Keliautojų ligų profilaktika

Kasmet daugiau nei 40 mln. keliautojų iš išsivysčiusių šalių vyksta į įvairias Afrikos, Azijos, Lotynų Amerikos, Rytų Europos šalis, Ramiojo vandenyno salas. Vis daugiau užsieniečių aplanko ir Lietuvą. Rizika susidurti su infekcijų sukėlėjais, kurių gimtose šalyse nėra arba kurie nėra svarbūs, nes sutinkami retai, yra didelė.
 

Rizika


Pastaraisiais metais, pakitus kelionių pobūdžiui, galimybė pernešti infekcinių ligų sukėlėjus iš vienos šalies į kitą tapo dar spartesnė ir realesnė. Prieš vykdamas į kelionę, kiekvienas žmogus turėtų sužinoti apie užkrečiamųjų ligų riziką ir galimas profilaktikos priemones. Dalis atsakomybės tenka ir kelionių organizatoriams. Jie turi informuoti ir apie būtinybę laiku pasiskiepyti ar vartoti specialių vaistų.
 

Keliautojų skiepijimas


Skiepai keliautojams yra svarbi visuomenės imuninės profilaktikos dalis. Imunoprofilaktika – imunologinių vaistinių preparatų ir medicinos priemonių naudojimas, siekiant padidinti žmonių atsparumą užkrečiamosioms ligoms. Skiepijimais siekiama dviejų pagrindinių tikslų: apsaugoti asmenį nuo susirgimo infekcine liga ir kontroliuoti infekcinių ligų plitimą visuomenėje.
Šiuo metu pasaulyje naudojamos 42 vakcinos. Ne nuo visų ligų skiepijama. Dar nėra vakcinų, kurios apsaugotų nuo keliautojams aktualių infekcijų maliarijos ir ŽIV.
 

Keliautojų imunizacijos tikslai


– apsaugoti keliautoją nuo rizikos užsikrėsti endeminėmis infekcinėmis ligomis kelionės metu,
– apsaugoti šalies gyventojus nuo rizikos užsikrėsti įvežtinėmis infekcinėmis ligomis.
Skiepai rekomenduojami atsižvelgiant į šiuos veiksnius:
– šalies, į kurią keliaujama, endemiškumą (ligos paplitimą),
– kelionės trukmę,
– gyvenimo sąlygas,
– keliautojo amžių, sveikatos būklę, ankstesnius skiepijimus,
– skiepų kainą.
 

Keliautojo imunizacijos programos sudarymas


Dera įvertinti šiuos kriterijus:
1. Galimus rizikos veiksnius kelionės metu:
– sanitarines sąlygas vietovėje, į kurią vykstama,
– pastaruoju metu toje šalyje nustatytas endemines ar epidemines infekcines ligas, kurių galima išvengti atlikus vakcinaciją,
– kelionės sąlygas.
2. Keliautojo charakteristiką:
– imuniteto būklę,
– praeityje buvusias rutinines ir kelionių imunizacijas,
– nėštumą,
– alergijos anamnezę.
3. Laiką iki išvykimo. Nuo jo priklauso, kokia bus taikoma vakcinacijos schema (standartinė ar pagreitinta).
Prieš kelionę reikia pasiskiepyti vakcinomis, kuriomis apsaugoma nuo užkrečiamųjų ligų, būdingų lankomoms šalims. Kai kurie skiepai vykstantiems į konkrečias šalis privalomi (šiuo metu geltonojo drugio vakcinavimo pažymėjimas yra vienintelis privalomas, kurio reikalaujama vykstant į kai kurias endemines teritorijas ar tranzitu per jas. Pavyzdžiui, nuo meningokokinės infekcijos privalu skiepytis piligrimams, vykstantiems į Meką (Hadžą, Umrą), kai kuriose šalyse – ir grįžtantiems iš šios vietovės).
Kartais gali tekti skiepytis kartotinai, jeigu praėjo daug laiko po skiepijimo (pvz., nuo difterijos, stabligės, poliomielito).
Į Lietuvą ilgesniam laikui atvykstantiems turistams, ypač – poilsiaujantiesiems kaimo turizmo sodybose, rekomenduojami skiepai nuo erkinio encefalito.
Visi šie patarimai turi būti suteikti medicinos įstaigoje. Jų tikslas – apsaugoti keliautojus nuo užkrečiamųjų ligų, užkirsti kelią ligoms plisti įvairiose šalyse bei šalies viduje.
Sudarant skiepijimo planą keliautojams, remiamasi PSO rekomendacijomis, kurios kasmet peržiūrimos ir atnaujinamos.
Privalomuosius skiepijimus reglamentuoja Tarptautinės sveikatos taisyklės.
Apie visus asmeniui atliktus skiepus turėtų būti pažymėta Tarptautiniame skiepijimų pažymėjime.
Šalys, kuriose skiepijimo nuo geltonojo drugio pažymėjimo reikalaujama iš visų keliautojų: Beninas, Burkina Faso, Centrinės Afrikos Respublika, Dramblio Kaulo Krantas, Gabonas, Gana, Kambodža, Kamerūnas, Kolumbija, Kongas Zambija, Kongo demokratinė respublika, Liberija, Mali, Prancūzijos Gviana, Ruana, Sao Tomė ir Prinsipė, Togas, Zambija, Zimbabvė.
 

Kai kurios dažniausios keliautojų infekcinės ligos


Hepatitas A
60 proc. visų virusinių hepatitų, kuriais užsikrečiama kelionėse, sudaro hepatitas A. Keliautojai nuo šios infekcijos gali apsisaugoti skiepydamiesi. Hepatito A virusas sukelia kepenų uždegimą. Virusas gali plisti per užkrėstą geriamąjį vandenį, gėrimams atšaldyti skirtą ledą, netinkamai paruoštą maistą.
Hepatitas A paplitęs visame pasaulyje, išskyrus Šiaurės Amerikos, Šiaurės ir Vakarų Europos, kai kurias Pietų ir Rytų Europos šalis, Australiją, Japoniją. Pagal ligos paplitimą pasaulio šalys skirstomos į didelio hepatito A endemiškumo šalis (Afrikos, Pietų Amerikos, kai kurios Azijos šalys, tarp jų – Indija), vidutinio endemiškumo šalis (Rytų ir Pietų Europos šalys) ir mažo endemiškumo šalis (Šiaurės ir Vakarų Europos, Šiaurės Amerikos šalys, Japonija).
Rizika keliautojams. Didelė rizika yra keliautojams, kurie gyvena blogomis sanitarinėmis sąlygomis. Pagrindiniai rizikos veiksniai: termiškai neapdorotas maistas (ypač – įvairios jūros gėrybės), užkrėstas geriamasis vanduo bei maudymosi telkinių vanduo.
Rekomenduojama vartoti tik gamintojų išpilstytą vandenį, gėrimus be ledo, gerai termiškai paruoštą maistą. Hepatito A virusas yra atsparus. Žmogus užsikrečia ir nuo mažos užkrato dozės. Hepatitui A imlūs visi žmonės, kurie neturi imuniteto šiai ligai, tačiau nustatyta, kad keliautojai iš išsivysčiusių šalių yra daug jautresni HAV infekcijai. Imunitetas įgyjamas persirgus hepatitu A arba pasiskiepijus.
Skiepai nuo hepatito A rekomenduojami visiems vykstantiesiems į endemines (didelio paplitimo) hepatito A teritorijas. Saugi ir labai veiksminga hepatito A inaktyvinta virusinė vakcina vartojama nuo 1992 m. Skiepijami vaikai nuo dvejų metų ir suaugusieji, likus ne mažiau kaip 4 savaitėms iki kelionės. Antroji dozė skiriama po 6–12 mėn. Tokia skiepijimo schema užtikrina imunitetą ne mažiau kaip 10 metų.
Hepatitas B
Hepatito B virusas paplitęs daugelyje pasaulio šalių. Mažas paplitimas yra tik Vakarų Europoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje ir Šiaurės Amerikoje (išskyrus Aliaską bei arktinę Kanadą).
Rizika keliautojams. Potenciali hepatito B rizika yra visiems į endemines hepatito B šalis išvykstantiems keliautojams, o itin didelė rizika yra asmenims, turintiems nesaugių lytinių santykių, kontaktuojantiems su krauju (atliekamos operacijos, įvairios medicininės ar kitos procedūros – akupunktūra, tatuiruotės ir kt., vartojantiems intraveninių narkotikų). Besivystančiose šalyse hepatitas B gali plisti ir tiesioginio kontakto būdu, ypač jei yra nedidelių odos pažeidimų. Patariama skiepytis vykstant į hepatito B didelio paplitimo šalis 6 mėnesiams ar ilgesniam laikotarpiui.
Skiepijimas. Standartinė schema: pirmoji dozė, po 1 mėn. ir po 6 mėn. Ligai būdingas ilgas inkubacinis periodas, todėl pirmosios dvi vakcinos dozės gali būti skiriamos prieš kelionę, trečioji – grįžus. Jeigu numatoma kelionė truks ilgai arba jei reikalinga skubi apsauga iki kelionės, gali būti taikoma šios schemos:
– pirmoji dozė, po 1 mėn. ir po 2 mėn.,
– pirmoji dozė, po 7 dienų ir po 21 dienos.
Kai taikomos tokios skiepijimo schemos, po 12 mėn. rekomenduojama skirti dar vieną vakcinos dozę.
Keliautojai, kuriems yra rizika užsikrėsti hepatito A ir hepatito B virusais, gali būti skiepijami bendrąja hepatito A ir hepatito B vakcina (vienoje dozėje yra inaktyvinto hepatito A viruso ir rekombinantinio HBsAg baltymo). Imunizacijai skiriamos trys vakcinos dozės į raumenis: pirmoji dozė, po 1 mėn. ir po 6 mėn. Papildoma dozė – ne anksčiau kaip po 10 metų.
Maliarija
Pasaulyje kasmet apie 10 tūkst. keliautojų suserga maliarija. Apie 1 proc. iš jų miršta. Šių susirgimų ir mirčių galima išvengti tinkamai vartojant antimaliarinius vaistus bei laiku diagnozuojant ir gydant.
Rizika keliautojams. Didelė rizika užsikrėsti tropine, ovaline, trečiadiene ar ketvirtadiene maliarija Afrikos, Azijos, Pietų Amerikos šalyse. Ligos profilaktikai keliautojams rekomenduojama vartoti vaistų (chlorokvino (Aralen, Avloclor, Nivaquine, Delagil, Chingamin), prokvanilio (Paludrine), meflokvino (Eloquin, Lariam, Mephaquin), doksiciklino (Vibramicyn)). Jų reikia pradėti vartoti vieną savaitę iki išvykstant, vartoti visą buvimo endeminėje vietovėje laiką ir keturias savaites grįžus. Antimaliarinė chemoprofilaktika negali užtikrinti visiškos apsaugos. Pastaraisiais metais pasaulyje išsivystė ir plačiai paplito antimaliariniams vaistams atsparios parazitų formos. Tai pasunkina ligos profilaktiką ir gydymą.
Kiekvieną karščiuojantį ligonį, grįžusį iš endeminių maliarijos vietovių (praėjus savaitei nuo pirmo galimo kontakto su maliarijos sukėlėjais iki mažiausiai 2 mėn. po galimo paskutinio kontakto), būtina tirti, ar neserga maliarija, nors ir buvo taikytas profilaktinis gydymas. Diagnozei patvirtinti atliekami kraujo bei kiti tyrimai, todėl sugrįžus ar būnant kraštuose, kur paplitusi maliarija, pakilus temperatūrai, būtina tuojau pat kreiptis į gydytoją.
Rekomenduojama, kad gydytojas prieš kelionę paskirtų vaistų, kuriuos keliautojas turėtų su savimi ir pavartotų susirgęs (kai kelionėje neįmanoma sulaukti pagalbos per pirmąsias 24 val. nuo simptomų atsiradimo pradžios). Žmonės, kuriems skiriama vaistų, supažindinami su ligos simptomais, jiems pateikiamos tikslios instrukcijos apie gydymą, galimą nepageidaujamą poveikį.
*****
Keliautojams būtina iš anksto pasitarti su gydytojais apie galimybę išvengti ir kitų infekcinių ligų: meningokokinės infekcijos, pasiutligės, japoniškojo encefalito, stabligės, erkinio encefalito, B tipo haemophilus influenzae infekcijos, kokliušo, vidurių šiltinės, pneumokokinės infekcijos, tymų, poliomielito ir kt. ligų. Skiepai – tai puiki galimybė nuo jų apsisaugoti ir iš kelionių grįžti su gerais įspūdžiais bei sustiprinus sveikatą.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai