Botulizmas (A 05.1)

Apibrėžimas.  Infekcinė nervų sistemos liga, sukeliama dažniausiai su maistu patekusio labai stipraus neurotoksino, gaminamo Cl. botulinum, pažeidžianti neuroraumeninę jungtį ir pasireiškianti dispepsiniu, oftalmologiniu ir kitais neuroparalyžiaus sindromais. Botulizmas – gana problemiška liga dėl pasitaikančio mirštamumo nuo jos ir keblios pradinių stadijų, ypač pavieniais susirgimo atvejais, diagnostikos. Juo sergama įvairiose pasaulio šalyse. Liga priklauso nuo mitybos ypatumų, nėra aiškaus sezoniškumo ir skirtumo tarp lyčių. Rečiau užsikrečia vaikai. Lietuvoje pastaraisiais dešimtmečiais šios ligos atvejų šiek tiek padaugėjo ir sudarė 10–30 susirgimų per metus (1995 m. – net 40).

Etiologija.  Liga žinoma nuo mūsų eros pradžios ir buvo siejama su dešrų nuodais (lot. botulus – dešra). Iš to ir kilęs ligos pavadinimas. Sukėlėją atrado Van Ermenhem 1896–1897 m. ir pavadino jį Bacillus botulinus. Dabar sukėlėjas priskiriamas klostridijoms. Tai judrios, anaerobinės 5–10 × 0,3–0,4 nm lazdelės, gerai dažomos anilino dažais. Šviežios jų kultūros yra gramteigiamos, senos – gramneigiamos. Pagal antigenus skiriami A, B, C, D, E, F, G sukėlėjų tipai. Žmonių botulizmą dažniausiai sukelia A, B ir E tipai. C ir D tipų nustatoma tik gyvulių ir paukščių organizmuose, o F ir G tipai labai reti ir mažai ištirti. Vegetacinės bakterijų formos gamina labai stiprų egzotoksiną, pavojingiausią iš visų žinomų bakterinių nuodų. Jo mirtina dozė jūrų kiaulytei – viena milijoninė mililitro dalis, o žmogui – 0,3–3 μg, todėl šis toksinas gali būti biologinio ginklo priemonė. Antra vertus, specialiai paruoštas šio toksino preparatas (Dysport, Botox), pavartotas vietiškai, gali ilgam atpalaiduoti raumenų spazmą, todėl plačiai vartojamas klinikinėje praktikoje stemplės achalazijai, blefarospazmui, tortikoliui gydyti. E tipo bakterijos išskiria neaktyvų protoksiną, kurį aktyvina skrandžio fermentai. Šis toksinas gaminamas ir nesant griežtų anaerobinių sąlygų, net ir šaltoje (iki –3 °C) aplinkoje. Kartais ligą sukelia kelių klostridijų tipų toksinai, pvz.: A ir B, B ir E ir kt. Aplinkoje šios bakterijos sudaro sporas, kurių esti dirvožemyje (iki 10 % tiriamųjų pavyzdžių), ežerų dumble, gyvulių bei žuvų žarnyne (žmonių žarnyne – retai). Jos atsparios aplinkos veiksniams: 100 °C temperatūroje žūsta per 5–6 val., autoklave (120 °C) – per 20–30 min. 10 % druskos rūgšties tirpalas jas sunaikina per 1 val., o 40 % formalinas – tik per parą. Vegetacinės bakterijų formos virinant žūsta per keletą minučių. Neatsparus karščiui ir toksinas – jau 80 °C temperatūra jį suardo per 15 min., o 100 °C – per 2–3 min. Tačiau norint jį inaktyvinti, pvz., mėsoje, kartais reikia virti ir 2 val. (priklauso nuo gabalo dydžio).

