Pokalbis su Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Ausų, nosies, gerklės centro vadovu prof. Eugenijumi Lesinsku

Ką tik pasirodė jūsų knyga „Ausų, nosies ir gerklės ligos“. Kuo ji ypatinga, kam skirta?
Tai ausų, nosies, gerklės ligų vadovėlis. Pirmiausia jis skirtas studentams, nes šiuo metu akivaizdžiai stinga mokomosios literatūros (ne tik mūsų specialybės) lietuvių kalba. Originalių, Lietuvos autorių parašytų vadovėlių turime labai mažai. Paskutinis leidinys apie nosies, ausų, gerklės ligas lietuvių kalba buvo išleistas daugiau nei prieš 20 metų, todėl iki šiol lietuviškos literatūros apie šias ligas beveik neturime. Dėl to studentai priversti naudotis arba vien paskaitų medžiaga, arba savarankiškai ieškoti informacijos internete. Kartais jie reikiamą informaciją atsirenka sėkmingiau, kartai nelabai. Taigi jau ilgą laiką brendo mintis parengti ir išleisti tokį vadovėlį. Tiesa, siekis nebuvo lengvai įgyvendinamas, teko atlikti didelį darbą. Vadovėlis yra gausiai iliustruotas paveikslėliais, schemomis, endoskopinėmis, radiologinėmis nuotraukomis. Tai padės aiškiau bei paprasčiau suvokti ligų patogenezės, diagnostikos ir gydymo mechanizmus. Iš tiesų stengiausi pateikti naudingos informacijos visų specialybių gydytojams, kuriems dažniau ar rečiau tenka gydyti ligas, susijusias su viršutinių kvėpavimo takų uždegimu. Taigi, šis vadovėlis, manau, bus naudingas tiek šeimos gydytojams, tiek pulmonologams, imunologams, tiek ir veido žandikaulių chirurgams, odontologams ir t. t. Vertingos susistemintos informacijos šioje knygoje ras visi, kuriems įdomus šiuolaikinis požiūrį į ausų, nosies, gerklės ligų gydymą.


Ar Jūsų knyga padės gydytojams tinkamiau gydyti antibiotikais?
Labai tikiuosi, kad gydytojai pasinaudos objektyvia vadovėlio medžiaga ir ras atsakymus į šiuos klausimus. Mums, kaip ir daugeliui kitų gydytojų, visada labai svarbu išsiaiškinti diagnozės ribas: kur baigiasi virusinis ir prasideda bakterinis uždegimas, įvertinti virusiniam bei bakteriniam uždegimui būdingas ypatybes. Ne visada diagnozuoti paprasta, bet žinant ligos kilmę, t. y. kad 80 proc. atvejų ausies uždegimą sukelia virusai, o 20 proc. – bakterijos, tam tikrus etiopatogenezės mechanizmus, gydytojams pavyksta priimti teisingus sprendimus.


Kokiais atvejais rekomenduojate skirti vietinio poveikio antibiotiką fuzafunginą, o kada – sisteminius antibiotikus?
Fuzafungino naudą pirmiausia matyčiau gydant ryklės bei gerklų ligų. Kai kuriais atvejais jis tiktų ir sergantiems nosies ligomis, tačiau nosies gleivinę apskritai reikėtų saugoti nuo bet kokios svetimos
medžiagos poveikio. Nosį reikėtų labiau tausoti ir visiškai drąsiai skirti tiktai jūros vandenį arba fiziologinį tirpalą, kuris palaiko natūralią funkciją. Pirmiausia reikėtų suteikti galimybę veikti vidiniams apsauginiams nosies mechanizmams. Tais atvejais, kai šių mechanizmų nepakanka, turėtų būti skiriamas sisteminis gydymas. Tačiau būna situacijų, kuomet įtariame beprasidedančią bakterinę infekciją, bet negalime arba nenorime skirti sisteminių antibiotikų – tokiais atvejais galėtų būti skiriamas fuzafunginas.Manau, jog fuzafunginas labai tinka ryklės ir gerklų ligoms gydyti. 80–90 proc. atvejų ūminis ryklės uždegimas ir ūminis laringitas būna virusinės kilmės. Tačiau kartais, tikintis, jog virusinis uždegimas, kuris paprastai per 2–3 dienas turėtų savaime gerokai susilpnėti, netikėtai užsitęsia, paciento būklė negerėja. Priežastys gali būti įvairios: galbūt prisideda bakterinė infekcija, o gal paciento imuninė sistema nepakankamai stipri (net ir esant geram imunitetui gleivinės apsauga gali būti susilpnėjusi, ir užsitęsus virusiniam uždegimui išsivysto bakterinė infekcija). Jeigu skausmas, karščiavimas, kad ir nedideli, laikosi, aišku, jog liga nėra paprasta virusinė. Tokiais atvejais laiku skyrus fuzafungino galima tikėtis gero rezultato.

 

Gal galėtumėte plačiau pakomentuoti, kokiais konkrečiais klinikiniais atvejais, kokiems pacientams skiriate gydymą fuzafunginu savo praktikoje?
Fuzafunginą paprastai skiriu ūminiu faringitu arba laringitu susirgusiems pacientams, kurie, gydant simptomiškai, nei antrą, nei trečią dieną nejaučia aiškaus pagerėjimo. Kita grupė pacientų, kuriems tinka šis vaistas – sergantys lėtiniu faringitu. Lėtinį faringitą dažniausiai sukelia sunkiau ar lengviau nustatomos priežastys: gretutinis lėtinis tonzilitas ar įvairios lėtinės nosies uždegimo ligos, gastroezofaginis refliuksas, kuris palaiko ryklės gleivinės jautrumą arba imlumą uždegimui. Kadangi ne visada šias priežastis pavyksta pašalinti, liga įgauna lėtinę faringito formą, kuri kartas nuo karto arba dažnai paūmėja. Tokiu atveju irgi prasminga skirti fuzafunginą, nes ryklėje, kvėpavimo ir virškinimo takų sandūros vietoje, gausioje įvairiausių mikroorganizmų, kurie neišvengiamai patenka į gleivinę, susikuria puikios sąlygos uždegimui prasidėti ir stiprėti. Jei liga atspari, netgi geriamieji antibiotikai bus neefektyvūs. Jie netgi visiškai nereikalingi, nes kartotinai skiriami paūmėjimams gydyti skatina bakterijų atsparumą. Čia tinkamesnis vietinio poveikio antibiotikas. Jis gali sutrumpinti paūmėjimo epizodą, stabdyti jo progresavimą ir neleisti pereiti į bakterinį uždegimą.


Kalbėjosi R. Pečeliūnienė
Šaltinis „Lietuvos gydytojo žurnalas“
 

Susiję straipsniai

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai