Atostogos su vaikais: ar tikrai apie viską pagalvojote?

Nors atostogų greičiausiai pradedame laukti vos joms pasibaigus, tačiau joms artėjant kyla nemažai dvejonių, kaip jas praleisti kuo kokybiškiau, ar vieniems, ar su vaikais, ypač jei jie dar maži. „Tėvai turėtų prisiminti, kad kelionė vis dėlto vargina, o vaikams reikia saugumo, tačiau, kita vertus, visai šeimai pakeliauti kartu gali būti labai sveika, – sako Darnios šeimos centro vaikų psichologė Elena Mickevičienė. Tad kas gi vis dėlto geriausia?
 

Taigi ką daryti? Juk jei vaikai maži, tėvai visą laiką su jais bendrauja, gal vertėtų truputėlį atsipūsti? Ar galima plikti vaikus močiutei ar auklei?


Žinoma, svarbiausia, kad per atostogas pailsėtų ir tėveliai, ir vaikai. Jeigu tėvai su vaikais bendrauja kasdieną, patenkina bendravimo poreikį, tai per atostogas tėvams labai sveika išvažiuoti dviese. Kai vaikai bus palikti su seneliais, jie gaus naujų patyrimų, matys, kad kitose šeimose yra naujos taisyklės ir naujas ritmas. Aišku, jei visus metus vaikai su seneliais nebendrauja, o paskui tėvai vaikus jiems numeta ir išvažiuoja, tai tikrai negerai. Bet jeigu tėvai su seneliais bendrauja, jie nėra įgąsdinti, paruošiami, nieko bloga neatsitiks. O tėveliai būtinai turėtų pabūti dviese, kad pailsėtų, kad atsirastų ryšys, atsigautų aistra.

 

Nuo kokio amžiaus jau galima palikti, ar ir visai mažiukus?


Na, pirmiausia, jei mama maitina, tai ir palikti negali. Jei manytume, kad vaikai maitinami bent jau iki metų, tai geriau tų vaikučių ilgesniam laikui nepalikti, kad neatsirastų mamos stygiaus. Nes jei vaikas išsigąs, gali likti stresas, kuris gali turėti vėlesnių pasekmių, vaikas gali likti nepasitikintis savim. Taigi, kol visai mažiukas, tėvų reikia labiau. Na, o paauglį, galima palikti ir ilgiau – pas senelius, stovykloje ar susitarti su draugų šeima. Aišku, kai žinai, kad tai tikrai padori šeima ir paauglys nenueis kur į šoną.
 

O jeigu vaikutis dvejų trejų metų, taip pat galima drąsiai palikti ir visai nesijaudinti?


Vėlgi priklauso nuo vaiko: jeigu vaikas gerai jaučiasi ir kitoj aplinkoj, be mamos, be tėčio (yra ir tokių vaikų), tai juos, aišku, galima palikti ramesne sąžine. Jeigu vaikas labai jautrus, labai išgyvena, naktį prastai miega, tada geriau imti kartu ir pritaikyti atostogas bendriems poreikiams. Be to, kuo daugiau tėvai bendrauja mažu vaiku, tuo didesnis ryšys. Vaikai mato, kaip tėvai atostogauja, – ne tik kasdien, po darbo arba savaitgaliais. Tėvai sugalvoja ką smagaus, tai, aišku, ryšį tik stiprina, bendraujama kokybiškiau.
 

Jei vaikai skirtingo amžiaus, ypač jei metų skirtumas didesnis, ar verta imti kartu, ar geriau vieną kartą vieną, kitą – kitą?


Mano nuomone, geriausia, kai visa šeima kartu. Jeigu tėvai nori pailsėti, tai važiuoja atskirai, o jeigu jau važiuoja kartu, tai reikia visiems prisitaikyti. Nes jeigu vieną vaiką paliksi, tai jam gali širdelę skaudėti. Vėlgi priklauso nuo šeimos, tačiau jeigu vaikas jaučia konkurenciją, tai geriau visiems pabūti kartu. Tarkim, jei vienas dešimties metų, o kitas visai mažiukas, galima sugalvoti pramogų, kad ir vienam, ir kitam patiktų. Pavyzdžiui, vienu metu eina pasisupti, o paskui vienas iš tėvų gali likti su mažium, o kitas su didesniu nueiti ten, kur būtų jam įdomu.
 

Vyresni paaugliai nelabai nori kartu su tėvais. Nuo kada galima leisti juos vienus su draugais ir ar galima pasitikėti: kad gerai elgtųsi, kad kas neatsitiktų?


Viskas priklauso nuo vaiko: jauti, ar juo pasitikėti galima, ar nelabai. Sakykim, stovykloje bus priežiūra, galbūt jis elgsis gerai. Tačiau jeigu vaikas mėgėjas prisidirbti, išbandyti savo galimybes, ribas, tai tikriausiai, kad ir kokia priežiūra būtų, jis vis tiek tai bandys. Yra šeimų, kur ir paaugliai keliauja kartu, tėvai yra šiuolaikiški, jie prigalvoja visokių įdomių laiko praleidimo būdų, tada paaugliams irgi smagu. Aišku, galima į kelionę paimti draugą, kad vaikui būtų su kuo paplepėti, pajuokauti ar kažką nuveikti. Jeigu kartu neišeina, galima susitarti su kokia šeima. Bet nemanau, kad paauglį namuose galima palikti vieną.
 

Yra tėvų, ypač mamų, kurios labai išgyvena, kad, neduok Dieve, be jų kas nors atsitiks. Kaip šitas emocijas suvaldyti, juk vis tiek vaikus paleisti vienus kažkiek reikia?


Tėvai turi žinoti, kad kūdikiui tėvų dėmesio reikia labai daug, nes jis be tėvų neišgyvena. Kuo vaikas didesnis, tuo dėmesio reikia mažiau. Kai vaikas sulaukia paauglystės, tai tėvų uždavinys atsirasti šalia, kai vaikui prireikia, užjausti, pagelbėti. Paauglystės metu vaikams reikėtų išgyventi bendrus poreikius su bendraamžiais. Tai ir konfliktų sprendimas, pripratimas prie grupės, lyderiavimas, savęs įvertinimas kitų akimis. Tėvai turi su tuo susitaikyti. Kai kurie vaikai būna labai prisirišę prie tėvų ir paauglystės metu draugų neturi, bet išauga, susiranda sau tinkamą veiklą ir labai sėkmingai prisitaiko. Bet jei tėvai mato, kad vaikams reikia draugų, jie turėtų tiesiog stebėti vaiką iš šalies, kad jisai nenuklystų, kartu šiek tiek ir atitrūktų.
 

Seniau buvo labai priimta vasarą vaikus auklėti darbu. Ar tikrai verta juos įkinkyti į darbus, pvz., sode?


Tokių taisyklių kaip nėra, tačiau, mano nuomone, darbo šeimoje šiek tiek turėtų būti – taip ugdoma atsakomybė, supratimas, kad reikia tėvams padėti, kad, norint kažką turėti, reikia ir padirbėti. Aišku, kol tai nėra įkalinimas. Viską reikia padaryti taip, kad būtų ir įdomu. Tarkim, nusipjovei žolytę, o paskui linksmai pažaidi futbolą, t.y. padirbai ir gauni malonumą. Aišku, to nereikėtų daryti kiekvieną savaitgalį, nes taip nukenčia bendravimas su draugais, bendraamžiais. Tiesiog reikia, kad darbas būtų kaip ir šeimos bendravimas, pagarba vienas kitam, pagalba. Tarkim, mamai sunku kažką padaryti, tai vaikas pats norėtų padėti. Reikia sugebėti darbą pateikti kaip gavimą kažko malonaus, su paskatinimu.
 

O ar verta leisti į stovyklą, ar geriau su tėvais į gerą kelionę, t.y. pabendrauti kitokioje aplinkoje? Juk vis dėlto su bendraamžiais vaikas būna ištisus metus.


Jeigu tai vienintelė kelionė, kai tėvai gali pailsėti, o vaikas tuo metu tikrai labai nori į stovyklą, manau, kad galima išleisti. Aišku, vėlgi viskas priklauso nuo santykių šeimoje. Jeigu mažiukas, tai geriau su tėvais, paaugliui galima leisti pasirinkti. Aišku, ne taip kad tu pasirink, bet kartu su vaiku sužiūrėti visus pliusus ir minusus, paaiškinti, kas kelionėje laukia, kokios pramogos, malonumai, gal bus kokių sunkumų. Kartu aptarti ir stovyklą, kad tenai nebus kelionės privalumų, bus gal tie patys draugai, bet bus ir kažkokios kitokios veiklos. Tiesiog pasverti visas galimybes ir tada kartu nuspręsti.
Kaip suplanuoti laisvalaikį, kad būtų įdomu?
Vaikai auga šeimoje, ir tėvai maždaug mato, kas vaikui patinka. Ir vėlgi – svarbu tėvų kūrybiškumas. Jeigu jau keliauja su vaikais, tai reiktų, kad ir jiems, ir vaikams būtų įdomu. Atostogos asocijuojasi su malonumu, tad turi būti šventė visai šeimai. Klysta tie tėvai, kurie suplanuoja vaikų pramogas, o vėliau išgyvena, kad išleido per daug pinigų, nors vaikai laimingi, bet tėvams tikras galvos skausmas. Reikia surasti aukso vidurį. Geriau kokios paprastesnės atostogos, bet kad visiems būtų gerai, visi pailsėtų ir grįžę prisimintų kartu praleistą laiką iš gerosios pusės. Be to, reikia klausti vaikų, ar jiems patiko, ne vien patiems planuoti.
 

Dabar populiaru keliauti į užsienio šalis. Nuo kelerių metų vertėtų vežtis vaikus? Kiek jie atsimena? Kita vertus, juk jie dar mažai ko matę, gal ir Lietuvoje būtų įdomu?


Iki penkerių metų vaikui, jei jis nuolat labai nuvargsta, nėra įprasto ritmo, yra sunkiau. Sakykim, nuvažiuoji į kitą šalį, reikia bent savaitės, kad vaikas adaptuotųsi, o dažniausiai kelionė užtrunka savaitę, na, dvi. Grįžus namo vėl reikia adaptacijos periodo, o kur dar varginančios kelionės lėktuvu. O dėl prisiminimų, tai jei keliavai su dvejų metų vaiku, tai po metų jis kažką prisimins, bet jei klausi paauglio, ar jis prisimena, kur buvo dvejų metų, vargu ar prisimins. Taigi, kol vaikas mažas, geriau pabūti savoje aplinkoje, kur maždaug toks pats klimatas, ta pati laiko zona, kad mažiau reiktų adaptacijos. Tiesa, yra ir tokių šeimų, kur keliavimas yra tapęs gyvenimo būdu. Kita vertus, reikia žiūrėti į šeimos situaciją ir stebėti vaiką: jeigu išvažiavus į kelionę vaikas yra irzlesnis, piktesnis, galbūt to nereikia. Su paaugliais vertėtų tartis. Aš visą laiką akcentuoju, kad reikia šeimoje bendrauti, kalbėtis, kad ir mažas vaikas, kad ir dvejų metukų, žiūrėti, ko kiekvienam iš mūsų reikia.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Mūsų draugai