Epidemiologija.  Infekcijos šaltinis yra naminiai gyvuliai, graužikai, žuvys, paukščiai, rečiau – žmonės. Iš jų žarnyno sukėlėjo sporų patenka į dirvožemį, ant daržovių, grybų, mėsos produktų. Užkrato gali kauptis ir dvėsenoje. Pagal užsikrėtimo būdą skiriamas maistinis, kūdikių ir žaizdų botulizmas. Eksperimentuojant ligą gali sukelti ir įkvėptas toksino aerozolis. Daugiau kaip 99 % visų ligų sudaro maistinis botulizmas, o kitos jo formos yra pakankamai retos. Pirmiausia užsikrečiama produkte pasigaminusiu toksinu. Jis nekeičia produkto skonio, kvapo, gali susikaupti salelėmis, todėl ne visos porcijos vienodai pavojingos. Gali susirgti ne visi to paties produkto valgę asmenys. Pasigaminus dujų, konservų dėžutė gali išsipūsti (vadinamasis „bombažas“). Nors botulizmo sporos gana paplitusios gamtoje, žmonės suserga retai, nes toksinui pasigaminti reikia tam tikrų sąlygų:

  • Labiau apteršiami sporomis ir sunkiau nuplaunami grybai, mėsa (gali apsiteršti nuo žarnų) nei vaisiai.
  • Anaerobinės sąlygos gali susidaryti hermetizuotuose stiklainiuose, polietileno maišeliuose, nes juose deguonies atsargas suvartoja aerobinės bakterijos.

  • Namų sąlygomis sterilizuojamame produkte botulizmo sporos nesunaikinamos. Jos sunaikinamos tik sterilizuojant fabrikų autoklavuose.

  • Produkte, kuris laikomas aukštesnėje kaip 10 °C temperatūroje, botulizmo sporos gali pradėti vegetuoti ir gaminti toksiną.

  • Toksino gamybą maisto produkte slopina valgomoji druska (8–9 %), cukrus (50–55 %), acto rūgštis – apie 1 % galutinė marinato koncentracija (PH < 4). Įdomu, kad toksino gamybą stabdo ir soda (1–3 %), tik ji retai vartojama kulinarijoje. Toksiną šiek tiek veikia ir alkoholis. Tačiau jo vaidmens nereikia pervertinti, nes skrandyje jis tuoj atskiedžiamas iki nereikšmingos koncentracijos.

  • Šios ligos galima išvengti tinkamai ruošiant valgomus produktus (juos verdant, kepant). Botulizmu sergantis ligonis kito žmogaus neužkrečia, tačiau dažnai suserga keli to paties produkto valgę asmenys. VU MF Infekcinių ligų klinikos duomenimis (Ūsaitis J., Čibiras P., 1979), iš 30 ligonių, gydytų 1974–1978 m., 25 buvo iš grupinių židinių, kurių didžiausią sudarė 8 asmenys. Dažniausias užkrato perdavimo veiksnys (19 ligonių) buvo namie konservuoti grybai. Nuo kitų produktų – dešros, kumpio, naminių mėsos konservų, rūkytos žuvies – susirgo tik apie 1⁄3 ligonių. Lietuvoje, kaip ir kitose Europos valstybėse, dažniausiai pasitaiko B tipo botulizmas, rečiau – A ir E tipų, o JAV dažniau būna A tipas, Japonijoje – E tipas. Tai gali būti susiję su atskirų sukėlėjų prisitaikymu vegetuoti dažniau vartojamuose maisto produktuose.

Patogenezė.  Užsikrečiant su maistu į skrandį patenka toksino ir gyvų bakterijų. Svarbiausias yra toksinas. Manoma, kad bacilos ir virškinimo trakte gali jį gaminti. Tai liudija pasitaikantis ilgas ligos inkubacijos periodas (4–5 dienos ir dau- giau), taip pat kūdikių botulizmo patogenezė, atitinkanti maisto toksinę infekciją. Toksinas greitai rezorbuojasi iš virškinimo trakto į kraują. Ar bakterijų patenka į kraują – neaišku. Dažniausiai normali kūno temperatūra sergant rodo, kad bakteriemija nėra reikšminga. Retais žaizdų botulizmo atvejais ligą sukelia į žaizdą patekusios bacilos savo toksinu. Botulizmo toksinas specifiškai pažeidžia smegenų kamieno, pailgųjų smegenų branduolius ir motorines cholinergines sinapses. Sumažėja acetilcholino, sutrinka nervinio impulso perdavimas iš nervo į raumenį. Raumeninė skaidula funkcionuoja tarsi būtų denervuota. Tai funkcinė denervacija, po tam tikro laiko atsinaujinanti. Parasimpatinė nervų sistema slopinama, todėl sutrinka seilių, skrandžio ir žarnyno liaukų veikla, žarnų motorika, rijimas, kvėpavimas, širdies veikla, pakinta kraujagyslių tonusas. Kvėpavimas sunkiais atvejais esti nepakankamas dėl pažeistos raumenų inervacijos. Sutrikus rijimui, kosulio refleksui, skysčių patenka į kvėpavimo takus, ištinka atelektazė, gresia plaučių uždegimas ir mirtis nuo asfiksijos. Ligonis, kuriam išsivysto kvėpavimo takų obstrukcija, staiga gali uždusti kvėpavimui sustojus refleksiškai. Taip gali būti, kai ligonis visai nepraryja skysčių, nors aiškaus kvėpavimo raumenų paralyžiaus ir nėra. Persirgus botulizmu imunitetas (antikūnai) nesusidaro, todėl yra galimybė susirgti kartotinai. Manoma, kad letalinė toksino dozė yra mažesnė negu imunizuojamoji. Aktyvų imunitetą galima sukelti tik sušvirkščiant anatoksino.

Patologija.  Mirusiųjų nuo botulizmo autopsijų duomenys mažai specifiški, jie daugiau atspindi komplikacijas ir tiesiogines mirties priežastis. Nustatoma atelektazių, pneumonija, virškinimo trakto, smegenų dangalų hiperemija bei kraujosruvos. Specifiškesni požymiai yra smegenų kamieno branduolių degeneracija, vakuolizacija, nekroziniai bei trombiniai smegenų kraujagyslių pokyčiai. Būdinga inkstų epitelio bei širdies raumens degeneracija (skaidulų fragmentacija). Kartais griaučių raumenys būna papilkėję, išnyksta jų skersiniai ruožai.

Klinika.  Inkubacijos periodas dažniausiai trunka 6–24 val., retkarčiais sutrumpėja iki 2–3 val. arba pailgėja iki 2–3 dienų, tik labai retai būna 10–12 dienų. Tai priklauso nuo gautos toksino dozės. Trumpas inkubacijos periodas pranašauja sunkesnę ligos eigą ir blogesnę prognozę. Susergama dažniausiai staiga, nors retkarčiais pasireiškia 12–24 val. bendro negalavimo prodromas. Temperatūra dažniausiai esti normali, kartais – subfebrili. Stipresnis karščiavimas gali rodyti mišrią žarnyno infekciją arba prisidėjusią komplikaciją. Ligos simptomus, pasireiškiančius esant bendrai intoksikacijai, galima skirstyti į tolesnius sindromus.

Dispepsijos sindromas – būna maždaug 2⁄3 ligonių, pasireiškia vėmimu, viduriavimu, pilvo skausmu, pastarieji simptomai praeina per vieną parą. Tačiau ir toliau džiūsta burna, sunku ryti sausą maistą. Dėl žarnyno parezės pučia pilvą (meteorizmas), užkietėja viduriai (obstipacija), ligonis gali nesituštinti visą savaitę.

