Apnuodyti žmonės. Ar chemikalų apsuptyje gali žmogus išlikti sveikas?

Mes nuolatos susiduriame su naujosios kartos pramoniniais chemikalais – junginiais, tokiais kaip antipirenai, kurie nėra draudžiami, o jų kiekis kasmet aplinkoje ir mūsų kūne didėja. Gerdami pirktą plastikiniuose induose „švarų“ vandenį, mes galime išgerti ir bisfenolio A, junginio, kuris naudojamas plastmasėse nuo vandens butelių iki akinių nuo saulės. Šis chemikalas sutrikdo gyvūnų reprodukcines galimybes. O plastmasių gausu mūsų aplinkoje. Žaislų parduotuvės ar žaidimų kambariai prekybos centruose pilni plastmasių. Paradoksalu, kad tiems, kuriems chemija labiausiai kenkia, jos daugiausiai ir siūlome.
 

O šis malonus levandos kvapas, sklindantis iš šampūno, kai maudomės vonioje? Tai ftalatų kvapas, jų molekulės tirpina kvepalus, tirština losjonus, suteikia lankstumo daugeliui įrankių, net intraveniniams vamzdeliams, naudojamiems chirurgų. Daugelio automobilių prietaisų skydeliai, net maisto pakuotės įsotintos ftalatais. Šiluma ir vanduo išskiria ftalate molekules, o žmonės jas įkvepia arba jos patenka į organizmą pro odą. Jos išsisklaido po organizmą per kelias minutes ar valandas, todėl jų kiekis per dieną gali svyruoti.
Kaip ir bisfenolis A, ftalatai sutrikdo gyvūnų reprodukcines galimybes. Nors nėra aiškių įrodymų, kad ftalatai kelia grėsmę žmonėms, jie jau kelia „susirūpinimą“ dėl galimo pavojaus vaikams. Buitinėje chemijoje yra perfluoro rūgščių. Gyvuliams jos kenkia kepenims, skydliaukės hormonams, komplikuoja gimdymus ir net sukelia vėžį, tačiau mažai yra žinių apie jų toksiškumą žmonėms.
Ftalatų yra valikliuose. Anglijoje ištyrus 100 namų dulkes, paaiškėjo, kad jose yra prisikaupusių itin pavojingų ftalatų, kurie neigiamai veikia reprodukcinę sistemą (ypač vyrų), kenkia kepenims, trikdo medžiagų apykaitą, silpnina imuninę sistemą, vaikams gali sukelti astmą. Taip pat dulkėse rasta skydliaukės hormonų veiklą „pamėgdžiojančių“ degumą mažinančių medžiagų, vėžį sukeliančių alavo junginių bei hormonų veiklą ardančių medžiagų. Dar vieno įdomaus tyrimo metu buvo ištirtas 320 įvairaus amžiaus žmonių kraujas iš 12 valstybių. Iš 101 tirtos cheminės medžiagos buvo rastos 76. Viename mėginyje buvo net 54 skirtinos medžiagos. Dalis tirtų medžiagų naudojamos valikliuose.
Chemikai teigia, kad valikliuose yra labai daug bjaurių medžiagų, kurios turi ilgalaikį poveikį. Pavyzdžiui, triklozanas kaupiasi organizme ir gali sukelti vystymosi sutrikimus. Gaminant ir deginant triklozano turinčius produktus ar veikiant saulei, formuojasi dioksinai, sukeliantys vėžį. Jie pataria nenaudoti antibakterinių savybių turinčių valiklių, daugumoje jų yra triklozano. Beje, šios medžiagos galima rasti net dažnai reklamuojamose dantų pastose, burnos skalavimo skystyje, kramtomojoje gumoje.
Žmonių kraujyje randama nedideli kiekiai dioksinų, kuriuos išmeta popieriaus ir chemijos gamyklos ir šiukšlių deginimas. Dioksinai patenka į žemę ir vandenis, po to į maisto grandinę – gyvulių riebalus, o per juos – į mūsų kasdienį maistą. 2004 m. dioksinu bandyta nunuodyti Ukrainos prezidentą Viktorą Juščenką, siekiant pašalinti jį iš politikos. Ir bene blogiausias yra gyvsidabris – nervų toksinas, kuris gali nuolat silpninti atmintį, kenkti smegenų mokymosi centrams ir elgesiui. Anglimi kūrenamos elektrinės yra didžiausios aplinkos teršėjos gyvsidabriu, išmetančios gyvsidabrio garus į orą, kuriuos vėjas išsklaido, lietus išplauna į žemę, išnešioja į upes, ežerus ir jūras. Bakterijos pakeičia jį junginiu, vadinamu etano gyvsidabriu (angl. dimethylmercury), kurį sugeria planktonas, o toliau per žuvis patenka į mūsų maisto grandinę. Tunai ir kardžuvės sukaupia didžiausią jo kiekį ir perduoda žuvų mėgėjams. 1996 m. Dartmouth (JAV) universiteto chemijos profesorė toksikologė Karen Wetterhahn laboratorijoje užsilašino mažytį lašelį etano gyvsidabrio ant rankos, apmautos latekso pirštine. Ji žinojo, kad šis junginys, prasiskverbęs į ląsteles, sukelia vėžį, bet nemanė, kad jis prasiskverbs pro pirštinę. Po penkių mėnesių ji pradėjo klupti, dar po trijų savaičių prasidėjo koma, ir ji mirė. Gyvsidabris sunaikino jos smegenų ląsteles.


Gyvsidabrį dideliais kiekiais aukso ieškotojai naudojo auksui atskirti nuo kitų rūdų. Vėliau jis pateko į vandenis ir galiausiai į maistą. Minėtasis Dunkanas pavalgė kardžuvės ir po paros atliko kraujo analizę. Gyvsidabrio kiekis padvigubėjo nuo 5 iki 12 mikrogramų litrui. Gyvsidabrio kiekis 70 ar daugiau mikrogramų (milijoninės gramo dalies) litrui yra pavojingas suaugusiajam, o vaikams pavojinga dozė yra 5,8 mikrogramų litrui kraujo. Ilgai fizikai gyvsidabrį naudojo įvairiems elektroniniams prietaisams. Gyvsidabrio elektros srovės lygintuvai buvo kasdienis prietaisas. Kai aš pradėjau dirbti, laboratorijoje jo turėjau didelį kiekį. Dabar už gyvsidabrio laikymą gresia bausmė. Net sudaužius gyvsidabrio termometrą bute yra nelaimė.
Mokslininkai chemikalų rado visoje planetoje, net poliarinių meškų, kormoranų ar Ramiojo vandenyno banginių mėsoje. Švedų chemikas Bergmanas su kolegomis dar 1998 m. paskelbė pavojų, kai PBDE chemikalų rado motinų piene, nors 1972 m. jų piene dar nebuvo.
Nuodingi junginiai į orą patenka iš panaudotų plastmasių ir audinių dulkių ar garų pavidalu. Žmonės įkvepia dulkes, vaikai, šliaužiodami ant grindų, pasigauna dar didesnius jų kiekius. Bergmanas aprašo atvejį, kai Kalifornijoje viena šeima patikrino savo vaikų kraują ir rado PBDE junginių kiekius penkerių metų dukros ir pusantrų metų sūnaus kraujyje.
Chemikalų kiekio organizme saugi riba siaurėja. Indianos universiteto mokslininkas Ronaldas Haitas (Ronald Hites) keleto tyrimų apžvalgoje rašo, kad nuodingų chemikalų kiekis žmonių ir gyvūnų organizme eksponentiškai auga, padvigubėdamas kas 3–5 metus. Atrodytų, kodėl jų neuždrausti? 2004 metais Europa uždraudė vartoti penta- ir octa-BDE chemikalus, kurie pagal gyvūnų tyrimus yra nuodingiausi. Kalifornijos valstija juos uždraudė 2008 m., vienintelė gamykla „Chemtura“ Indianos valstijoje nutraukė jų gamybą. Tačiau dar sparčiau plinta kiti chemikalai.
Nėra akivaizdu, kad visada yra geriausias sprendimas uždrausti įtartinus chemikalus. Anglijos Surrey universitetas neseniai įvertino antipirenų riziką ir naudą buitiniuose gaminiuose ir padarė išvadą: „Antipirenų nauda mažinant gaisro riziką pranoksta žmogaus sveikatai keliamą pavojų“.
Kiekviena pramoninė cheminė medžiaga yra sukurta konkrečiu tikslu. Net DDT kadaise buvo pripažinta stebuklinga medžiaga, kuri naikina maliariją, geltonąją šiltinę ir kitas mirtinas ligas platinančius vabzdžius. Prieš juos uždraudžiant dėl nuodingumo žmonėms ir gyvūnijai, šie gražūs balti milteliai išgelbėjo daugybę gyvybių. Ne visi chemikalai yra blogi. Nors išaugo vėžinių ligų skaičius, praėjusį amžių žmonių gyvenimo trukmė padvigubėjo. Svarbiausia yra daugiau žinoti apie šiuos chemikalus, kad nebūtume netikėtų pavojų pritrenkti. Jie mums teikia daug naudos, bet ir sukelia pasekmes, tad reikia suprasti jas geriau nei suprantame dabar.
Europos Sąjunga 2007 metais patvirtino chemikalų registracijos, įvertinimo ir leidimo dokumentą REACH (Registration, Evaluation, and Authorization of Chemicals), kuris įpareigoja įmones įrodyti, kad cheminiai junginiai, kuriuos jos gamina ir platina, yra saugūs arba jų nauda didesnė už žalą sveikatai. Amerikos chemijos pramonės magnatai ir vyriausybė priešinasi įstatymui, kuris įpareigotų chemijos gamyklas ieškoti saugesnių alternatyvų įtartiniems antipirenams, pesticidams, skiedikliams ir kitiems chemikalams. Manoma, kad toks įstatymas paskatintų vadinamąjį žaliosios chemijos judėjimą ieškoti alternatyvių cheminių junginių, kurie jau gimsta laboratorijose abiejose Atlanto pusėse.
Kelionė šiuo nerimą keliančiu cheminiu taku rodo, kad jame sutinkama tūkstančiai junginių, tarp jų pesticidų, plastikų, skiediklių, raketų kuro sudėtinių dalių, vadinamųjų perchloratų, kurie daugelyje šalių teršia orą ir vandenis. Tūkstančiai tų junginių yra išvardinti Vilniaus universiteto chemikų parengtame Chemijos terminų aiškinamajame žodyne (Vilnius, 2003). Nesame pakankamai ištyrę šių cheminių kokteilių, kurių atskiri junginiai gali būti mažai pavojingi, bet, veikdami kartu, gali žudyti žmonių ląsteles. Sumaišyti jie gali sukelti adityvinius (lot. additio – pridėjimas) efektus, gali būti priešiški arba visai mūsų neveikti. Daug kas dar mokslui nežinoma. Todėl mes ir toliau skraidysime lėktuvais, valikliais valysime kriaukles ir lėkštes bei prausimės šampūnu, o vaikai žais kiniškais plastmasiniais žaislais. Bet, daugiau žinodamas ir norėdamas būti sveikas žmogus, aš nejausiu tokio žavesio chemikalams, kurie gerina mūsų gyvenimo kokybę.

 

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai