Kai mamytė serga depresija

Depresija – sunki, varginanti liga, kurios našta dažnai užgriūva ne tik patį sergantįjį, bet ir šeimos narius. Taigi kiekvieną sergantįjį šia klastinga liga reikia vertinti labai dėmesingai ir ypač tuomet, jei depresija serga mama, auginanti mažus vaikučius. Liga moters jėgas dažnai pakerta taip, kad ji negali tinkamai pasirūpinti vaikais. Negana to, kaip rodo tyrimai, lėtine depresija, nerimo ir kitais sutrikimais sergantys tėvai formuoja neteisingą vaikų požiūrį į sveikatą, taip skatindami „somatizaciją“*. Taip pat tėvų psichikos sveikata, psichologinė būsena yra svarbus veiksnys, nulemiantis, ar vaikas bus vedamas pas gydytoją ir kaip dažnai.
 

Sergančiųjų depresija vaikai dažniau susižaloja


„Kūdikiai ir vaikai, kurių motinos serga sunkia depresija, beveik tris kartus dažniau netyčia susižaloja nei kiti to paties amžiaus vaikai“, – tokius duomenys neseniai paskelbė mokslininkai. Tai perša mintį, kad depresijos gydymas gali ne tik pagerinti motinos sveikatą, bet ir padėti apsaugoti jų mažų vaikų sveikatą.
Ankstesni tyrimai yra parodę, kad motinų, kuriems yra ryškių depresijos simptomų, 3 mėn. – 2 m. amžiaus vaikai dažniau patiria netyčinių susižalojimų.
2008 m. paskelbtas tyrimas, kurį atliko dr. Schwebel. Jis bandė išsiaiškinti skirtumus tarp moterų, sergančių lėtine sunkia ir vidutine depresija, stebėdami jas auginusias vaikus nuo gimimo iki pirmos klasės. Mokslininkas apklausė 1 364 moteris, prašydamas jų išvardinti vaikų patirtus sužalojimus, dėl kurių buvo kreiptasi profesionalios gydytojų pagalbos. Moterys keletą kartų pildė klausimynus, vertinusius jų depresijos simptomus.
Tik 2,5 proc. moterų buvo diagnozuota lėtinė sunki depresija, o 15,5 proc. – vidutinio sunkumo depresija. Taigi mokslininkai nustatė, kad sunkia depresija sergančių motinų vaikai nuo gimimo iki 3 m. amžiaus 3 kartus dažniau netyčia susižalojo, palyginti su vaikais, kurių motinos sirgo vidutinio sunkumo depresija. Ryšys tarp lėtinės sunkios depresijos ir mažų vaikų susižalojimo išliko nekintamas ir nepriklausė nuo socialinės-ekonominės šeimos padėties, auklėjimo metodų, vaiko lyties, jo temperamento ar elgsenos. Betgi tarp vyresnių vaikų (nuo 3 m. iki pirmos klasės) patirtų netyčinių susižalojimų skirtumas buvo mažas, ir jų dažnis nepriklausė nuo to, kokio sunkumo depresija sirgo motinos jiems esant dar kūdikiais.
Schwebel nurodo, kad pagrindinė vaikų susižalojimo priežastis yra ta, kad sergančiosios sunkia depresija nepajėgia pasirūpinti saugia vaiko aplinka. Kitos priežastys, jo nuomone, – nepakankamas dėmesys, nesusikoncentravimas ar irzlumas/dirglumas, dėl ko vaikai nėra tinkamai prižiūrimi, jie nėra priverčiami laikytis saugumo taisyklių.
Nors tyrimas nesiaiškino, kodėl šiek tiek vyresniems vaikams sekėsi geriau, tačiau pats tyrėjas aiškina, kad augdami vaikai tampa savarankiškesni, jie patys sprendžia, kas gali būti pavojinga, o kas – saugu. Mokslininkas planuoja tęsti tyrimus šia linkme, teigdamas, kad bandys išsiaiškinti, kokioje aplinkoje depresija sergančių motinų vaikai dažniausiai susižaloja; taip pat bus vertinami tokių depresijos simptomų, kaip pyktis ir irzlumas, įtaka.
Kitame panašaus pobūdžio tyrime dalyvavo 1106 depresija sergančios ir auginančios vaikus moterys. Čia buvo bandyta išsiaiškinti ryšį tarp motinos ligos ir vaikų elgsenos problemų ar susižalojimų. Stebėjimas truko nuo kūdikio gimimo iki jam sueis 6–8 metai. Tyrimo laikotarpiu sunkiai susižalojo (kai reikėjo suteikti kvalifikuotą medicinos pagalbą) 94 vaikai, ir 2/3 iš jų – namuose. Sergančiųjų depresija vaikai susižalojo dukart dažniau nei tie, kurių motinos ja nesirgo. Sergančiųjų depresija vaikams taip pat buvo daugiau elgsenos problemų, jie buvo labiau linkę‚ „suvaidinti“ ligą, ir visa tai buvo labiau būdinga berniukams nei mergaitėms. Skaičiavimai parodė, kad sunkėjant depresijai, didėja susižalojimų ir elgsenos problemų rizika. Šis ryšys išliko stabilus, nepaisant šeimos pajamų, išsilavinimo ir socialinio draudimo.
Tyrėjai teigia, kad motinos depresija gali didinti vaikų elgsenos problemų riziką, kuri savo ruožtu didina susižalojimo riziką.
Taigi atrodo, kad motinos depresija gali nulemti nepakankamą vaiko priežiūrą, nedėmesingumą ir taip didinti vaiko susižalojimo riziką. Tai dar vienas argumentas, rodantis, kaip svarbu laiku diagnozuoti depresiją ir siekti veiksmingo jos gydymo.
 

Nerimastingų tėvų vaikai dažniau lankosi pas gydytojus


Vaikai, kurių motinos serga depresija, nerimo ar psichosomatiniais sutrikimais, dukart dažniau vedami pas gydytoją, jei jie skundžiasi pilvo ar kitais skausmais, palyginti su tais, kurių mamos minėtais sutrikimais neserga.
JAV prieš keletą metų buvo atliktas didelės apimties tyrimas, finansuojamas Nacionalinio vaiko sveikatos ir žmogaus vystymosi instituto ( angl. National Institute of Child Health and Human Development), kuriuo siekta išsiaiškinti šeimos ir socialinės aplinkos veiksnius, lemiančius vaiko sveikatą. Tyrime dalyvavo 326 šeimos iš Sietlo sveikatos priežiūros įstaigų, auginančios 8–16 m. amžiaus vaikus. Mokslininkai domėjosi, kurie vaikai lankėsi pas gydytoją dėl virškinamojo trakto sutrikimų per paskutinius tris mėnesius. Jų mamos užpildė keletą klausimynų. Viename jų buvo vertinami motinų depresijos, nerimo ir psichosomatiniai simptomai. Kitame buvo klausiama, kaip jos reaguoja, kai serga vaikas ir ar jų vaikas kada turėjo elgsenos problemų. Trečias klausimynas skirtas vaikams, kuriame buvo teiraujamasi, kaip jie elgiasi, kai nesveikuoja ir ką daro jų mamos, kai jie skundžiasi pilvo skausmais.
Išanalizavus rezultatus, net tada, kai mokslininkai vertino vaikų patiriamo skausmo stiprumą, reikšmingiausiu veiksniu, dėl kurio jie buvo vežami pas gydytoją, buvo motinos psichologinė būsena. Taip yra todėl, kad nerimastingus tėvus gali varginti pernelyg didelis budrumas dėl vaiko nusiskundimų ir baimė, kad gali nutikti „blogiausia“, o depresija sergantys tėvai linkę „katastrofiškai“ vertinti situaciją, tad jiems didelę baimę kelia net ir menki vaiko nusiskundimai.
Svarbu tai, kad toks motinos (tėvų) požiūris į sveikatą ir elgesys šiose situacijose gali būti perduodamas palikuonims. Taigi būtų labai pageidautina, kad tėvai, be kita ko, teisingai mokytų vaikus suprasti ir vertinti savo kūno jutimus. Tai nereiškia, kad turime tėvams sakyti „mažiau rūpinkitės savo vaiko sveikata“. Tačiau turime paaiškinti, paraginti tėvus, kada rūpinimasis vaiko sveikata yra adekvatus, o kada – ne. Jei tėvai padės vaikams tinkamai, teisingai vertinti savo kūno fizinius pojūčius, „signalus“, simptomus, galima tikėtis, kad fizinė būsena/jutimai netaps pagrindiniu (ar net visu) jų pačių ir jų vaikų gyvenimo rūpesčiu.
* psichikos sutrikimo ar psichologinių simptomų pasireiškimas/pavirtimas įvairiais, besikeičiančiais fizinio pobūdžio („kūno“) simptomais.

Susiję straipsniai

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai