Apnuodyti žmonės

Modernioji chemija apsaugo javus ir vaisius nuo vabzdžių niokojimo, pašalina kilimų ir drabužių dėmes ir net saugo mūsų gyvybę. Bet chemikalų buvimas visur skamba laidotuvių varpais. Ar chemikalų apsuptyje gali žmogus išlikti sveikas?
 

Amerikiečių žurnalistas Deividas Dunkanas (David Ewing Duncan), neseniai gavęs iš garsaus žurnalo National Geographic 15 tūkst. dolerių paramą, atliko su savimi brangų, bet įdomų ir visiems aktualų eksperimentą. Stokholmo universiteto chemikui Akei Bergmanui (Åke Bergman) jis užsakė atlikti išsamią jo kraujo analizę. Bergmanas garsus tuo, kad turi vieną iš nedaugelio pasaulyje laboratorijų, kurioje galima ištirti šimtus cheminių medžiagų žmogaus organizme, jei jų ten yra, įskaitant antipirenus – chemikalus, didinančius organinės kilmės medžiagų atsparumą degimui, juos saugumo tikslais deda į visus gaminius, kurie gali užsidegti. Jų galima rasti patalynėje, kilimuose, visų buitinių prietaisų – radijo ir televizijos imtuvų, vaizdo ir garso grotuvų, kompiuterių ir telefonų ir kt. korpusuose, vaikų žaisluose, automobilių ir lėktuvų apdailoje ir taip toliau. Antipirenai įvairiomis aplinkybėmis išgelbėjo tūkstančių žmonių gyvybių. Mūsų pasaulis yra įsotintas įvairiausių chemikalų. Chemikai kuria chemines medžiagas, fizikai ieško jose tinkamų elektronikai ir informacijos priemonėms savybių, o inžinieriai iš jų kuria naujus prietaisus. Bet blogiausia, kad chemikalų yra ten, kur jų neturėtų būti – mūsų kūne.
Bergmanas atliko Dunkano kraujo analizę ir rado, kad jo kraujas yra labai nuodingas, jame yra didelė antipirenų – polibrominuotų difenilo eterių (PBDE) – koncentracija. Kuo pavojingi šie eteriai? Dar nedaug žinoma apie jų keliamą pavojų žmonėms, bet epidemiologiniai tyrimai su pelėmis ir žiurkėmis buvo atlikti. Joms šie chemikalai veikia skydliaukę ir sukelia reprodukcines ir neurologines problemas. Dunkanas valgė tik amerikietiškus maisto produktus, bet PBDE koncentracija buvo 10 kartų didesnė, nei rodė paviršutiniški tyrimai Amerikoje ir daugiau nei 200 kartų didesnė nei randama švedų kraujyje. Ji tokia didelė, tarsi Dunkanas būtų dirbęs gamykloje, gaminančioje šiuos chemikalus. Bet jis yra rašytojas ir tik smalsumo vedamas nutarė išsitirti, ką jis „savyje nešioja“? Juk tikėtina, kad panašų chemikalų sandėlį dėl globalizacijos turi ir kiti žmonės – tiek amerikiečiai, tiek mes, europiečiai.
Praėjusį rudenį jis paprašė atlikti savo kūno analizę, t.y. ištirti 320-ties chemikalų, kurių galėjo gauti su maistu, gėrimu, kvėpuodamas arba liesdamas įvairius daiktus, buvimo galimybę, kitaip sakant, ištirti viso savo gyvenimo paslaptingąją cheminę slėpynę. Į ją įėjo seni chemikalai, kurių galėjo patekti prieš kelis dešimtmečius, tokie kaip DDT, teršalai, kaip švinas, gyvsidabris ir dioksinai, naujieji pesticidai ir plastmasių chemikalai, beveik stebuklingi junginiai, kurie slypi po mūsų modernaus gyvenimo paviršiumi, darydami šampūnus kvapnius, keptuves nepridegančias, audinius atsparius vandeniui ir karščiui.
Tokie tyrimai yra pernelyg brangūs, ir tik kelios pasaulio laboratorijos gali juos atlikti. Juos Dunkanas užsakė atlikti, norėdamas išsiaiškinti, kokie chemikalai yra šiuolaikinio modernaus pasaulio žmogaus kūne ir iš kur tie atsiranda, kokią riziką ar naudą jie sukelia. Bergmanas stebėjosi Dunkano cheminiu deriniu kūne ir klausė, ar jis neseniai pirko baldus ar kilimus (jie ilgai skleidžia nuodingus chemikalus), ar daug praleidžia laiko prieš kompiuterio monitorių, ar gyvena šalia chemijos gamyklos. Atsakymas į visus klausimus buvo „ne“.


Tačiau Dunkanas daug skraidė lėktuvu. Bergmanas įtaria, kad lėktuvų salonų medžiagos ir plastmasės yra impregnuotos PBDE, tačiau tyrimų duomenų neturi. Kur Dunkanas pasičiupo tas chemines medžiagas ir kiek jos turi jį jaudinti? Yra žinoma, kad didesnės dozės minėtųjų chemikalų ir teršiklių yra labai pavojingos, bet manoma, kad dėl nedidelių kiekių neverta jaudintis. Kanzaso universiteto toksikologas Karlas Rozmanas (Karl Rozman) mano, kad tokios chemikalų dozės mumyse yra tarsi pusė šaukšto raudono rašalo olimpiniame baseine – pernelyg mažos, kad pakenktų.
Ar mūsų abejingumas cheminei, elektromagnetinei ir kitokiai taršai yra pamatuotas? Nors bendra sveikatos būklė pasaulyje labai pagerėjo, bet kai kurių ligų skaičius paslaptingai auga. Nuo 1980 m. iki 2000 m. autizmas išaugo dešimt kartų, leukemija – apie 60 proc., apsigimusių berniukų padvigubėjo, vaikų smegenų vėžio atvejų padidėjo 40 procentų. Yra manoma, kad chemikalai mūsų maiste, vandenyje, ore ir buityje kartu su elektromagnetine aplinkos tarša sukelia šias ligas. Daug chemikalų ir net vaistų po ilgesnio vartojimo buvo pripažinti kenksmingais sveikatai.
Bene ryškiausias yra švino pavyzdys. 1971 m. Amerikos vyriausiasis chirurgas paskelbė, kad 40 mikrogramų švino decilitre kraujo yra saugi dozė. Dabar nustatyta, kad bet kokia mažiausia švino koncentracija gali sukelti vaikų smegenų neurologinius pažeidimus. O švino dar neseniai buvo dedama į benziną, dažus ir dar daug kur, todėl aplinkoje jo dalelių gausu. Tas pats buvo su kitais Amerikos išradimais – DDT, asbestu, pesticidais ir t.t. Jų žalingas poveikis išryškėjo daug vėliau. Kasmet vien JAV Aplinkos apsaugos agentūra patikrina vidutiniškai 1700 naujų pramonės naudojamų chemikalų. Tik ketvirtadalio iš 82 tūkstančių naudojamų chemikalų toksiškumas buvo kada nors patikrintas. O juk jie gaminiuose pasklinda po visą pasaulį. Savanorių kūne randama šimtai chemikalų, tačiau nėra įstatymų tokiems privalomiems tyrimams, kurie yra gana brangūs. Jiems atlikti naudojami masės spektrometrai ir kiti įrenginiai, kurie elektromagnetiniais laukais atskiria molekules vienas nuo kitų ir nustato jų tapatybę. Matyt, Amerikoje tokie tyrimai įsibėgės. Ištyrus keletą tūkstančių JAV žmonių, jų kraujyje rasta 148 chemikalai. Juos žmonės pasigavo iš užterštos aplinkos.
Prieš kelis dešimtmečius pesticidus ir DDT dideliais kiekiais vežė į Lietuvą iš Rusijos ir pylė ant laukų ir pievų, kitus kaupė sandėliuose, o jie palaipsniui skverbėsi į gruntinius vandenis, upelius ir upes. Šiandien vanduo švaresnis, atsikratėme paskutiniųjų pesticidų sandėlių, bet žmonių kraujyje iki šiol yra jų ir kitų uždraustų chemikalų (DDT) liekanų. Dėl cheminės taršos išnyko kai kurie paukščiai.
Prieš keletą metų viešėdamas Montanos valstybiniame universitete (JAV), susipažinau su profesoriumi Robertu Turstonu (Robert Thurston) Jis pagal JAV Aplinkos apsaugos agentūros programą nuo 1990 iki 1993 m. kartu su Lietuvos mokslininkais surinko iš 45 vietovių vandens mėginius ir JAV laboratorijoje ištyrė cheminius teršalus. Buvo sudarytas Lietuvos organinių ir neorganinių vandens taršalų žemėlapis ir parengta knyga Environmental Studies in the Nemunas River Basin, Lithuania, 1994 (Aplinkos tyrimai Nemuno upės baseine, Lietuva). Amerikiečių tikslas buvo iš vandens mėginių išsiaiškinti, kokius organinius cheminius junginius rusai naudojo pesticidams gaminti. Iš knygos matyti, kad pavojingų organinių ir neorganinių chemikalų mūsų nei vandenyse, nei dirvoje netrūksta visoje šalyje.
Mes nuolatos susiduriame su naujosios kartos pramoniniais chemikalais – junginiais, kurie nėra draudžiami, o jų kiekis kasmet aplinkoje ir mūsų kūne didėja. Mokslininkai chemikalų rado visoje planetoje, net poliarinių meškų, kormoranų ar Ramiojo vandenyno banginių mėsoje. Yra tūkstančiai junginių, tarp jų pesticidų, plastikų, skiediklių, raketų kuro sudėtinių dalių, vadinamųjų perchloratų, kurie daugelyje šalių teršia orą ir vandenis.
Daugiau apie tai skaitykite šio straipsnio tęsinyje kitame numeryje.

 

Populiariausi straipsniai

Lankytojų komentarai

audra
2010-12-21 17:15
labai geras straipsnis,daugiau tokiu,ir pompuoti visam pasauliui kasdien,kad atsipeiketū...
inhh
2010-12-14 19:10
mdmdmddšųmųmd šdmšųmdųš

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai