz., Protophan, Humulin NPH),
• bifazinis žmogaus insulinas (pvz., Mixtard 30/70, Humulin M3),
• bifazinis insulino analogas (pvz., Novomix 30) ar
• ilgo veikimo insulino analogas (Levemir. Lantus).
Dvi insulino injekcijos ryte ir vakare kartu su geria maisiais vaistais nuo diabeto ar jų nevartojant. Tai gali būti:
• vidutinės veikimo trukmės monofazinis insulinas (pvz., Protophan, Humulin NPH),
• bifazinis žmogaus insulinas (pvz., Mixtard 30/70, Humulin M3),
• bifazinis insulino analogas (pvz., Novomix 30) ar
• ilgo veikimo insulino analogas (Levemir).
Intensyvi insulino terapija – trumpo veikimo (Actrapid, Humulin R) insulino ar greito veikimo insulino analogo (Novorapid, Humalog) injekcijos prieš pagrindinius valgymus, kartu skiriant vidutinės veikimo trukmės insulino, vieną arba 2 kartus per dieną (Prothophan, Humulin NPH).
Ligoniams, kuriems ši intensyvi insulino terapija neveiksminga, lieka didelė glikemija, kartojasi hipoglikemijos, bloga diabeto kontrolė, yra lėtinių kardiologinių ar neurologinių komplikacijų, proliferacinė retinopatija, skiriama Rapid (greito) (Novorapid) insulino analogo injekcijos prieš pagrindinius valgymus ir ilgo veikimo insulino analogo 1 ar 2 kartus per dieną (Levemir, Lantus)
Dažniausiai pacientams, sergantiems 2 tipo diabetu, pradedant gydyti insulinu, jo skiriama 1–2 kartus per dieną tol, kol ši gydymo schema leidžia užtikrinti gerą diabeto kontrolę. Intensyvi insulino terapija visada skiriama pacientams, sergantiems 1 tipo diabetu ir sergantiems 2 tipo diabetu, jei glikemijos kontrolė išlieka bloga ir progresuoja diabeto komplikacijos vartojant bifazinių insulinų ar pacientas gyvena labai aktyvų ir kintamą gyvenimo būdą, tuomet jam reikia ir lanksčios insulino terapijos.
Yra žinoma, kad optimali insulino terapija, norint sumažinti hipoglikemijos riziką, turi atkartoti fiziologinę insulino sekreciją. Taigi sergančiųjų diabetu gydymas insulinu turi du tikslus – pakartoti fiziologinius trumpalaikius (1–2 val.) insulino pikus valgio metu ir palaikyti nuolatinę bazinę insulino koncentraciją tarp valgių. Todėl, siekiant geros diabeto kontrolės ir komplikacijų mažinimo, būtų idealu, jeigu skirtume greito veikimo analogo (Novorapid) prieš kiekvieną valgymą 3–4 k./p. ir bazinio vidutinio ar ilgo veikimo insulino 1–2 k./p. (Protophan, Levemir).
Dideli greito veikimo insulinų (Novorapid) pikai gerina glikemiją po valgio, mažina glikemijos svyravimus ir, turėdami trumpesnį veikimo laiką, sumažina hipoglikemijos tarp valgių riziką, todėl hipoglikemijos profilaktikai užkandžiai tarp valgių nėra reikalingi, taip pat labai mažėja naktinės hipoglikemijos. Be to, vartojant analogus (Novorapid), mažiau auga svoris.
Pacientams, vartojantiems intensyvią insulino terapiją, kaip bazinio insulino terapija gali būti skiriama vidutinio veikimo insulino (Protophan ar Humulin NPH) 1 ar 2 kartus, nuolatinė insulino infuzija, taikant insulino pompas, ar ilgo veikimo insulino analogas 1–2 kartus per dieną (Levemir, Lantus).
Atliekant mokslinius tyrimus, buvo pastebėtos tokios farmakokinetinės vidutinio veikimo insulino NPH savybės, kurios trukdo jam būti idealiu baziniu insulinu:
• Didesnė naktinių hipoglikemijų rizika (jo suleidus vakare išryškėja jo veikimo pikas).
• Gali būti alkio hiperglikemija ryte – nes per trumpas NPH veikimo laikas ir jo gali neužtekti iki ryto, o vakarinės dozės didinimas gali lemti naktinę hipoglikemiją.
• Platūs glikemijos svyravimai kasdien, netgi vartojant tą pačią insulino dozę ir tą patį maistą.
Todėl į klinikinę praktiką buvo įdiegti ilgo veikimo insulino analogai, kurie yra daug pranašesni už NPH insuliną, nes jie turi ilgesnį veikimo laiką, mažesnius veikimo pikus, mažesnį svyravimą paros laikotarpiu, todėl ir mažesnę hipoglikemijų tikimybę. Tačiau norint patikslinti, kuris iš šių ilgo veikimo insulinų yra priimtinesnis ligoniui ir fiziologiškesnis, buvo atlikti moksliniai tyrimai. Jų metu buvo lyginti NPH insulinas ir du ilgo veikimo insulino analogai. Mokslininkai atkreipė dėmesį, kad labai dažnai pacientai vartoja tą pačią insulino dozę, tokį patį maisto kiekį ir turi tokį patį fizinį krūvį, tačiau jų glikemijos per parą svyruoja labai smarkiai ir gali lemti hipoglikemijas, vėliau – ir blogą glikemijos kontrolę.
Heise ir kt. autorių tyrimo metu buvo įrodyta, kad insulino svyravimai, o kartu ir glikemijos svyravimai per parą kiekvienam pacientui priklauso nuo to, kokio insulino jis susileido, ir šie svyravimai labai skirtingi. Pasirodė, kad vartojant insulino NPH insulino svyravimai per parą vertinant 4 dienų laikotarpį, vartojant tokią pačią insulino dozę, siekė 68 proc., vartojant Lantus – 48 proc., o vartojant Levemir – tik 27 proc. Tai rodo, kad Levemir variacijos koeficientas buvo 60 proc. mažesnis nei NPH ir 44 proc. mažesnis nei Lantus.
Ką tai lems? Dėl šių svyravimų sumažėjimo bus mažesnė hipoglikemijų ir hiperglikemijų tikimybė. Levemir vartojimas lems tik 0,5 hipoglikemijas ir 2 hiperglikemijas per metus, tuo tarpu atitinkamai Lantus – 10 ir 27, o NPH insulinas – 24 ir 57 per metus. (lentelė) .
Taigi vienas naujausių ir šiuo metu, atlikus mokslinius tyrimus, pripažintas geriausiu ilgo veikimo insulino analogu yra ilgo veikimo insulino analogas Levemir, kuris dėl unikalios struktūros ir nepakartojamo veikimo įgijo „insulino su numatomu veikimu“ pavadinimą ir buvo pradėtas plačiai vartoti įvairiose pasaulio šalyse. Kodėl sakoma, kad šis insulinas turi numatomą veikimą?
Visų pirma, moksliniai tyrimai įrodė, kad tik vartojant šio naujojo insulino analogo kasdien galima pasiekti kiekvienam pacientui panašius glikemijos rezultatus. Kadangi insulino koncentracija mažai svyruojanti ir nekintama, tai ir glikemijos svyravimai tam pačiam pacientui tampa minimalūs, todėl šio insulino analogo veikimą ir gydymo riziką mes galime numatyti.
Jei gliukozės svyravimai maži, tai ir Levemir hipoglikemijų dažnis minimalus.
Be to, ir glikemijos kontrolė (gliukozės koncentracija ir glikuotas hemoglobinas), vartojant Levemir kartu su greito veikimo insulino analogais, yra daug geresnė nei vartojant kitų insulinų.
Nepastebėta didesnio svorio augimo.
Kai reikia keisti kitą bazinį insuliną Levemir, būtų tikslinga žinoti, kad:
• Vidutinės veikimo trukmės insuliną NPH keičiame skirdami tokią pačią Levemir dozę (pvz., pacientas vartojo Protophan 12 TV vakare, tad ir Levemir skiriame 12 TV vakare) ir paliekame tą pačią vartotą greito veikimo insulino dozę.
• Levemir dozę tikslinga koreguoti pagal rytinę glikemiją nevalgius, jei glikemija ryte > 6–6,5 mmol/l, tikslinga didinti Levemir dozę kas 2–3 dienas po 2 TV, kol bus pasiekta tikslinė rytinė glikemija nevalgius 6–6,5 mmol/l.
• Tik pasiekus tikslinę glikemiją nevalgius ryte, būtų tikslinga koreguoti glikemiją po valgio koreguojant greito veikimo (Novorapid) insulino dozę.
Greito veikimo insulino analogai, vartojami kartu su ilgo veikimo insulino analogais, gerina glikemijos kontrolę, mažina glikuotą hemoglobiną HbA1C ir hipoglikemijų riziką bei didina paciento pasitikėjimą savimi, gydymu ir gerina gyvenimo būdą. Šiuo metu Lietuvoje mes turime visas pasaulyje esančias galimybes gydyti diabetą taikant moderniausią insulino terapiją, tik ją reikia tinkamai parinkti, tuomet mūsų darbas bus apvainikuotas sėkme, o pacientų gyvenimo kokybė bus geresnė, gydymas bus saugesnis, o gerus gydymo rezultatus mes galėsime numatyti.

Susiję straipsniai

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai