Dantų implantavimas: sprendimai ir galimybės

Danties implantas – gaminys iš aloplastinės (gr. allos – kitas) medžiagos, chirurginiu būdu „įsodintas“ į žandikaulio kaulą. Tai atliekama, kai, netekus danties šaknies (ar kelių), reikia fiksuoti neišimamuosius ar išimamuosius protezus. Žodžiai „implantas“ ir „implantacija“ kilę iš lotynų kalbos žodžių implantum, implantare, reiškiančių „įsodinimas“. Pastaruoju metu dažniausiai naudojami implantai iš titano lydinio. Plačiau apie implantologijos galimybes pasakoja vienas šio metodo pradininkų Lietuvoje gydytojas odontologas dr. Antanas Černikis.
 

Kada metodas pradėtas taikyti Lietuvoje? Kokios jo galimybės?


Dantų implantacija kaip odontologijos kryptis pripažinta praėjusio amžiaus viduryje. Lietuvoje metodas pardėtas taikyti 1981 m. Iš pradžių naudoti Lietuvoje ir Rusijoje pagaminti implantai. Intensyviau ši sritis vystoma atkūrus nepriklausomybę ir atsiradus galimybių naudoti Vakarų Europoje ir JAV sukurtas medžiagas bei technologijas. Pastaraisiais metais pagal ES sveikatos priežiūros teisės aktus dantų implantaciją, įgiję reikiamą papildomą kvalifikaciją, gali atlikti ir bendrosios praktikos odontologai. Taip metodas tampa prieinamesnis.
Šiuo metu yra sukurta daug įvairių implantų konstrukcijų. Tobulinamos geresnį kaulinio audinio prisitvirtinimą prie implanto paviršiaus ir suderinamumą su organizmu užtikrinančios medžiagos bei technologijos. Nors implantai nėra visaverčiai dantų šaknų pakaitalai, šiuo metodu sėkmingai grąžinama kramtymo dantimis funkcija ir estetiška išvaizda. Jauniems žmonėms ypač aktuali galimybė implantuoti ir vieną dantį, taip išsaugant gretimus dantis sveikus (jie nepreparuojami).
 

Kokios yra metodo indikacijos ir kontraindikacijos?


Indikacijos yra šios:
– vieno ar daugiau dantų netektis,
– kitų protezavimo būdų nepriimtinumas pacientui,
– išimamųjų protezų fiksavimo negalimumas.
Paciento amžius nėra svarbiausias veiksnys. Implantuoti galima ir 16-mečiams, ir 80-mečiams, atsižvelgus į sveikatos būklę ir žandikaulių struktūros parametrus.
Gydymo sėkmę lemia išsamus paciento būklės, kaulo struktūros bei kitų parametrų įvertinimas. Tam atliekami įvairūs tyrimai. Gydytojas privalo gerai išmanyti topografinę žandikaulio anatomiją ir, išanalizavęs situaciją, įvertinti bendrą paciento sveikatos būklę ir žandikaulių topografinę situaciją (taikydamas rentgeną ar kompiuterinę tomografiją). Sergantiesiems lėtinėmis, ypač – lėtinėmis infekcinėmis, ligomis dantų implantavimas kontraindikuotinas. Tačiau kai kurie ribojimai yra sąlyginiai.

Pavyzdžiui, jeigu sergantysis cukriniu diabetu yra tinkamai gydomas ir liga gerai kontroliuojama, implantuoti galima. Tačiau implantacija nerekomenduojama daug rūkantiems pacientams dėl kraujagyslių, ypač – burnos gleivinės, pažeidimų. Dėl imuniteto susilpnėjimo šiems pacientams implantuoti dantis būtų rizikinga (galimos infekcinės komplikacijos). Implantavimo galimybė kiekvienu atveju įvertinama individualiai.
Implantavimo operacijos po periodontito pažeistų dantų šalinimo būna gana sėkmingos. Implantai „paima“ dalį krūvio nuo likusių natūralių dantų šaknų. Taip dar nepažeisti ar nedaug pažeisti dantys tarnauja ilgiau. Periodontitu suserga ir jauni žmonės, o negydant, net nesulaukus brandaus amžiaus, galima netekti visų dantų. Jeigu tai vyksta dėl savų dantų atmetimo, implantavimas gali būti pasirinktinas būdas.
Implantas gali „neprigyti“ dėl daugelio priežasčių: prieš implantuojant neįvertinus kaulo struktūros, apimties ar taikius netinkamą operacijos techniką, taip pat – dėl infekcijų. Jų profilaktikai reikia palaikyti tinkamą burnos higieną. Po implantacijos operacijų ji turi būti labai kruopšti.
 

Kaip atliekamas implantavimas?


Šiuo metu dažniausiai naudojami vadinamieji srieginiai ir (rečiau) plokšteliniai implantai, pagaminti iš titano, bei antkauliniai implantai, kurie liejami iš kobalto ir chromo lydinio.
Implantuoti galima praėjus 4–6 mėn. po dantų pašalinimo, o ypač palankiais atvejais – iš karto po danties pašalinimo. Srieginiam implantui „prigyti“ apatiniame žandikaulyje reikia 3–4 mėn. laiko, o viršutiniame – 5–6 mėn. Tada į implantą įsukamos gijimo galvutės, o dar po 4 savaičių jos pakeičiamos protezavimo galvutėmis. Tuomet jau galima atlikti danties protezavimą. Kai naudojami vadinamieji plokšteliniai arba antkauliniai implantai, protezuoti galima anksčiau – po 1–1,5 mėn.
Prieš implantavimo operaciją gydytojas įvertina žandikaulių parametrus, atstumus iki kraujagyslių pluoštų, viršutinio žandikaulio daubos. Kai sąlygos pakankamos, į vieną žandikaulį galima implantuoti iki 10–12 implantų. Įprastinė schema – vienas implantas – vienas protezuojamas dantis. Kai kuriais atvejais ant dviejų implantų galima protezuoti išimamąjį žandikaulio protezą. Taip pat ant dviejų implantų galima protezuoti, pavyzdžiui, keturis priekinius dantis. Operacijos atliekamos specialiais instrumentais, vietiškai nuskausminus. Implantai yra ilgaamžiai. Jie tarnauja 10–20 metų ir net ilgiau. Šis laikas priklauso nuo gydytojo kvalifikacijos bei chirurginės technikos, o ypač – nuo paciento burnos higienos.
 

Kodėl svarbus gydytojo ir paciento bendradarbiavimas?


Planuojant dantų implantaciją, gydytojui būtina užsitikrinti palankią paciento motyvaciją ir bendradarbiavimą ne tik gydymo metu, bet ir visą implantų funkcionavimo laiką. Nevykdant šių sąlygų ar matant, kad jos nebus vykdomos, kartais neverta pradėti gydyti. Jeigu pacientas periodiškai neatvyksta pasitikrinti, nepaiso burnos higienos ar specialiųjų burnos priežiūros rekomendacijų, didėja gydymo nesėkmių bei konfliktinių situacijų tikimybė.
Prieš operaciją pacientui paaiškinama, kaip ir kas jam bus atlikta, kokie implantai ir (jei reikės) kaulo pakaitalai ar kitos priemonės bus naudojamos, parodomi jų sertifikatai, instrumentai. Taip pat kalbama apie burnos higieną prieš ir po operacijos, skiriami skysčiai burnai skalauti. Po implantacijos pacientas turi naudoti specialias priemones: siūlus implantams valyti, šepetėlius, skysčius burnai skalauti. Privalu ne rečiau kaip kas 6 mėn. atvykti konsultuotis pas gydytoją, o pas burnos higienistą – kas 3 mėn.
Pacientai turi teisę pasirinkti ir kliniką, ir gydytoją, ir implantų sistemas. Jie turi žinoti, kokios firmos implantai bus naudojami, kur jie pagaminti, ar jie turi kokybės sertifikatus. Instrukcija, esanti ant implanto pakuotės, turi būti įklijuojama į paciento ligos istoriją. Kokybiški gaminiai, pavyzdžiui, pagaminti Švedijoje, Vokietijoje, JAV.

Susiję straipsniai

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai