Nemaloni kolektyvo „dovanėlė“

Nors balanų gadynės jau neatsimena niekas, tačiau jos atributai – utėlės – sugrįžta. Ir svarbiausia, kad nuo šių ropojančių parazitų neapsaugotas net ir švariausias žmogus, juolab vaikas. Vienintelė paguoda, kad nereikia ant galvos pilti žibalo, – vaistinėse galime įsigyti efektyvių utėlių naikinimo priemonių.
 

Užsikrėsti gali kiekvienas


Vilniaus visuomenės sveikatos centro vyr. specialistė Lendrina Bumšteinienė sako, kad, pažvelgus į registruotus utėlėtumo (pedikuliozės) atvejus, atrodo, kad ši problema Lietuvoje menkėja. „Tačiau mes skaičiuojame tik užregistruotus atvejus. Iš tiesų pavojus užsikrėsti utėlėmis nė kiek nemažėja – netgi padidėja rudeniop, kai vaikai sugrįžta į darželius, mokyklas, o suaugusieji dažniau važinėja visuomeniniu transportu, lankosi sporto klubuose, baseinuose“, – pastebi specialistė.
Per šių metų septynis mėnesius užregistruota 171 utėlėtumo atvejis, iš jų 128 – suaugusiesiems. L. Bumšteinienė sako, kad utėlėtumas toli gražu ne vien vaikų problema – kiekvienas mūsų, bet kokio amžiaus, socialinės padėties ar piniginės storio, utėlę gali „pasigauti“ troleibuse atsisėdęs šalia nevalyvo žmogaus ar pasikabinęs drabužius šalia utėlėto švarko. Utėlės greičiau plinta darželiuose, pradinio ugdymo mokyklose – mat vaikai paprastai žaidžia sukišę galvytes, mėgsta pasikeisti asmeninio naudojimo daiktais.
Į visuomenės sveikatos centrus žinios apie utėlėtumo atvejus patenka tik tada, kai apie tai praneša gydytojai, vaikų darželių auklėtojai, mokyklų pedagogai ar tėvai. Tačiau ar kiekvienas, pamatęs savo artimojo galvoje ropojantį gyvį, skuba pranešti specialistams? Žinoma, kad ne. Žmonės pirmiausiai skuba į vaistinę pirkti vaistų utėlėms naikinti, tad koks iš tiesų utėlių paplitimas Lietuvoje, suskaičiuoti sunku.
Tad skaičiai skaičiais, o kiekviena į namus parnešta utėlė tampa didžiule problema. Kaip ją spręsti?

 

Tereikia vienos minutės


Tiems, kurie dar gyvenime nematė utėlės, epidemiologai sako, kad utėlė yra mažas (2-3 mm) vabzdys parazitas, kuris mėgsta šilumą ir kraują, todėl veisiasi žmogaus galvos plaukuose (galvinė utėlė). Kitos rūšys – drabužinė ir gaktos utėlė. Bet kurios rūšies utėlė negali gyventi pas kitus gyvūnus, todėl žmonės nuo jų užsikrėsti negali.
Galvinės utėlės gali būti nuo šviesiai rudos iki juodos spalvos. Šie vabzdžiai greitai ropoja galvos oda, nešokinėja, neskraido. Kai utėlė įkanda, pradeda niežtėti, odoje lieka rausvų dėmelių – galvos kasymasis yra bene pirmasis užkrato įtarimas. Niežulys būna labai įkyrus, stiprus ir vargina dažniausiai vakarais, nes tada utėlės ima siurbti kraują. Labiausiai galvinės utėlės išplinta pakaušyje ir už ausų.
Utėlių kiaušinėliai – glindos – yra druskos grūdelio dydžio. Kasdien utėlė padeda po 4-8 glindas. Jos tvirtai prisiklijuoja prie plauko kuo arčiau odos. Iš glindų po maždaug po savaitės išsirita lervos, kurios į subrendusią utėlę pavirsta dar po 7-12 dienų. Glindos nenukrenta nuo pūstelėjimo, brūkštelėjimo ir tuo skiriasi nuo pleiskanų, į kurias būna labai panašios.
Utėlės dažniausiai plinta vadinamuoju „nuo galvos į galvą“ keliu, nors, kaip minėta, neskraido, o tik ropoja. Tai reiškia, kad užsikrėsti galima, jei utėlėto žmogaus plaukai tiesiogiai susilietė su sveiko žmogaus plaukais. Taip pat utėlės gali būti perduodamos su daiktais: dalinantis pagalvėmis, rankšluosčiais, ausinėmis, kepurėmis, šalikais ir, žinoma, šukomis. Jomis galima užsikrėsti net baseine.
Kaip greitai galima užsikrėsti utėlėmis? Pasak L.Bumšteinienės, utėlė nuo paskutinio suolo klasėje iki mokytojo stalo nuropoja per 45 minutes, t.y. per vieną pamoką. Užsikrečiama dažniausiai tada, kai kontaktas su utėlėtu asmeniu trunka apie minutę ar kiek ilgiau.
Tiesa, šie gyviai per kraują gali pernešti ir ligas. Antai viduramžiais dėmėtąja šiltine užsikrėtusios utėlės ligą perduodavo žmonėms. Vidurinėje Azijoje ir šalyse, kuriose mažiau higienos, taip nutikti gali ir šiais laikais.
 

Svarbu tinkamos priemonės


„Šiurpas krečia prisiminus dukters plaukais ropojančios utėlę, – pasakoja kaunietė Nijolė, savo vaiką leidžianti į vieną miesto pradinių mokyklų. – Buvo baisu pagalvoti, ką apie mus pamanys klasės vaikai ir jų tėvai... Mes normali šeima, ne kokie girtuokliai ar apsileidėliai! Tiesiog nežinojau, ko griebtis.“
Pirmiausia reikia griebtis specialių priemonių – kad ir kaip gaila, tačiau be jų utėlių išnaikinti beveik neįmanoma. Taip yra todėl, kad glindos būna labai tvirtai prikibusios prie plauko ir net su tankiomis šukomis jas iššukuoti labai sunku. Iš glindų išsirita naujos utėlės, ir taip pasaka tęsiasi be galo.
Utėlės yra gana atsparios karščiui ir vandeniui. Tiesa, nedidelį kiekį utėlių ir glindų galima išrinkti ar iššukuoti tankiomis šukomis, suvilgytomis actu. Liaudies medicina siūlo galvą trinkti žibalu, čemeryčių vandeniu – seniau šios priemonės iš tiesų gelbėjo. Tačiau šiandien situacija pasikeitė, ir mokslo tyrimai rodo, jog per pastaruosius 30 metų utėlės tapo atsparios netgi cheminiams insekticidams, kurie neurotoksiškai veikia parazitų nervų sistemą ir taip juos sunaikina.
Cheminių insekticidų turintys vaistai agresyviai veikia ne tik utėles, bet ir žmogų: gali kilti nepageidaujamos odos, kvėpavimo takų, nervų sistemos reakcijos. Utėlės neatstoja, šių vaistų reikia vis daugiau, didėja ir rizika sveikatai. Ką jau kalbėti apie pavojų alergiškiems vaikams!
 

Šiuolaikiškas utėlių naikinimo būdas


Mokslininkai siūlo atsigręžti į gamtą ir išsivaduoti nuo utėlių visiškai kitu principu – mechaniškai – veikiančiomis priemonėmis be cheminių toksinų. Jų sudėtyje esantys augaliniai aliejai utėlių paviršių padengia riebalų plėvele ir jas uždusina. Parazitus belieka iššukuoti tankiomis šukomis. Natūralios priemonės nepažeidžia galvos odos, tinka net alergiškiems žmonėms.
Paprastai tokio saugaus preparato veiklioji medžiaga yra dimetikonas, kurio veikimą sustiprina vidutinės grandies trigliceridai. Į preparato sudėtį įeina ir simondsijų vaškas, kuris saugo odą ir plaukus, palengvina šukavimą. Dimetikonas yra silikonams priskiriamas organinis polimeras, jis nedirgina odos, nesigeria į ją, veikia tik išoriškai. Ši medžiaga yra labai mažo paviršiaus įtempimo – kuo mažesnis įtempimas, tuo skystis labiau plinta. Dėl šios priežasties skystis greitai ir lengvai prasiskverbia į mažas utėlių kvėpavimo angas ir išplinta jų trachėjoje, uždarydamas kelią orui. Taip parazitai labai greitai – po 5 minučių – uždūsta.
Vėliau, maždaug po 45 minučių, belieka smulkiomis šukomis iššukuoti negyvas utėles, o, praėjus 8-18 valandų, galvą ištrinkti paprastu šampūnu. Tą pačią procedūrą reikėtų pakartoti po 8-10 dienų. Ši priemonė yra labai efektyvi – naikina ne tik utėles, bet ir jų lervas bei glindas. Svarbiausia, kad ją galima naudoti vaikams.
 

Kad jos neplistų


Tarkime, nuo išgąsčio jau atsigavote, nusipirkote gerų priemonių, plaukus iššukavote, išplovėte. Ką dar reikia padaryti?
Jei utėlėmis užsikrėtė jūsų vaikas, būtinai apie tai praneškite kolektyvo, kurį jis lanko, vadovui. Tai reikia padaryti taktiškai – ramiai pasikalbėkite su auklėtoja ar mokytoja, o ji žinos kaip elgtis toliau. Paprastai patikrinami visų kolektyvo vaikų plaukai. Svarbu ne tik skubiai naikinti utėles – dar svarbiau yra išnaikinti jų kiaušinėlius.
Net jeigu jūsų vaiko utėlės neapstojo, bet sužinojote, kad kažkuris klasės vaikas jų pasigavo, nepatingėkite ir profilaktiškai ištrinkite visų namiškių galvas šampūnu nuo utėlių.
Ir tai dar ne viskas. Privalote išplauti, išveisti, dezinfekuoti viską, prie ko lietėsi užkrėstojo galva. Karštame vandenyje išskalbkite visą patalynę, kepures ir pan. –bus mažesnė tikimybė, kad nedorėles sugrįš. Išplaukite grindis, nuvalykite dulkes, gerai išsiurbkite visus kilimus, sofas ir kt.
Reta šeima užaugina vaikus niekada nesusidūrusi su šia neganda. Parazitų vaikai parsineša į gražiausius ir švariausius namus, jie jokiu būdu nerodo nei šeimos išsilavinimo, nei jos ekonominio statuso. Ir grįžę iš stovyklos, kelionės, kaimo, išvykos su palapine, kurioje miegojo daug žmonių, gerai apžiūrėkite vaikų galvytes – išmaudykite juos, kruopščiai išskalbkite drabužius.

Susiję straipsniai

Mūsų draugai