Vėlyvojo amžiaus psichikos sutrikimai

Žmogaus amžius tarpsniais skirstomas tiriant dideles populiacijų grupes. Įvertinus laiko atžvilgiu audinių struktūros, fiziologinės ir psichikos veiklos pokyčius, galima išskirti tam tikrą amžių, nuo kurio reikšmingai pakinta didžiosios dalies individų biologinis ir psichologinis funkcionavimas.
 

Daugelis dabartinių stebėjimų paremia nuostatą, kad maždaug nuo 65 m. organizmo audiniuose ląstelių nykimas tampa intensyvesnis negu ląstelių dauginimasis. Šiame amžiuje daugelis individų susimąsto apie nueitą gyvenimo kelią, pabaigia savo visuomeninę bei darbinę veiklą, aktualus tampa savo vertės klausimas. Todėl žmogaus amžius nuo 65 m. vadinamas involiuciniu, arba vėlyvuoju. Nuo 75 m. prasideda senatvė, o daugiau kaip 90 m. sulaukę asmenys vadinami ilgaamžiais. Įvairių organizmo audinių ląstelių nykimas vėlyvuoju amžiaus periodu yra skirtingo intensyvumo. Centrinės nervų sistemos (CNS) neuronai yra palyginti atsparūs su senėjimu susijusiam ląstelių žuvimui. Dabartiniai moksliniai tyrimai parodė, kad nauji neuronai gali susiformuoti vyresniems negu 70 m. asmenims. Todėl intensyvus CNS nervinių ląstelių žuvimas (pvz., sergant Alzheimerio liga (AL)) yra patologinis procesas, o ne normalaus senėjimo požymis. Lygiai taip pat yra neteisinga manyti, kad depresijos link vedantys apmąstymai vėlyvajame amžiuje yra normali nugyventų metų pasekmė.
 

Vėlyvojo amžiaus psichikos sutrikimų priežastys ir požymiai


Kaip ir visų psichikos sutrikimų, skiriamos biologinės ir psichologinės-socialinės vėlyvojo amžiaus psichikos sutrikimų priežastys.
Biologinės vėlyvojo amžiaus psichikos sutrikimų priežastys – tai patologiškai intensyvus CNS ląstelių žuvimas, arba degeneracija.


CNS degeneracija pasireiškia įvairaus sunkumo pažintinių funkcijų sutrikimais – nuo lengvo pažintinių funkcijų sutrikimo iki visišką negalią sukeliančios demencijos. Lengvais pažintinių funkcijų sutrikimo atvejais sutrinka atmintis, sunku susikaupti, suskaičiuoti pinigus, orientuotis nepažįstamose vietose. Dėl pablogėjusios atminties ir orientacijos šie asmenys tampa dirglūs ir įtarūs. Neretai, pamiršę, kur padėjo savo daiktus, jie apkaltina vagyste ir noru pakenkti savo artimuosius. Degeneracijai pažeidžiant vis daugiau smegenų audinio, pažintinių funkcijų sutrikimas pasiekia demencijos lygį. Sergantysis demencija negali pasakyti savo buvimo vietos, datos, išėjęs į gatvę nebesuranda namų, nebepažįsta artimųjų, nebesugeba surasti tinkamo žodžio, todėl jo kalba tampa sunkiai suprantama, nebesugeba tinkamai pasinaudoti kasdienės ruošos priemonėmis (virykle, ryšio priemonėmis, elektros prietaisais, stalo įrankiais). Sutrinka miego ir būdravimo ciklas: pacientai vaikšto naktimis ir trukdo kitiems miegoti. Galiausiai išnyksta bet kokia pažintinių funkcijų veikla, ir tada demencijos varginamas žmogus nebesugeba pavalgyti, apsirengti, atlieka betikslius judesius, šlapinasi ir tuštinasi į lovą.
Dėl organinės kito spektro (pvz., depresijos, nerimo, kliedesių nesant demencijos) psichikos sutrikimų kilmės vėlyvajame amžiuje psichikos specialistai neturi vieningos nuomonės. Dabartiniai mokslinių tyrimų duomenys neparemia nuostatos, kad visi vėlyvajame amžiuje pasireiškę psichikos sutrikimai iki šio amžiaus tarpsnio buvusiam sveikam žmogui yra organinės kilmės. Neabejojama, kad šių sutrikimų pasireiškimui ypač reikšmingi psichologiniai ir socialiniai veiksniai.
 

Vėlyvojo amžiaus psichikos sutrikimų gydymas


Gana didelė visuomenės bei medicinos specialistų dalis neteisingai mano, kad involiucinio amžiaus psichikos sutrikimai yra nepagydomi. Todėl prižiūrintieji senyvo amžiaus asmenis, pastebėję artimojo psichikos sutrikimus, neskuba kreiptis į medicinos specialistus. Gydant vėlyvojo amžiaus psichikos sutrikimus galioja universali, visiems amžiaus tarpsniams tinkama taisyklė – neįmanoma pagydyti užleistų, labai progresavusių sveikatos sutrikimų. Šiuolaikiškos gydymo priemonės gali reikšmingai pagerinti demencija ar depresija sergančio senyvo žmogaus sveikatos būklę. Netgi ir sunkiais vėlyvojo amžiaus psichikos sutrikimų atvejais yra gydymo priemonių, kurios užkerta kelią tolimesniam psichikos sutrikimo progresavimui ir taip smarkiai palengvina sergančiojo žmogaus priežiūrą. Demencijai gydyti skirtų vaistų veikimas yra įvairus: vieni jų aktyvina degeneracijos pažeistas ląsteles ir sugrąžina jų funkciją, kiti – slopina degeneracijos procesą. Kartu su demencija pasireiškiantiems elgesio sutrikimams gydyti skiriama antipsichotikų grupei priklausančių vaistų. Dabartinėje klinikinėje praktikoje vartojami antidepresantai veiksmingai gydo visų amžiaus periodų depresiją. Tačiau labai svarbus šiuolaikinių antidepresantų privalumas gydant vėlyvojo amžiaus psichikos sutrikimus – puikus vaisto toleravimas ir minimali sąveika su kitais vaistais.
 

Apibendrinimas


Vėlyvojo amžiaus psichikos sutrikimai – tai ne normalaus senėjimo proceso dalis. Šiuolaikinės gydymo priemonės leidžia veiksmingai gydyti vėlyvojo amžiaus psichikos sutrikimus. Gydymo rezultatai yra reikšmingai geresni, jeigu pradedama gydyti esant ankstyvai sutrikimo stadijai. Sunkiems vėlyvojo amžiaus psichikos sutrikimams gydyti skirti vaistai palengvina sergančiojo asmens slaugą. Tačiau svarbiausia – prasmingai nueitas gyvenimo kelias suteikia žmogui ir jo artimiesiems džiaugsmo šiuo amžiaus tarpsniu. Apie tai pamąstyti niekada nevėlu.

Susiję straipsniai

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai