Ar sveika žiemos šaltuką keisti į atogrąžų karščius?

Vis daugiau žmonių turi galimybių atostogauti kelis kartus per metus. Vieni jų žiemą linkę mėgautis šaltojo sezono teikiamais malonumais ir skuba slidinėti. Kiti, labiau mėgstantys šilumą, saulę, ir, anot kurių, gerai būtų, kad žiema tetruktų savaitę – per šv. Kalėdas, stengiasi pailginti vasaros malonumus ir nuo lietuviškos žiemos bėga į šiltuosius kraštus. Žmonių pomėgiai skirtingi, o ką apie tai mano gydytojai? Ar sveikatai nekenkia žiemos atostogos šiltuose kraštuose?

Kalbamės su Kauno Kalniečių poliklinikos šeimos gydytoja dr. Lilija Stankevičiene.

Ar nekenkia sveikatai smarkus klimato kontrastas, kai žiemą iš Lietuvos, kur būna –20 °C, keliaujam į šalis, kur tuo metu temperatūra siekia +30 °C ir daugiau? Ką organizmas sunkiau pakelia, kai iš šalčio patenkame į šilumą ar, priešingai – po atostogų šiltuose kraštuose grįžtame į lietuvišką žiemą?

Kiekvienam organizmui normalios kūno temperatūros palaikymas yra gyvybiškai svarbus dalykas. Tam turime termoreguliaciją – organizmo savybę palaikyti jam optimalią temperatūrą. Kai patenkame į šalį, kurioje aplinkos temperatūra smarkiai žemesnė, patiriame šalčio jausmą, gali krėsti drebulys. Esant šaltam orui, organizmas praranda šilumą. Kad šis praradimas nebūtų greitas, odos kraujagyslės susitraukia (ypač rankų, kojų – todėl galūnės labiausiai ir šąla), o pats organizmas ima gaminti daugiau šilumos. Beje, drebėjimas – tai irgi adaptacinis mechanizmas, nes taip raumenys gamina šilumą.

Prie karščio prisitaikome smarkiau prakaituodami. Karštį pakeliame sunkiau, kai oras labai drėgnas, nes tada prakaitas sunkiau išgaruoja, o būtent jis ir išsklaido šilumos perteklių.

Vienareikšmio atsakymo, kas sunkiau – prisitaikyti prie šalčio ar karščio, nėra. Žmogaus kūno temperatūrą reguliuoja galvos smegenyse esantis centras, kuris ir palaiko balansą tarp šilumos praradimo ir gavimo. Taigi adaptacija priklauso nuo šio centro veiklos ir bendros žmogaus sveikatos būklės.

Kiek ir kaip truks adaptacija – labai individualu. Kai kuriems žmonėms netgi nedidelis kūno temperatūros nukrypimas nuo normalios gali sutrikdyti tam tikrų organizmo sistemų veiklą. Dažniausiai pirmiausia pažeidžiama nervų sistema, žmogus ima jaudintis, nerimauti, po to gali sutrikti ir kitos sistemos (kvėpavimo, širdies veikla, kt.).

Reikia klausyti savo organizmo ir stengtis jam padėti gana paprastomis priemonėmis. Jei šalta – judėti, nestovėti vietoje, gerti šiltų skysčių, paskubėti į šiltas patalpas, sušilti karštoje vonioje, daugiau valgyti, kt. Jei karšta – ieškoti pavėsio, dėvėti natūralaus pluošto drabužius, lengvą avalynę, būtinai nešioti galvos apdangalus, akinius nuo saulės. Turėtume pasirūpinti ir odos apsauga nuo kenksmingų ultravioletinių spindulių – naudoti atitinkamus kremus. Gausiai prakaituojant netenkama skysčių, todėl būtina daug gerti (mineralinio negazuoto vandens, netinka saldūs, gazuoti gėrimai).

Jeigu prisitaikyti sekasi sunkiai, apie tai praneš pats organizmas – gali atsirasti bėrimų, pasunkėti kvėpavimas, atsirasti dusulys, kosulys, sutrikti širdies veikla (pvz., dažniau plakti). Adaptacija priklauso ir nuo kraujagyslių būklės. Jei yra kraujotakos patologija, prisitaikyti gali būti sunkiau. Beje, vaikai ir vyresnio amžiaus žmonės ir jautriau sureaguoja į klimato pokyčius, ir kartu greičiau prie jų prisitaiko.

Prieš vykdami į atogrąžų šalis prisiminkite, kaip ištveriate lietuviškus karščius. Žinoma, kad sergantiesiems širdies ligomis pavojingi dideli karščiai. Galbūt sunkiau karščius ištveriantiems į šias šalis reikėtų vykti pavasarį ar rudenį. Sergantieji šalčio alergija neturėtų savo sveikatai kenkti vykdami į šaltuosius kraštus. Užtai sergantieji kvėpavimo sistemos ligomis (bronchitu, astma) džiaugiasi, kai nuvykę į šilto klimato šalis užmiršta apie vaistus, nes išnyksta dusulys, nesikartoja priepuoliai. Reikia įvertinti savo organizmo galimybes, ir tada kelionės paliks tik malonius įspūdžius. Todėl, prieš planuodami tolimas keliones, kur laukia didelis klimato sąlygų, laiko juostų skirtumas, rekomenduojama apsilankyti pas šeimos gydytoją.

Ar sėkmingai ir greitai prisitaikysime prie laiko juostų skirtumo, priklauso nuo to, kaip toli keliausime. Dažniausiai visi žmonės lengviau pakelia keliones į Vakarus, kai diena pailgėja, o ne į Rytus, kai ji sutrumpėja. Taip pat keliaujant į Vakarus prisitaikyti lengviau tiems, kurie pratę anksti keltis. Lengviau laiko skirtumas pakeliamas, kai keliaujame automobiliu, o ne lėktuvu, nes organizmas turi laiko palaipsniui prisiderinti prie besikeičiančio šviesos ir tamsos režimo.

Temstant smegenyse gaminasi melatoninas, kuris ir sukelia norą miegoti. Patekus į kitą laiko juostą, organizmas nespėja greitai persiorientuoti ir kurį laiką gyvena anksčiau įprastu miego ir būdravimo ritmu. Todėl gali kankinti nemiga, o, kaip žinoma, sutrikus miegui, gali sutrikti ir nervų sistema, ir kitų organų funkcijos.

Aklimatizacija prie naujos laiko juostos gali trukti nuo 1–2 dienų iki 1–2 savaičių. Tai taip pat labai individualu.

Dažniausiai poilsį renkamės ne tik pagal pomėgius, bet ir pagal sveikatos galimybes. Todėl dauguma po įtempto darbo nuvykę į svečią šalį pirmas 2–3 dienas tenori pailsėti, atsipalaiduoti, pagulėti paplūdimyje. Užtat po to, kai organizmas prisitaiko prie naujų sąlygų, atsiranda ir noras keliauti, veikti, sportuoti ir pan. Jeigu žmogus visus metus sunkiai fiziškai dirbo, natūralu, kad per atostogas jis nori ramaus poilsio. Žmogui, kurio darbas sėdimas, gyvenimo būdas nejudrus, reikėtų stengtis bent per atostogas daugiau judėti, vaikščioti, žaisti sportinius žaidimus, t.y. aktyviai leisti laiką.

Kelionėse rūpesčių dėl maisto gali kilti, jeigu nepaisome higienos taisyklių ir dėl to į mūsų organizmą patenka užterštas ar nešviežias maistas. Kitas pavojus – nauji nepažįstami patiekalai, vaisiai ar daržovės. Rekomenduojama nepažįstamų produktų ar patiekalų ragauti labai atsargiai, po nedaug. Kaip kūdikėlius palaipsniui pratiname prie maisto įvairovės, taip ir patys turėtume būti labai atsargūs pirmą kartą ragaudami egzotiškų ar nepažįstamų patiekalų, nes nežinome, kaip mūsų organizmas į juos sureaguos.

Maistas gali kelti alergijas, ir jos gali būti labai pavojingos sveikatai ir netgi gyvybei. Dažniausia kiekvienas mūsų jau žinome, kokiems maisto produktams esame alergiški, pvz., citrusiniams vaisiams, žuviai, riešutams, kt. Todėl prieš ragaudami turėtume išsiaiškinti, iš kokių produktų pagamintas naujas patiekalas, ar nėra jame alergiją keliančių komponentų. Specifinių egzotiškų vaisių, kurie galėtų sukelti alergijas europiečiams, nėra. Visi žali vaisiai tinkami valgyti, jeigu jie prieš tai kruopščiai nuplauti.

Kad kelionės būtų sėkmingos, jas reikia planuoti. Ypač jei ketinama keliauti į tolimas, egzotiškas šalis. Reikėtų apsilankyti pas šeimos gydytoją, kad patartų, kaip kelionėse elgtis sergant tam tikromis lėtinėmis ligomis. Taip pat reikėtų apsilankyti ir skiepų kabinete. Yra sudarytas specialus skiepų kalendorius, kuris numato, kokie skiepai būtini vykstant į tam tikras pasaulio šalis. Vykstant į bet kokią šalį rekomenduojama pasiskiepyti nuo difterijos, stabligės ir poliomielito. Šie skiepai užtikrins patikimą 10-ties metų apsaugą. Taip pat rekomenduojama skiepytis nuo hepatito A ir B. Mat šiomis ligomis galima užsikrėsti ir prabangiuose viešbučiuose. Juk niekada nežinome, ar švariomis rankomis buvo paruoštas maistas, ar į gėrimą įmestas ledo kubelis nebuvo užkrėstas hepatito A virusu. Negalime žinoti, ar šalia esantis arba kelionės metu sutiktas žmogus neserga šia liga. Tokie hepatito A simptomai, kaip nuovargis, silpnumas, pykinimas, vėmimas, karščiavimas, tamsesnis šlapimas ir šviesios išmatos, odos pageltimas, pasireiškia po 2–3 ar daugiau savaičių. Gali būti ir kad jokie simptomai nepasireikš (ypač vaikams). Taigi žmogus gali persirgti virusiniu hepatitu A to pats nežinodamas. Nereikėtų rizikuoti ir daryti manikiūro ar tatuiruočių, nes galima užsikrėsti hepatitu B. Taigi, viešėdami bet kokioje šalyje, ilgai ar trumpai, turime būti sąmoningi ir laikytis visų profilaktikos principų.

Kitas svarbus dalykas: jei sugrįžę į Lietuvą jaučiatės blogai, nedelskite, eikite pas gydytoją. Dažnai ligų inkubacinis periodas būna gana ilgas, ir pirmieji negalavimai pasireiškia jau atvykus į namus. Pradžioje simptomai būna nesunkūs, todėl žmonės nesuteikia jiems reikšmės ir mano, kad viskas praeis savaime. Tačiau jie gali būti sunkių ligų pranašas.

Probleminės yra paskutinės minutės kelionės, nes reikia bent kelių savaičių, kad po pasiskiepijimo spėtų pasigaminti antikūnai: ilgalaikiam imunitetui užtikrinti prireiks kelių skiepo dozių, todėl jais geriau pasirūpinti iš anksto. Pasiskiepijus vasarą, o išvykus rudenį, skiepo nauda tikrai nepradings. Tai ilgalaikė investicija į ateitį ir „bilietas“ kelionėms be rūpesčių.