Oftalmoplegijos sindromas – pasireiškia anksti ir būna beveik visiems ligoniams. Sutrikus akomodacijai, pablogėja rega, ypač iš arti, ligonis mato lyg pro miglą, negali skaityti. Geba matyti tolimus objektus gali išlikti (ūminė toliaregystė). Pablogėja akių judesiai į šonus, į viršų, sutrinka konvergencija, gali atsirasti žvairumas (strabizmas) bei dvejinimasis (diplopija), vokų ptozė. Vyzdžiai prasiplečia (midriazė), nereaguoja į šviesą. Akių simptomus sukelia akių judinamųjų nervų (n. oculomotorius, n. abducens, n. trochlearis), iš dalies n. vagus pažeidimai. Šie simptomai ypač išryškėja 3–5-ą ligos dieną. Lengvais ligos atvejais oftalmoplegija gali apsiriboti tik sutrikusia akomodacija.

Kiti neuroparalyžiaus simptomai. Dėl į atropiną panašaus toksino poveikio, be burnos sausmės, žarnyno parezės, išsiplėtusių vyzdžių, būna tachikardija, hipotonija, prikimęs balsas. Kai pažeidžiami bulbarinių nervų (n. vagus, n. glossopharingeus, n. hypoglossus) branduoliai, sutrinka kalba (dizartrija), ligonis nustoja ryti ir skysčius (disfagija), kalba tyliai, neaiškiai. Jis springsta, užsikosti, bijo valgyti ir gerti. Jutimai, sąmonė nesutrinka, galūnių paralyžių nenustatoma, būna tik raumenų silpnumas (miastenija). Įvykus abipusei veido nervo parezei, kartais nustatomas „kaukės veidas“. Ligoniui sunku suraukti kaktą, parodyti dantis. Pavojingiausias simptomas – kvėpavimo paralyžius, sutrikus diafragmos ir tarpšonkaulinių raumenų inervacijai. Kvėpavimą sunkina ir skysčių aspiracija, kai yra antgerklio bei minkštojo gomurio parezė. Dėl žarnyno meteorizmo pakyla diafragma, ligoniui ima trūkti oro, kalbėdamas jis daro pauzes, atrodo lyg išsigandęs, keičia kūno padėtį. Jo veidas paraudęs, vėliau cianoziškas, oda drėgna. Kraujospūdis padidėja, vėliau sumažėja. Kvėpavimas būna paviršinis, dalyvauja pagalbiniai raumenys. Kvėpavimo dažnis, didesnis nei 30 k./min., tachikardija, didesnė nei 100 k./min., jau rodo kvėpavimo nepakankamumą, keliantį pavojų gyvybei.

Kūdikių botulizmas. Kūdikių virškinimo trakte yra palankios sąlygos botulizmo bacilų kolonizacijai, todėl, mišriai ar dirbtinai maitinami, jie gali susirgti užsikrėtę vien sporomis (pvz., patekusiomis su medumi). Užkietėja viduriai, džiūsta burnos gleivinė. Kūdikiai sunkiai žinda, kimiai verkia, nenulaiko galvos, akių simptomai jiems rečiau pastebimi. Jie dažnai miršta nuo aspiracinės pneumonijos ir kvėpavimo nepakankamumo. Pasitaiko vadinamųjų staigios mirties atvejų.

Žaizdų botulizmas. Ši liga paprastai nebūna sunki. Skirtingai nuo maistinio botulizmo, nebūna dispepsijos sindromo, dažniau karščiuojama. Pastaruoju metu žaizdų botulizmas išsivysto narkomanams. Visuotinai pripažintos klinikinės botulizmo klasifikacijos nėra, jį priimta vertinti pagal sunkumą. Lengva forma – ligos simptomai ne visi, neryškūs, bendra būklė nepakitusi. Vidutinio sunkumo forma – stiprūs pagrindiniai neurologiniai simptomai, bet nesutrikęs kvėpavimas, ligonis gali gerti skysčių. Sunki forma – ryškūs ir gausūs neurologiniai simptomai, ligonis nepraryja skysčių, yra kvėpavimo sutrikimo požymių. Dažniausia komplikacija – pneumonija, kurią sukelia skysčių aspiracija, pasyvi ligonio padėtis, o gal ir toksino poveikis. Neretai prisideda šlapimo takų infekcija, susijusi su šlapimo pūslės pareze bei kateterizacija. Pasitaiko ir toksinis miokarditas, kuris dažniausiai būna nesunkus ir greitai praeina. Pūlingu tracheobronchitu, pūlingu parotitu bei serumine liga dabar sergama retai.

Diagnostika.  Ligą diagnozuoti padeda klinikiniai, epidemiologiniai ir laboratoriniai duomenys. Botulizmą reikia įtarti, kai po trumpalaikių dispepsijos požymių (ar be jų) ima džiūti burna, užkietėja viduriai, pablogėja matymas iš arti. Objektyvūs oftalmoplegijos simptomai būna simetriški. Svarbu išsiaiškinti, ar ligonis pastarosiomis dienomis valgė namie konservuotų produktų, ypač grybų, senos žuvies, mėsos gaminių, ar nesusirgo kiti šio maisto valgę asmenys. Tačiau, ypač pavieniais atvejais, liga dažnai nustatoma gana vėlai, nes ją tenka skirti nuo daugelio panašių būklių. Visų pirma botulizmą neretai primena kitos maisto toksinės infekcijos, ypač salmoneliozės. Sergant šiomis ligomis, esant dehidratacijai gali džiūti burna, esant kolapsinei būklei – mirgėti akyse, pablogėti rega. Tačiau šie simptomai nestabilūs, nesti objektyvių oftalmoplegijos požymių, toliau viduriuojama su patologinėmis priemaišomis, karščiuojama. Vėliau ligą patvirtina ir bakteriologiniai tyrimai. Botulizmą neretai tenka skirti nuo apsinuodijimo atropino preparatais, metilo alkoholiu, grybais. Atropinas, durnaropė, šunvyšnė, be burnos sausmės, vyzdžių išplėtimo, tachikardijos, sukelia haliucinacijas, psichinį sujaudinimą, kartais raudonus odos bėrimus. Metilo alkoholis sutrikdo regą, pažeisdamas regos nervą, todėl oftalmoplegijos požymių nebūna. Išsiaiškinama, kad vartota alkoholio surogatų (pilstuko). Nuodingieji grybai (šungrybiai, musmirės) sukelia gastroenteritą, seilėtekį, kolapsą, pažeidžia kepenis, inkstus, bet nebūna akių simptomų. Botulizmą gali priminti kitos neuroinfekcijos, ypač virusinis encefalitas, taip pat pasiutligė. Tačiau, be galimų bulbarinių nervų pažeidimų, virusiniam encefalitui būdinga stiprus karščiavimas, galvos skausmas, dažnai ir meninginiai simptomai, likvoro pokyčiai, asimetriški galūnių tonuso, refleksų, jutimo sutrikimai, traukuliai, sąmonės pritemimas. Iš anamnezės duomenų svarbu erkės įsisiurbimas, bendravimas su kvėpavimo takų ligoniais. Vėliau diagnozę nustatyti padeda ir serologiniai duomenys. Pasiutligę padeda nustatyti buvęs gyvulio įkandimas, atsiradę seilėtekis, disfagija, hidrofobija, sujaudinimas, vėliau traukuliai, išnykusi sąmonė. Akių simptomų nebūna. Panaši į botulizmą kartais esti polineuropatija po difterijos, kai, be karščiavimo, pasireiškia minkštojo gomurio parezė, sutrinka akių ar net kvėpavimo raumenų inervacija. Tačiau ši būklė ryškėja iš lėto, praėjus 3–6 savaitėms po sunkaus ton- zilito. Nebūna dispepsijos požymių, obstipacijos, gleivinės sausmės. Nustatoma periferinės neuropatijos požymių (sutrikę jutimai, refleksai), serume padidėjęs difterijos antitoksino titras. Smegenų kraujotakos sutrikimai botulizmą primena tuomet, kai pažeidžiami bulbariniai nervai. Kaip ir botulizmas, jie atsiranda gana ūmiai, be karščiavimo. Diagnozę nustatyti padeda kraujagysliniai rizikos veiksniai, sutrikę jutimai, piramidiniai pažeidimai su refleksų, raumenų tonuso pokyčiais, galūnių parezėmis. Diagnozę patikslina galvos KT ar MRT. Kartais jauna moteris ima skųstis disfagija, įstrigusio kąsnio gerklėje jausmu, mirgėjimu ar temimu akyse. Tačiau apžiūrint nei burnos sausmės, nei oftalmoplegijos požymių nenusta- toma, dažniausiai pavyksta išsiaiškinti buvus konfliktinę situaciją, rodančią konversinį sutrikimą. ENMG tyrimas rodo sumažėjusį raumenų elektrinį potencialą ir leidžia stebėti pažeidimo eigą.

Laboratorinė diagnostika.  Bakteriologinis tyrimas tikslingas tik sergant kūdikių botulizmu (išmatų), tiriant žaizdų mikroflorą bei maisto produktus. Precipitacijos (žiedo) reakcija – paprastas ir greitas būdas botulizmo toksinui nustatyti ligonio serume, lašinant į jį specifinius antibotulininius serumus. Tačiau precipitacijos žiedui įvertinti reikia nemažos patirties. Lietuvoje dar neįdiegta precipitacija gelyje, imunofermentinis tyrimas. Todėl diagnozei patvirtinti dažniausiai naudojamas biologinis mėginys: įtariamo maisto produkto, ligonio kraujo serumo, skrandžio išplovų bei išmatų (retai) sušvirkščiama pelėms. Jei medžiagoje yra toksino, pelė žūsta per keletą dienų ištikus užpakalinių kojų paralyžiui. Atliekant neutralizaciją atskirų tipų antibotulininiais serumais, nustatomas esamas toksino tipas. Pelė gali žūti per 1–5 dienas (priklauso nuo toksino kiekio), todėl mėginio rezultatas gana vėlyvas, o tiriant medžiagą vėlyvoje ligos stadijoje – dažnai neigiamas. Kraujas mėginiui (10 ml iš venos) turi būti paimtas iki sušvirkščiant ligoniui antibotulininio serumo. Bendras kraujo vaizdas – be didesnių pokyčių, kartais būna nedidelė neutrofilinė leukocitozė, nedaug padidėjęs ENG.

Gydymas.  Gydyti svarbu pradėti kuo anksčiau ir stacionare, nes ligos eiga dažnai nenuspėjama. Sunkiai sergantys ligoniai gydomi intensyviosios terapijos (reanimacijos) skyriuose. Šiems ligoniams skubiai reikia išplauti skrandį 5 % sodos tirpalu, žarnyną valyti klizmomis, duoti gerti magnio sulfato tirpalo arba laktuliozės (dufalako) keletą dienų, svarbu, kad ligonis kiekvieną dieną pasituštintų. Įvertinus ligonio jautrumą arklio serumui, nedelsiant įšvirkščiama pašildyto polivalentinio antibotulininio serumo. Vieną jo dozę sudaro A tipo 10 000 TV, B tipo – 5 000 TV, o E tipo – 10 000 TV. Jei žinomas sukėlėjo tipas, skiriama tik atitinkamo (monovalentinio) serumo. Kai yra lengva ligos forma, pakanka vienkartinės serumo dozės į raumenis, kai vidutinio sunkumo – šią dozę siūloma kartoti 2–3 dienas. Sergantiems sunkiu botulizmu ligoniams iš pradžių tikslinga sušvirkšti dvi serumo dozes į raumenis arba, praskiedus fiziologiniu tirpalu 1 : 10, sulašinti į veną. Po vieną serumo dozę švirkšti į raumenis: pirmąją parą – kas 6–8 val., vėliau – kas 12–24 val. atsižvelgiant į klinikinį atsaką, bet ne ilgiau kaip 3–4 dienas (anafilaksijos pavojus). Daugelis Vakarų Europos ir JAV autorių siūlo vartoti minimalias (vienkartines) serumo dozes. Mūsų patirtis rodo, kad sergant lengva botulizmo forma arba atsigulus į ligoninę jau sveikimo stadijoje sėkmingai pasveikstama ir be serumo. Vaikams iki 14 metų pakanka 1⁄2 suaugusiųjų dozės. Jei odos mėginys rodo padidėjusį jautrumą arklio serumui, o specifinis serumas būtinas, prieš jį vartojant, reikia sušvirkšti 60–90 mg prednizolono į raumenis arba į veną. Aktyviam imunitetui sužadinti siūloma atskirai nuo serumo sušvirkšti 2 ml polivalentinio anatoksino (0,5 ml A, B, C, E tipo) į raumenis 3 kartus kas 5 dienas. Atsižvelgiant į intoksikaciją, į veną lašinama tirpalų, skatinančių diurezę. Žarnyno peristaltikai aktyvinti tinka neostigmino injekcijos. Ligos sukėlėjams naikinti ir galimos bakterinėms komplikacijoms išvengti skiriama antibiotikų. Galinčiam gerti ligoniui duodama metronidazolio po 500 mg per parą 5–7 dienas. Negalinčiam gerti ligoniui šio preparato švirkščiama į veną. Jo netoleruojantiems asmenims galima skirti benzilpenicilino po 2 mln. VV 4 kartus per parą arba doksiciklino po 100 mg gerti 2 kartus per dieną. Jei rijimas sutrikęs, maitinama per zondą, o pradėjus ryti duodama skysto, vitaminingo maisto – sultinio, kisieliaus, pieno, grietinėlės, virto kiaušinio – ir pamažu pereinama prie įprasto maisto. Rekomenduojama papildomai skirti vitaminų. Sutrikus kvėpavimui, duodama kvėpuoti deguonies. Galima taikyti hiperbarinę oksigenaciją. Jei šių priemonių nepakanka, taikoma dirbtinė plaučių ventiliacija. Jei ji būtina keletą dienų ar net savaičių, atliekama tracheostomija. Sergant serumine liga, skiriama antihistamininių preparatų, gliukokortikoidų.

Prognozė.  Ligoniai dažniausiai pasveiksta per 2–3 sa- vaites. Iš ligos simptomų ilgiausiai išlieka sutrikusi akomodacija (pablogėjusi rega iš arti), miasteninis sindromas. Prognozė priklauso nuo apsinuodijimo sunkumo (toksino dozės) ir gydymo paskyrimo laiko. Dabar mirštamumas ne didesnis kaip 10 %, nors anksčiau siekė net iki 30 %

Profilaktika.  Ligos išvengti gali padėti priemonės, taikomos atsižvelgiant į užsikrėtimo sąlygas, nurodytas epidemiologijos skyrelyje. Namie konservuojamus vaisius, daržoves, grybus reikia gerai nuplauti, nehermetinti to, ko nebūtina (geriau rauginti, sūdyti, marinuoti). Konservus būtina laikyti ne aukštesnėje kaip 10 °C temperatūroje. Produktą, kurio laikymo sąlygos kelia abejonių, prieš vartojant reikia gerai išvirti arba iškepti. Nevartoti konservų iš dėžučių su išsipūtusiais dangteliais. Susirgus botulizmu, reikia įtartino produkto nebevartoti ir jį toksikologiškai ištirti. Asmenims, valgiusiems to paties produkto kaip ir ligonis, reikia išplauti skrandį, atlikti valomąją klizmą, sušvirkšti į raumenis po 1⁄2 dozės antibotulininių A, B ir E serumų ir stebėti 10–12 dienų. Profilaktiškai anatoksinu skiepijamas tik specialus kontingentas (kariai ir kt.).

 

Klinikinė neurologija. Antrasis pataisytas ir papildytas leidimas/ Budrys V. – Vilnius: UAB „Vaistų žinios“, 2009. - 990 p.

Mūsų draugai