Totorių šeimos gyvenimą pradeda vedybų sutartimi

Totoriai – gilią istoriją turinti tautinė bendrija. Nepaisant to, daugeliui Lietuvos piliečių ji atrodo gana egzotiška, asocijuojasi tik su Keturiasdešimties totorių kaimu ir gardžiu jų tautiniu patiekalu – šimtalapiu. O ką mes žinome apie jų papročius, tradicijas, religines apeigas? Apie tai kalbėjomės su Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininku dr. Adu Jakubausku.
 

Gerbia Vytauto Didžiojo atminimą


Totorių būriai, kaip sąjungininkai arba samdiniai, dalyvavo lietuvių rengiamuose žygiuose dar Gediminui valdant. Tačiau pirmąją totorių bendruomenę 1397 m. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įkurdino Vytautas Didysis. Didesnės totorių gyvenvietes įkurtos netoli Vilniaus ir Trakų. Tos gyvenvietės buvo išdėstytos dviem pusračiais ir saugojo sostinę iš vakarų bei pietų pusės nuo kryžiuočių. Totoriams sutikus eiti karo tarnybą, jie buvo apdovanoti žemėmis ir bajorų privilegijomis. Galėjo nevaržomai išpažinti savo religiją, statydintis mečetes. Totorių kariai neapvylė Lietuvos valdovų, buvo vertinami už narsą bei ištikimybę.
Sovietmečiu totorių dvasinė kultūra ir religija stipriai apnyko. Iš keturių Lietuvoje buvusių mečečių trys buvo uždarytos, išliko tik viena – Raižiuose. 1988 metais buvo įkurta Lietuvos totorių kultūros draugija, vėliau atkurtas Lietuvos musulmonų sunitų dvasinis centras muftijatas, atnaujintos mečetės Raižiuose, Keturiasdešimties totorių kaime, Nemėžyje ir Kaune, į kurias melstis renkasi visi Lietuvoje gyvenantys musulmonai.
Totoriai išsaugojo pagarbą Vytautui Didžiajam, dažnas namuose turi jo portretą, iki Antrojo pasaulinio karo jį buvo galima išvysti kone kiekvienoje šeimoje greta gražiai įrėmintų kaligrafiškų Korano ištraukų.
Lietuvoje gyvena apie 3000 totorių.
 

Per didžiąsias šventes


Islame didžiosios šventės skaičiuojamos pagal mėnulio kalendorių, todėl kasmet pasislenka 2 savaitėmis atgal. Totoriams ypač svarbios pasninko pabaigos – Ramadan Bairam ir aukojimo – Kurban Bairam šventės.
Per Ramadano mėnesį 30 dienų nuo saulės patekėjimo ir laidos draudžiama valgyti ir gerti, rūkyti. Valgyti galima tik saulei nusileidus. Šias dienas ypatingas dėmesys skiriamas maldoms, Korano skaitymui, gyvenimo apmąstymui, vargšų šelpimui, geriems darbams. Stengiamasi nieko nesmerkti, neapkalbėti. „Islame nėra išpažinties, ilgas pasninkas yra tam, kad žmogus apmąstytų savo gyvenimą, visapusiškai apsivalytų. Kitaip žmogus negali suprasti neturtingųjų, kitų nelaimėlių dalios“, – sako A.Jakubauskas.
 

Ar šiandien totoriai laikosi Ramadano reikalavimų?


„Kai kurie totoriai laikosi tikro pasninko 30 dienų, kiti – tik modifikuoto: pasninkauja po 3 dienas Ramadano pradžioje, viduryje ir pabaigoje“, – sakė A.Jakubauskas, neslėpdamas, kad pasninkauti gana sunku. Lengviau žiemą, kai šviesus paros laikas tėra 6 valandos.
Pasibaigus pasninkui, ateina dvasinis apsivalymas, ramybė, susikaupimas ir 3 dienų Ramadan Bairam, kai žmonės gausiai vaišinasi tradiciniais totoriškais patiekalais.
„Apsilankę mečetėje totoriai eidavo vieni pas kitus į svečius. Iš vaikystės atsimenu, kai močiutė iškepdavo 7–8 didelius šimtalapius, kelioms dienoms privažiuodavo daugybė svečių – tai buvo tautos bendrumo pojūtis“.
 

Totoriškos tradicijos ir virtuvė


„Totoriai nevalgė kiaulienos, gyveno blaiviai – nevartojo alkoholio. Dauguma šeimų tebegerbia šią tradiciją. Juolab kad moksliniai tyrimai įrodo, jog kiauliena nėra sveika mėsa, o girtavimo pasekmes matome. Koranas neleidžia vartoti alkoholio. Jeigu prieš Antrąjį pasaulinį karą per šventes 20 vyrų išgerdavo butelį degtinės, tai buvo išimtis. Pasaulietiniame gyvenime tos ribos pradėjo trintis, bet religiniuose ritualuose išlieka. Per gedulingus pietus alkoholis yra draudžiamas“, – sakė A.Jakubauskas.
Pasak jo, totoriški patiekalai ne vegetariški, daugumos pagrindą sudaro mėsa, tik ne kiauliena. Labiausiai žinomi patiekalai, kuriuos totoriai atnešė į Lietuvos kultūrą, yra koldūnai, balandėliai, čeburėkai ir šimtalapis.
„Tikrų koldūnų galima paragauti tik totorių šeimoje – restorane ar parduotuvėse tokių neaptiksi. Totoriai koldūnų neperka, gamina namuose. Svarbiausia – per pusę rankomis pjaustyta jautiena sumaišyta su aviena. Peiliais pjaustyta mėsa nesusimeta į gumulą, labai gražiai pasisklaido. Į totoriškų koldūnų faršą dedama pipirų, druskos, svogūnų, mairūno lapų. Didžiausias koldūnų delikatesas – mėsos sultys juose. Koldūną reikia įsidėti į burną visą, kad neišbėgtų sultys“, – pasakojo A.Jakubauskas.
Totorių dėka Lietuvoje atsirado agurkai ir svogūnai, kilimai. Totoriai mėgo penėti žąsis. Ne tik mėsai, bet ir taukams.
 

Tradiciniai drabužiai ir mėlynakiai totoriai


Subartonių kaime, Liusės ir Vlado Gaidukevičių sodyboje, veikia totorių muziejus. Jame eksponuojami totorių tautiniai rūbai, rytietiški rakandai, tautodailės dirbiniai, nuotraukos.
Totoriški vyrų vardai – Selimas, Mustafa, Chalilis, Tamerlanas, Osmanas, Jokūbas, moterų – Fatima, Merjema, Rozalija. Tačiau daugelis totorių vaikams suteikia lietuviškus, slaviškus, europietiškus vardus.
Nors totorius dauguma įsivaizduojame tamsius neaukštus siauraakius, jie gali būti nuo blondino iki mongoloidų.
„Volgos totorių neatskirsi nuo vokiečių ar lietuvių – šviesiaplaukiai, mėlynų akių. Tačiau mongoliškas genas atpažįstamas“, – sako A.Jakubauskas, neslėpdamas, kad savo tautiečius lengvai atpažįsta iš išvaizdos. Nemažai totorių 17–19 amžiuje dėl įvairių aplinkybių perėjo į krikščionišką tikėjimą, jų palikuonys kartais net nežino savo kilmės ištakų.
 

Vedybų sutartis – įprasta


Totorių vestuvės prasideda vedybų sutarties sudarymu.
„Vedybos totoriams – ne sakramentas, o sutartis. Ji islame gyvuoja 1431 metus. Vedybų sutartyje nurodomos sutuoktinių teisės ir pareigos, numatomos garantijos skyrybų atveju, kas bus padaryta, kokia pinigų suma, kompensacija bus skiriama“, – pastebėjo A.Jakubauskas.
Santuoka sudaroma jaunosios tėvų namuose, dalyvaujant mulai, dviem liudytojams ir kviestiniams svečiams. Prie įėjimo į jaunosios namus su duona ir druska jaunąjį ir jo palydą pasitinka artimiausia jaunosios giminaitė. Patalpoje, kur turi vykti vestuvės, stovi išpuoštas mirta ir balta staltiese užtiestas stalas. Ant jo – stiklinė vandens, duona, druska, saldumynai. Už stalo sėdi mula ir liudytojai, priešais juos stovi jaunikis su skrybėle ant galvos, šalia jo – jaunoji su šydu. Jaunieji būtinai pastovėdavo ant išverstų kailinių, būdavo apibarstomi grūdais – taip linkėta turto, gausios šeimos, įvairių gėrybių. Vestuvinių patiekalai nebuvo išskirtiniai.
„Tarybiniais metais mišrios šeimos totorių nestebino, dabar šis procesas dar suintensyvėjo. Tačiau iki 19-ojo amžiaus tokios dažniausiai būdavo didikų šeimos. Mišrios šeimos savo vaikus paprastai užrašydavo kitos tautos atstovais. Dabar dažnai vyksta atvirkštinis procesas – nemažai mišrių šeimų atžalų aktyviai dalyvauja totorių bendruomenėje, ieško savo šaknų”, – pasakojo pašnekovas.
 

Paminklai be portretų


Amžinojo poilsio totoriai iškeliauja į savo kapines, esančias Raižių kaime, Alytaus r., Nemėžio ir Keturiasdešimt totorių kaimuose Vilniaus r., Vilniuje, Liepkalnio gatvėje, bei Švenčionyse. Anksčiau mirusiuosius laidodavo tą pat dieną, kai žmogus mirdavo. Dabar tradicijos supanašėjo su vietinių gyventojų. Velionis šarvojamas namuose ar bendruomenės namuose, jo kūnas įsupamas į drobulę, laikomas uždengtas tamsiu audeklu. Anksčiau totoriai mirusius laidodavo be karsto, kapo duobę išklodami lentomis, dabar dažnai laidoja karste. Mirusysis būtinai turi būti palaidotas šviesiu paros laiku.
„Už mirusį žmogų įprasta pasimelsti, sukalbėti surą Jasin iš šv. Korano. Lietuvos totoriai tradiciškai melsdavosi daug ilgiau, keletą kartų iš eilės skaitydami Koraną. Tai nebūtina daryti mečetėje (ji skirta gyviesiems), juk malda – dvasinis dalykas“, – sako A.Jakubauskas.
Totorių kapai skiriasi nuo lietuvių. Tradiciškai juos juosia penkios eilės akmenų, o paminklas su maldos įrašu, atsuktas nuo kapo. Ant antkapio iškalama malda, bet ne žmogaus atvaizdas.
Labai išsiskyrė laidotuvių patiekalai. Joms ruošdavo medaus gėrimą – sytą, specialią grietine baltintą sriubą su jautienos kukuliais, ryžių košę su razinomis, virė jautieną, koldūnus, pupeles, ant stalo dėjo chalvos. Buvo ir apeiginiai paplotėliai – žaimos, kurių jaunoji karta jau beveik nežino. Kiekvienam svečiui įduodavo po paplotėlį, kad jį parsinešęs į namus suvalgytų ir pasimelstų velionio intencija.

 

Maldos metamorfozės


Musulmonams Dievo įsakyta melstis 5 kartus per dieną. Ši tradicija buvo ilgai praktikuota, tačiau per šimtmečius Lietuvoje įgavo kitą išraišką. Nustoję melstis kasdien, totoriai maldos trūkumą atpirkti stengėsi kitaip, mečetėje penktadieniais melsdamiesi 3–4 valandas, tarsi sudėję visas praleistas savaitės maldas į vieną.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai