Vaistų cukriniam diabetui gydyti įtaka kūno masei


Dr. Eglė Urbanavičienė
VŠĮ Kauno Šilainių poliklinka


Cukrinis diabetas (CD) – sparčiai plintanti liga, kurios sunkių komplikacijų galima išvengti tik griežtai kontroliuojant glikemiją. Tačiau griežta CD kontrolė turi savo kainą: didėja kūno masė ir dažnai pasitaiko hipoglikemija. Du iš trijų pagrindinių naujausių klinikinių tyrimų, analizavusių intensyvią CD kontrolės ir kraujagyslių ligų ryšį, atskleidė, kad intensyviai gydomiems pacientams gana ženkliai padidėjo svoris. Todėl natūraliai didėja ir susirūpinimas, jog svorio prieaugis, kurį sukelia kai kurie CD vaistai, menkina jų klinikinę naudą. Turint galvoje, kad devyni iš dešimties 2 tipo CD sergančių pacientų jau ligos pradžioje yra nutukę, o ilgainiui kūno masė dar labiau padidėja, tampa aišku, kodėl svorio problema gydant CD tokia aktuali.

Padidėjus kūno masei, dar labiau stiprėja atsparumas insulinui, „užkraunama“ papildomą našta kasos beta ląstelėms ir išorinio insulino reikia vis daugiau, kad būtų išlaikyta gerą glikemijos kontrolė. Priešingai, kūno masės sumažėjimas lemia geresnę glikemijos kontrolę ir gali sumažinti širdies ir kraujagyslių ligų (ŠKL) riziką. Taigi, sureguliavus kūno masę, galima sumažinti sergamumą ir mirtingumą, ir ne tik nuo ŠKL. Kūno masės mažinimas – labai svarbi nutukusių ar antsvorio turinčių pacientų CD valdymo dalis. Žinoma, kad, sumažėjus svoriui, padidėja jautrumas insulinui, be to, sumažėja kraujospūdis, bendrojo cholesterolio, trigliceridų koncentracijos ir uždegimo žymenys, koaguliacija bei endotelio disfunkcija. Keletas tyrimų, įskaitant ir svorio mažinimą chirurginiu būdu, atskleidė, kad sumažėjus kūno masei CD pacientų glikemijos kontrolė yra daug geresnė, be to, pakako vartoti mažiau vaistų. Vaistai CD gydyti kūno masę veikia skirtingai. Kai kurie jų gali sukelti ženklų jos padidėjimą, kiti yra neutralūs ar net gali sąlygoti svorio mažėjimą. Pastaruoju metu pagalbinių CD vaistų, kurie daugiausia mažina svorį ir pagerina glikemijos kontrolę, daugėja. Šiame straipsnyje aptariamas ir paaiškinamas kiekvieno dabar vartojamo CD vaisto ar jų grupės poveikis kūno masei bei galimas jo mechanizmas.

 

Metforminas
Metforminas yra vienas seniausių vaistų CD gydyti. Jis dažnai pasirenkamas, nes gerai kontroliuoja glikemiją ir nesukelia hipoglikemijos. Jo pranašumas, palyginti su kitais nuo seno vartojamais vaistais, – neutralus poveikis svoriui. Be to, turima įrodymų, kad metforminas, vienintelis iš geriamųjų vaistų nuo CD, gali sumažinti ŠKL riziką. Gydytojai pasitikėdami skiria jį kaip pirmos eilės vaistą daugeliui antsvorio turinčių ar nutukusių pacientų, sergančių 2 tipo CD. Šį pasirinkimą patvirtina daugelis tarptautinių gydymo gairių. Metforminas sumažina glikemiją, didindamas kepenų ir raumenų jautrumą insulinui, mažindamas kepenų gliukozės perteklinę gamybą, įjungdamas AMFK ir didindamas į gliukagoną panašaus peptido-1 (GLP-1) koncentraciją serume. Neutralus metformino poveikis kūno masei nustatytas keletu atsitiktinių imčių tyrimų. Kiti mažesni ne atsitiktinių imčių tyrimai rodo, kad metforminas netgi sukelia reikšmingą svorio sumažėjimą pacientams, sergantiems 2 tipo CD. UKPDS tyrime metforminas nepadidino kūno masės per 3 m. nepertraukiamo vartojimo. Pacientai „prisiaugino“ mažiau svorio per 6 ir 10 metų stebėsenos laikotarpį, palyginti su sulfamilkarbamido (SK ) preparatais ar insulinu. Skyrus papildomai metformino pacientams, vartojantiems didžiausią SK dozę, kai glikemijos kontrolė bloga, ženkliai kūno svoris padidėjo. Nors tikslus metformino poveikio kūno masei mechanizmas nėra žinomas, visų pirma jis mažina suvartojamų kalorijų kiekį. Vieno tyrimo duomenimis, 88 proc. sumažėjusios kūno masės lėmė riebalinio audinio sumažėjimas, ypač visceralinių riebalų. Metformino poveikis per GLP-1 ir DPP -4 inhibitorius yra prieštaringas. Kai kurie tyrimai leidžia manyti, kad preparatas yra DPP4 inhibitorius. Tačiau kiti tokio poveikio nepatvirtino, o didesnį GLP-1 poveikį galima susieti su padidėjusia jo gamyba. Senas teiginys, kad metforminas sukelia svorio sumažėjimą tiesiog dėl skrandžio ir žarnyno nepageidaujamų reiškinių arba dėl sumažėjusios angliavandenių absorbcijos žarnyne, yra nepagrįstas.

 

Sulfonilkarbamido preparatai
Sulfonilkarbamido grupės (SK ) preparatai – vaistai, veiksmingai kontroliuojantys glikemiją. Jie stimuliuoja insulino gamybą iš kasos beta ląstelių, nepriklausomai nuo glikemijos, todėl gali sukelti hipoglikemiją. Senesni SK , pvz., chloropropamidas ir acetoheksamidas, JAV ir Europoje nebevartojami. Žinoma, kad SK sukelia svorio didėjimą, tačiau padidėjimas priklauso nuo vaistinio junginio ir jo vartojimo trukmės. 3 metų UKPDS stebėsenos tyrimas atskleidė, kad glibenklamidas ir chloropropamidas labiau padidina svorį, palyginti su dieta. Nepriklausomai nuo mitybos, pacientai priaugo 5 kg nuo vidutinio svorio per 6 metų laikotarpį. Labiausiai svoris padidėja per pirmuosius gydymo metus. Kita vertus, glimepiridas, vartojamas vieną kartą per parą, ilgai veikiantis glipizidas ir gliklazidas MR, kai kurių tyrimų duomenimis, ženkliai svorio nepadidino, bent pirmuosius gydymo metus. Vartojami vieni, SK sukelia didesnį svorio prieaugį negu metforminas, taip pat ir derinami kartu su kitais CD vaistais. Svorio prieaugis, vartojant SK , yra panašus į sukeliamą pioglitazono, bet mažesnis negu sukeliamą insulino. Insulinotropinis SK veikimo pobūdis lemia svorio augimą per tą patį mechanizmą kaip ir insulinas. Nėra žinoma, ar SK , veikdami beta ląsteles, sustiprina amilino išsiskyrimą. Svoris gali didėti ir dėl didesnio suvalgomo maisto kiekio hipoglikemijai kompensuoti ir (ar) „apsauginio“ užkandžiavimo baiminantis, kad neįvyktų hipoglikemija.

 

Meglitinidai
Meglitinidai yra trumpai veikiantys sekretagogai, kurie padidina insulino gamybą ir išsiskyrimą iš kasos. Lietuvoje anksčiau buvo vartojamas repaglinidas, o kai kuriose šalyse – nateglinidas. Meglitinidai sukelia svorio didėjimą tiek vartojami atskirai, tiek kartu su bet kuriuo kitu vaistu, pvz., metforminu, insulinu ar tiazolidinedionais. Palyginti su SK , repaglinidas sukelia vos mažesnį svorio augimą.

 

Tiazolidinedionai
Tiazolidinedionai (TZD) pagerina jautrumą insulinui ir skatina riebalų ląstelių diferenciaciją, veikdami per peroksisomų proliferatoriaus aktyvinamą gama receptorių (PP AR γ). Kai PP AR γ receptorių aktyvina TZD, padaugėja nuo insulino priklausomų gliukozės nešiklių GLUT -4, be to, vyksta genų, atsakingų už riebalų rūgščių pernašą ir sintezę reguliavimas. Jų poveikis kontroliuojant glikemiją trunka ilgiau nei metformino ir SK . Tyrimais nustatyta, kad TZD sukelia ženklų svorio didėjimą. Pioglitazonas, vartojamas vienas, svorį padidino 1,35 kg, o placebo grupėje jis sumažėjo 1,87 kg. Svoris labiau didėjo vartojant didesnę pioglitazono dozę ir kai prieš gydymą kūno masės indeksas (KMI) buvo didesnis. Panašus poveikis kūno masei nustatytas pioglitazoną vartojant kartu su metforminu, SK ar insulinu (Europoje toks derinys nerekomenduojamas). Viename iš naujausių tyrimų pioglitazonas sukėlė panašų svorio padidėjimą kaip gliburidas, tačiau rečiau sukėlė hipoglikemiją ir mažiau ŠKL komplikacijų. Pridėjus pioglitazono prie geriamųjų antidiabetinių vaistų buvo pastebėtas vidutinis 3 kg kūno svorio padidėjimas. TZD sukelia mažesnį svorio augimą, kai jie derinami su metforminu.
Svorio prieaugio su TZD mechanizmas nėra visiškai aiškus. Tai gali būti susiję su padidėjusia naujų riebalų ląstelių diferenciacija. Tyrimuose pioglitazonas padidino poodinių, bet ne visceralinių riebalų kiekį. Žinoma, kad troglitazonas, pirmasis TZD, sumažina cirkuliuojančio leptino kiekį, kuris yra anoreksigeninis hormonas, slopinantis pagumburio alkio centrus.

 

Alfa gliukozidazės inhibitoriai
Šie vaistai sulėtina arba riboja angliavandenių absorbciją žarnyne. Jie paprastai yra silpni CD vaistai ir jų vartojimas klinikinėje praktikoje ribotas, iš dalies ir dėl sukeliamų virškinimo trakto sutrikimų. Lietuvoje šie vaistai nėra registruoti. Vartojant akarbozę, iš pradžių svoris išliko neutralus, bet vėliau sumažėjo 0,8 kg. Sisteminė apžvalga patvirtino neutralų miglitolio poveikį kūno masei. Svorio sumažėjimas iš dalies paaiškinamas kitų geriamųjų vaistų ar insulino dozės sumažinimu ir energijos nuostoliu dėl padidėjusios gaubtinės žarnos fermentacijos. Metaanalizė rodo, kad akarbozė reikšmingai sumažino KMI, bet jos poveikis kūno masei nebuvo reikšmingas.

 

Insulinas
Daugumos formų insulino poveikis didina kūno masę. Insulinas skatina baltymų sintezę ir padidina ląstelėse aminorūgšties kiekį. Jam būdingas tiesioginis anabolinis poveikis tiek raumenų, tiek ir riebaliniame audinyje. Ilgai veikiantis insulinas sukelia 24 val. trunkančią hiperinsulinemiją, kuri stimuliuoja lipogenezę ir slopina lipolizę. Be to, pacientai, baimindamiesi hipoglikemijos, daugiau valgo, o tai irgi prisideda prie svorio didėjimo. Kita vertus, insuliną vartojant ilgai, didėja leptino koncentracija serume, kuri pasikeičia dėl atsparumo leptinui. Manoma, kad 50 proc. insulino sąlygoto svorio padidėjimo įvyksta per pirmuosius 3 mėnesius nuo jo vartojimo pradžios. Vėliau svoris didėja mažiau, bet didėjimo tendencija per pirmuosius metus paprastai išlieka, net atlikus mitybos ir režimo pakeitimus. DCCT tyrime 25 proc. intensyviai gydytų pacientų priaugo 6,8 kg/m2 nuo pradinio svorio per 6,5 metų stebėjimo periodą. UKPDS tyrimo dalyviai vidutiniškai priaugo 4,8 kg, palyginti su dalyviais, gydytais tik dieta per 3 metų laikotarpį. Visi šiame tyrime dalyvavę buvo konsultuoti dėl mitybos prieš tyrimą ir jo metu. Po 10 metų stebėsenos insulinas turėjo didžiausią poveikį kūno masei, kuri vidutiniškai padidėjo 4 kg. Nors kai kurios insulino formos sukelia mažesnį svorio padidėjimą negu kitos, insulino injekcijos laikas bei schema gali įturėti didelės įtakos svorio didėjimui. Pavyzdžiui, viename retrospektyviniame tyrime NPH insulinu gydomiems asmenims vidutiniškas svorio prieaugis buvo 3,3 kg per metus. Insulinas su SK svorį padidino 3 kg. Pacientai, gydomi metforminu, neteko vidutiniškai 1,3 kg, prieš pridedant insulino, o pridėjus insulino, priaugo 4 kg svorio. Glarginas. Insulinas glarginas yra plačiai vartojamas ilgai veikiantis insulinas. Panašiai į daugelį kitų insulino preparatų, glarginas skatina svorio augimą. Lyginant su NPH insulinu, glarginas gydymo pradžioje sukelia gerokai mažesnį svorio padidėjimą pacientams, sergantiems 1 ir 2 tipo CD. Daugelis ankstesnių tyrimų rodo, kad insulinas glarginas nesukelia svorio prieaugio per pirmąsias 4 jo vartojimo savaites, o svoris padidėja po ilgesnio vartojimo. Detemiras. Detemiras yra ilgai veikiantis insulinas, kuris sukelia mažesnį svorio padidėjimą negu kiti insulino preparatai. Tarptautiniame atsitiktinių imčių atvirame tyrime nustatytas mažesnis svorio augimas vartojant detemirą, palyginti su glarginu. Įdomu tai, kad labai nedaug svoris padidėjo nutukusiems pacientams, sergantiems 2 tipo CD, kurių didelis KMI (>35 kg/m2). Vidutiniškai svoris nukrito 0,5 kg. Kiti tyrimai rodo, kad gydant 1 tipo CD detemiro poveikis svoriui buvo neutralus, palyginti su NPH insulinu. DIET tyrime analizuotas svorio pokytis turintiems antsvorio ar nutukusiems anksčiau insulino nevartojusiems pacientams, sergantiems 2 tipo CD. Vartojant insuliną detemirą kartą per parą svoris lygintas dviejose pacientų grupėse: vienoje taikyti mitybos mokymai, kitoje – ne. Suteiktos dietologo konsultacijos (3 susitikimai, 3 konsultacijos telefonu), kurių tikslas – mitybos planas ir maisto keitimo mokymai, kad kalorijų suvartojimas sumažėtų 15 proc. Svorio sumažėjimas abiejose grupėse buvo vienodas (-1,05 ir -0,56 kg). Taigi, svoris sumažėjo, nepriklausomai nuo to, ar pacientai buvo konsultuoti dietologo ar ne. Kuo didesnis pradinis KMI, tuo daugiau mažėjo svoris. Kodėl detemiras svoriui neutralus, nėra aiškiu. Lyginant su NPH, detemiras sukelia mažiau hipoglikemijos epizodų, todėl rečiau reikalingi „apsauginiai“ užkandžiavimai. Įrodyta, kad detemiras pasižymi stipriu signaliniu poveikiu eksperimentinių gyvūnų pagumburiui. Jo lipofilinės savybės ir gebėjimas prasiskverbti pro smegenų barjerą išskiria jį iš kitų insulinų. Nėra visiškai aišku, ar šis centrinis poveikis turi įtakos kūno svoriui. Insulinas lispro yra trumpai veikiantis insulinas, kurio poveikis daug trumpesnis negu standartinio bazinio insulino. Tačiau jis sukelia panašų svorio padidėjimą kaip ir bazinis insulinas abiejų CD tipų pacientams. Kita vertus, lispro, vartojamas vienas, svorį veikia mažiau negu glibenklamidas: lispro grupėje 0,7 kg sumažėjo, glibenklamido – 0,3 kg padidėjo. Insulinas lispro mišinyje su ilgai veikiančia forma (75/25) svorį padidino 1 kg, palyginti su gliburidu. Palyginti su glarginu, 75/25 vartojant lispro mišinį kartu su metforminu svoris padidėjo 2,3 kg, palyginti su 1,6 kg vartojant glarginą. Insulinas aspartas yra trumpai veikiantis insulinas, kuris sukelia svorio augimą. Vartojamas vienas, sukelia 0,4 kg svorio prieaugį. Insulino asparto mišinys su ilgai veikiančia forma (70/30) labiau padidina svorį, palyginti su glarginu. Vartojant mišraus poveikio insuliną, pasitaiko daugiau hipoglikemijos epizodų,o tai gali paaiškinti svorio didėjimą. Kai insulinas aspartas vartojamas vienas, jis sukelia mažesnį svorio augimą negu tada, kai derinamas su SK . Insulinas glulizinas. Panašus į kitus du trumpai veikiančius insulinus, o svorio padidėjimas panašus į bazinio insulino, kai leidžiamas prieš valgį. Tačiau viename iš tyrimų pacientams, sergantiems 1 tipo CD, po valgio sušvirkštas glulizinas sukėlė mažesnį svorio augimą negu prieš valgį bazinis insulinas.

 

Pramlintidas
Pramlintidas yra amilino analogas. Jis lėtina skrandžio ištuštinimą, slopina gliukagono sekreciją po valgio ir sumažina kalorijų suvartojimą slopindamas centrinį apetitą. Pramlintidas patvirtintas vartoti kartu su valgio insulinu, kad pagerėtų glikemija po valgio. Pridėjus pramlintidą prie stabilaus gydymo insulinu, 2 tipo CD pacientai neteko daug svorio (vartojant 120 μg dozę prieš kiekvieną valgį, bet mažesnės dozės neturėjo tokio poveikio). Panašiai ir pacientams, sergantiems 1 tipo CD, kurie buvo gydomi pramlintido 60 μg 3 arba 4 kartus per parą kartu su insulinu, svoris sumažėjo 1,3 kg, palyginti su 0,7 kg padidėjimu placebo grupėje. II fazės tyrimai parodė galimą teigiamą poveikį nutukimui gydyti, kai pramlintidas derinamas su leptinu.

 

GLP-1 agonistai
Eksenatidas – pirmasis vartoti klinikinėje praktikoje pradėtas GLP-1 analogas. Jis stimuliuoja insulino gamybą bei išsiskyrimą iš kasos beta ląstelių ir slopina gliukagono gamybą kasos alfa ląstelėse bei sekreciją. Šis nuo glikemijos priklausomas dvejopas mechanizmas ir skrandžio ištuštinimą sulėtinantis poveikis pagerina glikemiją po valgio. Pridėjus eksenatido prie metformino, SK ar jų derinio lėmė didelius teigiamus svorio pokyčius. Svorio sumažėjimas buvo ryškesnis vartojant didesnę dozę – 10 μg du kartus per parą. Su metforminu derinamas eksenatidas, svorį sumažino labiau negu derinamas su SK. Palyginti su glargino ir geriamųjų vaistų deriniu, eksenatidu gydomi pacientai neteko vidutiniškai 1,8 kg, o glarginu priaugo vidutiniškai 1,8 kg. Analizė parodė, kad eksenatidas su geriamaisiais vaistais lėmė svorio mažėjimą daugumai pacientų (73 proc., -3 kg svorio), lyginant su insulinu (76 proc., +3 kg svorio). Vartojant ilgiau veikiančią vaisto formą (eksenatidas LAR), DUR ATIO N-6 ilgalaikio tyrimo duomenimis, svorio sumažėjo 4,3 kg ir išliko po šešerių metų. Tik nedidelei daliai pacientų, gydomų eksenatidu, svoris nesumažėjo. Liragliutidas (kol kas Lietuvoje nekompensuojamas) – lgai veikiantis, vieną kartą per parą švirkščiamas GLP-1 analogas. Tiesioginiuose lyginamosiose tyrimuose su trumpai ir ilgai veikiančiu eksenatidu (eksenatidas LAR), liraglutidas efektyviau mažino glikemiją (glikozilintą hemoglobiną (HbA1c) abiejose tyrimuose, o svorio mažėjimas buvo ryškesnis gydant liraglutidu nei ilgai veikiančiu eksenatidu (Buse JB et al. Lancet. 2009;374:39–47 (LEAD-6); Buse JB et al. Lancet. 2013; 381:117–124 (DURATION-6)). Kitame tiesioginiame lyginamajame tyrime liraglutidas buvo efektyvesnis mažinant HbA1c ir ženkliau mažino svorį, lyginant su trumpai veikiančiu GLP-1 liksisenatidu (Kapitza et al. Diabetes Obes Metab 2013 Jan 31. doi: 10.1111/dom.12076). Lyginant liraglutidą su DPP-4 inhibitoriumi sitagliptinu tiesioginėje lyginamojoje studijoje, nustatyta, kad liraglutidu gydyti pacientai turėjo ir mažesnį HbA1c, ir mažesnį svorį (Pratley R et al. Lancet 2010:375;1447–1456). 2014 m rugsėjo mėnesį Europos vaistų agentūra (EMEA) patvirtino liraglutido ir ilgai veikiančio insulino degludeko junginį viename švirkšte: švirkščiant šį sudėtinį vaistą, didinant insulino dozę, didėja ir liraglutido dozė. Šiais metais liraglutidas buvo rekomenduotas JAV maisto ir vaistų kontrolės tarnybai (FDA) patvirtinti nutukimo gydymui, tačiau didesne, 3 mg, doze negu vartojama CD gydyti (1,8 mg).

 

DPP-4 inhibitoriai
Tai bene labiausiai pastaraisiais metais tiriama vaistų grupė (kaip ir GLP-1 agonistai). Yra keletas šios klasės vaistų, iš kurių Lietuvoje turime sitagliptiną, saksagliptiną ir vildagliptiną. DPP -4 inhibitorių veikimo mechanizmas: GLP-1 koncentraciją padidina 2–3 kartus, dėl to skatinamas insulino išsiskyrimas iš beta ląstelių, tačiau priklausomai nuo glikemijos, todėl, priešingai negu SK , nesukelia hipoglikemijos. Panašiai kaip eksenatidas, DPP-4 inhibitorius pagerina valgio glikemiją slopindamas gliukagono sekreciją, tačiau nesumažina svorio. Jo poveikis kūno svoriui daugelyje tyrimų yra neutralus. Sitagliptinas stabilizuoja GLP- 1 kiekį po valgio; todėl jo bendras poveikis svorio atžvilgiu daugiausia yra apsauginis, o ne indukcinis. Vildagliptino ir saksagliptino tyrimuose taip pat įrodyta, kad jie svoriui neutralūs, o kai kuriuose nustatytas minimalus svorio sumažėjimas (0,5 kg).

 

Apibendrinimas
Naujose CD valdymo gairėse vis daugiau dėmesio skiriama tam, kaip gydant CD sumažinti antidiabetinių vaistų nepageidaujamą poveikį. Tyrėjai stengiasi toliau tobulinti glikemiją mažinančius vaistus, nesukeliančius svorio augimo. Ekspertų nuomone, alternatyvus algoritmas, kuriame dėmesys kreipiamas ne tik į HbA1c, bet ir į kūno svorį, hipoglikemijos profilaktiką, geriausiai atitinka individualizuoto gydymo koncepciją. Toks gydymas būtų naudingas ir ekonomiškai. Supratimas, kaip kiekvienas CD vaistas veikia svorį, gali padėti gydytojams išmintingai pasirinkti geriausią vaistų derinį, galintį mažinti kūno masę, nepakenkiant CD kontrolei. Lietuvoje gydytojai iš dalies turi galimybę rinktis iš kelių naujesnių ir veiksmingų vaistų, kurių poveikis svoriui neutralus ar jį mažinantis. Norint kad svoris mažėtų, reikėtų pridėti metforminą ar jo dozės padidinti iki 2550 mg, nebent yra kontraindikacijų, nes hipoglikemija pasitaiko retai. Sulfonilkarbamidai skatina didėti svorį, todėl norint jį koreguoti dozė turi būti mažinama ar jų neskiriama, ypač jei pacientas laikosi dietos, nes mažesnio kalorijų kiekio sulfonilkarbamidais gydomiems gali įvykti hipoglikemija. Jei sulfonilkarbamidų skiriama, pirmenybė teiktina prailginto atsipalaidavimo formai. Tiazolinedionai labai pagerina jautrumą insulinui, tačiau paprastai daro didelę neigiamą įtaką kūno masei. Jie nesukelia hipoglikemijos, bet dozė turėtų būti gerokai sumažinta. Tačiau nėra reikalo visai nutraukti gydymą dėl didelės jų naudos glikemijai. DPP -4 inhibitoriai svoris neveikia, o jų derinys su metforminu būtų labai pageidautinas. Jei skiriamas ilgai veikiantis insulinas, pirmenybė gali būti teikiama detemirui, nes jis mažiau skatina augti svorį nei NPH ar glarginas. Trumpai veikiantis insulinas gali būti švirkščiamas iškart po valgio arba per 20 min. nuo valgio pradžios. Vartodami trumpai veikiančius insulinus po valgio, pacientai turi galimybę apskaičiuoti trumpai veikiančio insulino dozę pagal maisto kiekį, kurį jie suvalgė, o ne pagal numanomą kiekį, kai insulino švirkščiama prieš valgį. Tokia taktika sumažina hipoglikemijos riziką ir riboja nereikalingas papildomas kalorijas, jei susileidžia insulino iš anksto. Gliulizinas tiktų dėl šiek tiek greitesnės poveikio pradžios.
Daugiausia svoris sumažėja, kai eksenatidas vartojamas kartu su metforminu. Klinikinė patirtis rodo, kad svorio netekimas yra didžiausias, kai eksenatido švirkščiamas 1 val. prieš valgį. Svorio sumažėjimas derinant kai kuriuos antidiabetinius vaistus su gyvensenos pokyčiais turi didelį teigiamą poveikį medžiagų apykaitos sutrikimams, ŠKL rizikos veiksniams. Toks gydymas gerokai veiksmingesnis negu palaipsniui pridedami vaistai CD gydyti, nors ir pigūs, kurie potencialiai skatina svorio augimą. Vis dėlto dar nemažai sprendimų reikia priimti ar pakeisti, siekiant veiksmingai pritaikyti pažangias mokslo naujoves ir žinias praktikoje.

 

Šaltinis „Lietuvos gydytojo žurnalas“

 

Susiję straipsniai

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai