Endoskopija – XX amžiaus medicinos rūšis

Dobilas Stučinskas 1973 m. baigė Kauno medicinos instituto gydomąjį fakultetą. Dirbo chirurgu Šiaulių respublikinėje bei Kauno III klinikinėje ligoninėse. Nuo 1978 m. - Kauno akademinių klinikų Endoskopijų skyriaus vedėjas, aukščiausios kategorijos gydytojas endoskopuotojas. Įdiegė ir panaudojo Klinikose ir respublikoje naujus gydymo metodus: endoskopinį kraujavimo stabdymą 1979 metais, retrogradinį kasos ir tulžies latakų ištyrimą bei gydymą 1980 metais, lazerinę endoskopiją He-Neo bei Nd-YAG lazeriais 1983 metais, tulžies latakų protezavimą 1990 metais. Tobulinosi Latvijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Vokietijoje. Daugelio spausdintų leidinių bei pranešimų autorius. Įvaldęs visas lanksčių fibrooptinių aparatų naudojimo metodikas gydant virškinimo sistemos ligas.
 

Žmonijos noras suprasti ir pažinti aplinką bei pačius save egzistuoja tiek laiko, kiek egzistuoja pati žmonija. Apie tai galvojo senovės filosofai, menininkai, amatininkai, bandantys gydyti žmones. Pirmuosius išsamesnius žmogaus anatomijos tyrimus atliko Galenas. Nepaisant draudimų, didysis Renesanso genijus Leonardas da Vinčis atliko apie 30 tyrimų, nupiešė ir aprašė žmogaus vidaus organus, anatomiją, išanalizavo kraujotakos sistemą. Andreas Vesalius išleido 1538 metais piešinius “Tabulare anatomicae sex”. 1543 metais jis išleido “De corporis humani fabrica”, kuris pelnė jam šlovę iki šių dienų. Noras pažinti buvo ir išliko pagrindiniu vystymosi stimulu. Zacharyas Jannsenas 1590 metais sukūrė pirmąjį lengvą mikroskopą. Įvaldžius techninius pasiekimus, padidėjo naujų tyrimų metodų pritaikymas medicinoje. Prancūzas Louis de Broglie 1923 metais išnagrinėjo elektronų reikšmę susidarant rentgeno spinduliams. Kembridžo universitete 1948 metais seras Charles W.Oatley ir jo kolegos išvystė skenavimo elektroniniu mikroskopu teoriją. Šie kertiniai atradimai paskatino vystytis ir kitas, ne mažiau svarbias medicinos šakas, kurioms turėjo įtakos naujos medicininės technologijos bei aparatai. Svarbią reikšmę virškinimo-žarnyno patologijos diagnostikai turėjo radiologijos vystymasis. Wilhelmas Conradas Rontgenas 1895 m. sukūrė esminius rentgeno diagnostikos principus, o C.Bachemas ir H.Gunteris 1910 metais pasiūlė kaip kontrastinę medžiagą vartoti bario sulfatą. Revoliuciją medicinoje 1971 metais sukėlė kompiuterinės tomografijos sukūrimas ir serijinė aparatų gamyba. Tai įvyko labai greitai, 1967 m., praėjus tik ketveriems metams nuo pirmojo eksperimentinio aparato sukonstravimo.
Dar senovės Egipte, Graikijoje, Romoje tuščiaviduriai instrumentai (vamzdeliai) buvo naudojami medicinoje (klizmoms). Vėliau jie buvo pritaikyti maitinant sunkius ligonius, taip pat nustatant diagnozę. Hipokratas aprašo, kad tirdamas tiesiąją žarną kaip šviesos šaltinį panaudojo žvakės liepsną. Tobulinant tuščiavidurius instrumentus bei kuriant iš jų aparatus, atitinkančius civilizacijos išsivystymą bei techninius pasiekimus, pagrindiniai tikslai buvo: gerai apšviesti tiriamą objektą bei aiškiai jį matyti.


Pirmasis modernesnį endoskopą sugalvojo Philippas Bozzinis, kuris dirbo Frankfurte prie Maino. Jo 1807 m. darbas “Šviesos laidininkas, arba nesudėtingų priemonių ir jų naudos aprašymas apšviečiant vidines ertmes gyvų gyvulių kūnuose” sukėlė didelį susidomėjimą. Adolfas Kussmaulis 1868 metais sukūrė pirmąjį endoskopą skrandžiui ištirti, tačiau šio tyrimo, kaip neperspektyvaus, rekomendavo atsisakyti. 1879 m., t.y. po 11 metų, Vienos urologas Maxas Nitzė sukonstravo pirmąjį cistoskopą, kuris buvo panaudotas praktikoje. Kadangi jis gerai nežinojo virškinimo sistemos anatomijos, jo sukurtas instrumentas nebuvo pakankamai saugus. Nitzės klaidas pastebėjo chirurgas Johannas von Mikulicz-Radeckis bei Nitzės amžininkas ir kolega Theodoras Bilrothas, kurie buvo tituluoti gastroskopijos sukūrėjų vardu.
Per kitus 50 metų, patobulinus elektros apšvietimą, optinę sistemą ir fotografavimo metodiką, aparatai tobulėjo ir tapo pažangesni.
Basil Hirschowitz ir jo kolegos 1957 metais sukonstravo lankstų fibrooptinį endoskopą, sukėlusį medicinoje revoliuciją. 1930 metais Heinrichas Lammas parodė, kad stiklo pluoštas gali būti šviesos laidininkas ir jį lankstant šios savybės nekinta. Neaišku, kodėl net ketvirtį amžiaus ši idėja nebuvo panaudota. Tik 1954 metais Van Hellis sukūrė medžiagą, kuria padengė stiklo skaidulas.Skaidulos, kurių storis tik apie kelios dešimtys mikronų, padengus šia medžiaga, tapo visiškai laidžios šviesos spinduliui. Spinduliui patekus į ilgos ir plonos skaidulos galą, jis, atsispindėdamas nuo medžiagos, dengiančios stiklo skaidulą, be nuostolių išeina kitame skaidulos gale. Sujungus stiklo skaidulas į vientisą pluoštą tapo įmanoma perduoti ne tik šviesos spindulį, bet ir be iškraipymų perduoti vaizdą nuo tiriamojo objekto iki endoskopuotojo akies.
Kiti specialistai įvairiai modifikavo instrumentus. Stebimą vaizdą jau galima fiksuoti. Pastarieji 25 metai gali būti pavadinti “gastroenterologijos aukso amžiumi”, nes endoskopinių aparatų tobulumas, jų naudojimo rezultatai ne tik leido tobulinti diagnostines galimybes, bet ir tapo dideliu stimulu vystantis naujai medicinos šakai - endoskopijai. Šalyse, kuriose išvystyta pramonė, besiremianti moksliniais-techniniais pasiekimais, buvo greitai pradėta endoskopus gaminti serijiniu būdu. Jų gamyba prasidėjo apie 1960 metus ir tęsiasi iki šiol. Šiuo metu pasaulyje endoskopai gaminami Japonijoje (Olympus, Pentac, Fuji), Vokietijoje (Wolf, ETM), JAV (ACMI). Visų šių aparatų darbo principas remiasi aprašytomis fibrooptinio pluošto savybėmis. Skiriasi tik kai kurie techniniai sprendimai, paskirtis, leidžianti juos naudoti suaugusiems ir vaikams, kainos. Endoskopiniai aparatai, kurių pradžia buvo skirta stemplės, skrandžio, dvylikapirštės žarnos ištyrimui, greitai buvo ištobulinti. Ypatingą reikšmę įgavo jų panaudojimas žarnyno tyrimuose. Pagerėjo ankstyvojo vėžio diagnostika, dar nesant vėžinių pakitimų galima nustatyti ir pašalinti polipus, išvengti sunkių chirurginių operacijų. Endoskopiniai tyrimai bei operacijos efektyviai daromos ir suaugusiems, ir vaikams. Patyrusiam specialistui dirbant su įvairios paskirties endoskopais pasiekiamas didžiausias efektyvumas.
Stiklo pluoštas plačiai pritaikytas įvairiose gyvenimo srityse: gaminant ryšio kabelius, medicinoje - optinių vaizdų perdavimui ir kt. Panaudojant optines pluošto savybes sukurti aparatai tuščiaviduriams organams ir žmogaus ertmėms apžiūrėti. Jie pakeitė daugelį medicininių situacijų, ypač tų, kurios būdavo paremtos stebėjimo taktika. Greitai ir tiksliai nustačius diagnozes, diferencijuojant terapines ir chirurgines ligas, gydymas tapo tikslus ir veiksmingesnis. Tai turėjo esminės įtakos tiek ligos eigai, tiek gydymo rezultatams. Šie aparatai, plačiai pradėti naudoti jau jų epochos pradžioje, naudojami iki šiol diagnozuojant ir gydant virškinimo bei žarnyno sistemos ligas. Dėl diagnostinio tikslumo (98-100 proc.) bei greito ištyrimo sumažėjo ir beveik atkrito rentgenologinių tyrimų poreikis. Nuo 1970 metų fibrooptiniai aparatai naudojami diagnozuojant: tiriami virškinimo organai (ezofagogastroduodenoskopijos), storasis žarnynas (rekto-sigmokolonoskopijos) ir kt. Įvertinus šios besivystančios medicinos srities reikšmę bei darbo specifiką ir norint maksimaliai išnaudoti aparatų galimybes bei tobulinant tyrimo ir gydymo metodus, nuo 1960 metų užsienyje, o nuo 1976 metų Lietuvoje sukurta endoskopuotojo specialybė bei endoskopijos kabinetai ir skyriai. Sparčiai tobulėjant aparatūrai, įsisavinant endoskopinius metodus atsirado galimybė ne tik diagnozuoti, bet ir daryti operacijas.
 

Ezofagogastroduodenoskopija (EGDS)


Šia sąvoka (EGDS) pavadinti endoskopiniai stemplės, skrandžio bei dvylikapirštės žarnos tyrimo ir gydymo metodai. Šios procedūros, pasižyminčios 98-100 proc. diagnostiniu tikslumu, sudaro apie 70-80 proc. endoskopinio darbo krūvio. Trumpos procedūros, nesukeliančios ligoniui didelio diskomforto, efektyvios diagnozuojant įvairias terapines ir chirurgines ligas, atliekamos beveik visose respublikos gydymo įstaigose. Planinės diagnostinės EGDS atliekamos: nustatant, ar virškinimo sistemos pažeidimai gerybiniai, ar piktybiniai; išsiaiškinus, jog procesas piktybinis, nustatoma jo anatominė lokalizacija bei ribos, tyrimams paimama medžiaga, nustatoma, ar veiksmingas gydymas.
Nežiūrint, jog ši procedūra efektyvi, jos negalima atlikti ligoniams, kuriems ji gali turėti nepageidautinų pasekmių, komplikuoti pagrindinę ligą ir net baigtis mirtimi. Dėl šių priežasčių EGDS neatliekama esant: dusuliui dėl plaučių, širdies ligų, nosiaryklės, kvėpavimo takų uždegimui, po ūmaus miokardo infarkto, insulto, esant hemofilijai ir kitoms kraujo ligoms, pasireiškiančioms kraujo krešumo sutrikimais, ir kt.
Tiek reliatyvios, tiek absoliučios kontraindikacijos nustatomos individualiai kiekvienu konkrečiu atveju ir gydant gali kisti. Vienintelis gydytojo endoskopuotojo tikslas - nepakenkiant ligoniui tiksliai ir greitai nustatyti diagnozę.

Susiję straipsniai

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai