Violetą Šoblinskaitę badas įkvėpė kūrybai

Ko tik neatneša rašytojo ir žurnalisto patirtis. Poetė, prozininkė ir žurnalistė Violeta Šoblinskaitė, pagal gimimo vietą tikra žemaitė, nuo ankstyvos paauglystės su tėvais persikėlusi gyventi į Vilnių, Vilniaus universitete studijavusi vokiečių kalbą ir literatūrą, dirbusi keliuose rajono ir miesto laikraščiuose, vėliau savaitraštyje „Šeimininkė“, kultūros žurnaluose „Keturi vėjai“ ir „Nemunas“, gyvenanti gražiame Veliuonos miestelyje greta Kauno, pastebi, kad jeigu ne dabartinis jos darbas neįgaliesiems skirtame žurnale „Bičiulis“, tikrai nebūtų sumaniusi penkias dienas pabadauti, o vėliau kiekvieną rytą pradėti stikline vandens su citrina ir šaukštu maltų sėmenų.
 

Pradžia – redakcijos užduotys
Poetė neslepia, kad, gavusi redakcijos užduotį parašyti apie žmones, savaitę vasaros atostogų skiriančius stovyklai, kur išbandomas netradicinis gydymo būdas – badavimas, imdama interviu iš gydytojos Filomenos Taunytės, bendraudama su daktaru Samueliu Tatcu, atvykstančiu į šias stovyklas net iš Niujorko, šnekindama stovyklų dalyvius, kamuojamus vienokių ar kitokių negalių, nė nemanė, kad ir pati sumanys tai išbandyti.
„Rašydama norom nenorom apie gydymą badu sužinojau šį tą, kas sužadino smalsumą. Nesu iš tų žmonių, kurie vos paraginti skuba šokti kad ir į šulinį. Tačiau žurnalistika – tokia profesija, kuri provokuoja net rambiuosius. Juoba turėjau asmeninių bėdelių, buvo padidėjęs kraujo spaudimas, tad pamaniau: o kodėl, užuot rijusi tabletes, negalėčiau pabandyti gydytis kitaip, pabadauti?“ – sakė pašnekovė.
Į Neįgaliųjų sąjungos entuziastų organizuotą vasaros badavimo stovyklą, kuriai vadovavo gydytoja Filomena Taunytė, ji atvyko visai nepasiruošusi – nė per nago juodymą nepakeitusi savo blogų mitybos įpročių, pervargusi ir depresinės nuotaikos.
Labiausiai bijojo organizmo valymo prieš badavimą, nors suvokė, kad jis būtinas: „Pasirodo, nieko baisaus – įmanoma išgerti visą litrą to bjauraus sūraus vandens ir nesubloguoti... Bet viską reikia savo kailiu išbandyti.“
Naujos patirtys
Kaip moteris jautėsi pirmą, antrą, trečią, ketvirtą ir penktąją badavimo dieną?
„Vieną dieną nevalgyti – juokų darbas. Juoba kartą per metus, ir anksčiau taip darydavau: mūsų šeimoje Kūčių dieną iki vakarienės įprasta nieko į burną neimti. Antroji diena irgi praėjo ramiai, mat, išsivalius žarnyną, skrandis tartum užsirakina – alkio jausmo nebūna. Sunkiausias buvo trečiosios dienos pavakarys, pajutau kūno nuovargį. Gal ne veltui trečios dienos „vakarienei“ gydytoja F.Taunytė rekomendavo du valgomus šaukštus sauso vyno? Ketvirtąją dieną jaučiausi žvali, o penktąją pasiryžau net akupunktūros seansui. Nuovargį kaip ranka nuėmė, akyse prašviesėjo...“ – pasakojo rašytoja.
Beje, net badaudami žmonės tris kartus per dieną rinkdavosi prie bendro stalo ir kartu draugiškai išgerdavo vandens. Kai kas, išgirdęs pasakojimų apie įpročio svarbą, kiekvieną kąsnį kramtyti bent 30 kartų, mokėsi taip kramtyti... vandenį.
Sakoma, kad po badavimo žmogaus organizmas labiau jaučia skonį, geriau jaučia, kas jam tinka, kas ne? Ar pakito pašnekovės maitinimosi įpročiai po badavimo?
„Po badavimo iš tiesų viskas labai skanu, net plonytė juodos duonos riekelė. Todėl, nustojus badauti svarbu laikytis visų rekomendacijų, kol galiausiai sugrįžtama prie normalaus valgio. Maitinimosi įpročiai po badavimo turėtų pakisti ir pakinta. Kai tenka rinktis, ką gaminti – daržoves ar mėsą, mano šeima renkasi daržoves. Labiau pamėgome varškę, namuose spaustas sultis, sėmenis ir sėmenų aliejų. Kai skrandis susitraukęs, ir valgyti norisi mažiau“, – pasakojo V.Šoblinskaitė.


Mėsa - tik kai vaišina
Moteris neslėpė, kad vasarą išbandyta badavimo stovykla jos gyvenime ir mityboje nemažai pokyčių padarė ilgam laikui. Rašytoja ir žurnalistė beveik keturias dešimtis metų neįsivaizdavo savo ryto be kavos puodelio. Ką ten be puodelio – be dviejų didelių puodų! O dabar net nekyla minčių kavos užsiplikyti. Labai džiaugiasi atsikračiusi šios nedidelės priklausomybės.
„Kasdien geriu vandenį su citrina, ko anksčiau nedarydavau, suvalgau šaukštą maltų sėmenų, pamėgau vaistažolių arbatą. Mėsos neatsisakiau, bet mano racione ne tiek daug jos beliko – gal tik sekmadieniais. Arba, kaip stovykloje mėgo sakyti daktarė reabilitologė Danguolė Vasiliauskienė, tik tada, kai kas vaišina,“ – pasakojo pašnekovė.
Dabar Violeta žino kitų efektyvių organizmo tonizavimo būdų. Jeigu stinga energijos, pačiulpia gabalėlį sūdytų lašinių, sukramto kelis graikinius riešutus – to pakanka.
Stengiasi, kad jos racione būtų kuo daugiau daržovių, vaisių – ir ne parduotuvėje pirktų agurkų ar pomidorų, o savame darže užaugusių moliūgų, burokėlių, morkų, kopūstų, savų obuolių.. Net ir duoną atidžiau renkasi – valgo keptą be cukraus ir be mielių.
„Po badavimo stovyklos kartą per savaitę abu su vyru sąžiningai pasninkaujame – geriame tik namuose spaustas pomidorų sultis“, – pabrėžė pašnekovė.
Vaistų geria mažiau
Kokią įtaką badavimas turėjo rašytojos sveikatai? Ar pavyko pažaboti pakilusį kraujo spaudimą?
„Vaistų nuo padidėjusio kraujospūdžio ir cholesterolio nebegeriu. Kraujo spaudimas ne toks aukštas, šį rudenį nė karto nebuvau ir sukarščiavusi... O ir nuotaika kur kas geresnė, nebe taip skausmingai reaguoju į stresus, kurių tikrai nestinga“, – sakė moteris.
Ji džiaugiasi, kad ir galva daug švaresnė. Ir atmintis geresnė. Ir idėjos įdomios bręsta...
Beje, badavimo stovykla pajūryje žmones, pasiryžusius išbandyti alternatyvius gydymosi būdus, padarė kone draugais. Rudenį jie susirinko pasikalbėti, kaip kuriam sekasi, ką vienas ar kitas išbandė, gali patarti.
Ryžtas nepranyko
Dar įdomiau, kad po tos badavimo stovyklos kilo ryžtas badauti antrą kartą namuose. Poetė su vyru, taip pat rašytoju, poetu, prozininku, dramaturgu ir gydytoju Gasparu Aleksa sutarė, kad Adventas – pats tinkamas laikas pabadauti. Abu nieko nevalgė, penkias dienas gėrė tik vandenį.
„Namuose, žinoma, tai daryti buvo kebliau – ir ne tik todėl, kad reikėjo gaminti valgį devyniasdešimtmetei anytai. Stovykloje paprasčiau: ten užmirštama kasdienybė, galima daug vaikščioti, kada užsimanius parvirsti ant lovos, pailsėti. Be to, kolektyvinis poveikis visados sustiprina motyvaciją“, – sakė pašnekovė.
Poveikį sveikatai jautė didesnį? „Sloga, kurią buvau prieš badaudama buvau susigavusi, tikrai praėjo antrą dieną – daug greičiau negu įprastai. O visa kita bus matyt,“ – sakė rašytoja.
Ir patikino, kad abu su vyru pasiryžo badauti bent penkias dienas ir kovo mėnesį, per Gavėnią.
Vietoj išvadų
Paklausta, koks požiūris į badavimą buvo iki šios patirties ir po jos ir ar tiki, kad tai gana universalus gydymosi metodas, pašnekovė atsakė: „Skeptikė nebuvau, vien optimizmu irgi netrykštu. Ir dabar nesu pamišusi dėl badavimo, tačiau viena žinau gerai: susilaikymas, saikas – didelė dorybė. Gaila tik, kad anksčiau neskyriau deramo dėmesio mitybai – gal būčiau kur kas sveikesnė.“
Rašytoja pabrėžė, kad ji – ne medikė, paties metodo – kaip badauti, kodėl verta tai daryti – komentuoti negali, nes yra įsitikinusi, kad badavimo procesą turi stebėti profesionalai. Tačiau drąsiai patartų ne vienam artimajam ir pažįstamam susirasti specialistų, kurie išmano bado terapiją. Dar drąsiau rekomenduoja visiems tautiečiams elementarų pasninką ar vienos dviejų dienų nevalgymą, ypač tais atvejais, kai organizmui reikia gintis nuo infekcijos.
„Juk šuva, pavyzdžiui, pakilus karščiui, neėda. Ir maisto atsisako juk ne todėl, kad jam patinka sirgti, o todėl, kad nori pasveikti. Galėtų ir žmonės tai pabandyti“, – pastebėjo pašnekovė.
Kodėl oficialioji medicina taip neigia šį gydymosi būdą, laikydama jį daugiau žalingu?
„Tikro atsakymo nežinau. Galiu tik spėlioti. Dalis medikų, manau, tiesiog nėra gilinęsi į šį metodą ir nerekomenduoja jo todėl, kad bijo pacientui pakenkti, o tai juk – vienas svarbiausių Hipokrato priesaikos punktų. Kita vertus, juk ir pacientų yra visokių – ne vieną žmogų toks pasiūlymas tik giliai įžeistų. Dalis – patys kaip ir pacientai gyvendami stresų pasaulyje – tiesiog negali siūlyti žmogui papildomo streso (nors iš tiesų deramai badaujant jokio streso nėra). O dar viena dalis gal paprasčiausiai nė nenori, kad žmonės būtų sveikesni, nes, praradę pacientus, praras ir pajamas. Tikiu, kad tų trečiųjų, Lietuvoje mažai“, – svarstė rašytoja.
Ko tik neatneša rašytojo ir žurnalisto patirtis...
Violetos Šoblinskaitės kūrybiniuose planuose 2012-aisiais – eiliuota pasaka mažiesiems lėlių teatro žiūrovams „Sūrio šventė“, dvi leidžiamos knygos – „Apsikabinkime, lietau“ ir „Tyruliukuose viskas gerai“. Ant darbo stalo šiuo metu dar guli įpusėtas autorinis romanas „Katės neturi skėčių“ ir jau visai bebaigiamas versti daugiau nei 700 puslapių storio gruzinų klasiko Čabua Amiredžibio romanas „Data Tutašchija“. O kur dar medžiagos kaupimas biografinei apybraižai „Adomas iš Nausodės“ (tai knyga apie kalbininką Adomą Šoblinską, mirusį rašytojos tėvą), žurnalo „Bičiulis“ kasdienybė? Energijos šiems sumanymams, pasak pačios Violetos, turėtų pakakti.

Populiariausi straipsniai

Lankytojų komentarai

PmwrXmBrS
2012-06-16 16:05
Saule raÅo:Viskas priklauso nuo mÅ«sų Kartais labai nekatlas dalykas pasirodo, yra toks koloringas, kad pagalvoji, ar tikrai jau taip labai jo nori Manau, reikia iÅmokti valgyti tik tai kas tau labai labai skanu ir sumažinti kiekius Linkiu sÄ—kmÄ—s!

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai