Pakistanas – dulkių, karščio,riebaus maisto ir draugiškų žmonių kraštas

Yra šalių, kurias aplankyti ir pamatyti veržiasi daugybė žmonių iš viso pasaulio. Tačiau yra ir tokių, apie kurias iš žinių laidų žinome tik blogiausia ir kurias retas įtraukia į savo kelionių maršrutą. Vienas iš tokių – tai tolimasis Pakistanas, „garsus“ nuolatiniais pranešimais apie teroristinius išpuolius ir reportažais apie skurdą. Vis dėlto spalvos niekada nebūna vien juodos ar baltos, todėl papasakoti apie gyvenimą Pakistane paprašėme Andriaus Bagdonavičiaus, šioje šalyje, Karačio mieste, gyvenusio beveik pusantrų metų.
 
Pirmasis klausimas pradedant pokalbį ir į galvą šaunantis turbūt visiems, be abejo, yra – o kodėl Pakistanas? „Visuomet buvau už netradicinius sprendimus, o Pakistanas pasirodė idealus variantas kultūros, asmenybės pažinimui“, – paprastai atsako Andrius. Vis dėlto pripažįsta, kad stereotipų galvoje ir įvairiausių baimių prieš išvykstant į tolimą šalį turėjo tikrai nemažai. Terorizmas, griežtas islamiškas požiūris, netolerancija kito tikėjimo žmonėms, moterų priespauda ir laisvės apribojimas, skurdas – visa tai, anot Andriaus, kaip ir daugeliui vakariečių, jam buvo pagrindinės Pakistano paveikslą piešiančios spalvos.
Tačiau, kaip dažniausiai ir pasitaiko, beveik visi stereotipai buvo sužlugdyti. „Moterys gatvėse jaučiasi pakankamai laisvai, vos viena kita vaikšto prisidengusios veidą (dažniausiai lengva šilkine skara prisidengia plaukus arba tik pečius ir kaklą), vietiniai gyventojai pasirodė labai draugiški, svetingi, tolerantiški kito tikėjimo žmonėms ir nesantys islamo fanatikai. Mitą, kad islamiškoje šalyje nevartojama alkoholio, taip pat teko paneigti, nes pasiturintys pakistaniečiai daug rūko ir mėgaujasi viskiu“, – pasakoja Andrius.
 

Šeimyniškieji pakistaniečiai


„Pakistaniečiai tikrai labai svetingi, paslaugūs ir draugiški“, – tikina pašnekovas. Anot jo, jie mažai keliauja, tad, sutikę svetimšalį, visuomet yra malonūs, šypsosi gatvėje, sveikinasi, drąsesni nori paspausti ranką ar nufotografuoti, kad vėliau galėtų pasigirti. „Jeigu užeidavau į svečius, būdavo šiek tiek nejauku, nes svetimšalį priima kaip karalių: skiria garbingiausią vietą kambaryje atsisėsti, atneša bent 3–4 patiekalus ir t.t. Pagal jų papročius svečias yra Dievo pasiuntinys, o jeigu dar tas svečias užsienietis, – svetingumui nėra ribų“, – pasakoja Andrius ir priduria, kad tam tikrais atvejais būti baltaodžiu „neapsimoka“ – perkant kaina labai dažnai gerokai pakyla.
Pakistaniečiai ne tik draugiški, bet ir šeimos žmonės. Šalyje įprasta viename name gyventi kelioms kartoms, kartu su dėdėmis, tetomis, pusbroliais, pusseserėmis, seneliais...
Tie, kurie gali sau tą leisti (o jų yra labai nedaug), namuose turi patarnautojus, asmeninius vairuotojus. „Susidariau tokį įspūdį, kad pakistaniečiai yra tinginiai iš prigimties: jeigu tik yra dingstis nieko neveikti, jie būtinai tuo pasinaudos“, – sako Andrius.
Laisvalaikį vietiniai labai dažnai leidžia vakarieniaudami šeimomis ar su draugais, kadangi Pakistane nėra naktinio gyvenimo ar naktinių klubų.
Koks gi šioje šalyje maistas? „Jis tikrai skanus, tačiau, norint priprasti prie riebumo ir aštrumo, reikia valios ir pastangų“, – tikina pašnekovas. Anot jo, tipiniam pakistaniečiui, dirbančiam sunkiomis sąlygomis, per karščius ir sudeginančiam daug kalorijų, toks maistas yra pats tas, tačiau kitiems jis gali būti per riebus. „Kokie 85 proc. valgių yra iš mėsos, maistas valgomas rankomis, atvykėlius šis paprotys dažnai paguldo į lovą“, – sako Andrius. Tačiau, kaip tikina jis, vėliau prie visko priprantama, nebetrukdo nei gatvėje, tarp smogo, dulkių ir musių gaminamas ir parduodamas maistas. „Netgi neplautos rankos nebedaro skrandžiui žalos“.
 

Dulkės, karštis ir triukšmas


Kaip visada, svečias šalis įdomu palyginti su sava. Šiuo atveju skirtumų ir panašumų sąrašas – visiškai neproporcingas. „Skirtumų tarp Lietuvos ir Pakistano galima rasti kiekviename žingsnyje – pradedant maistu, laisvalaikiu, šeima, religija, kultūra ir baigiant ekonomika, istorija, vertybėmis...“ – teigia Andrius.
Štai keletas pavyzdžių. Jauni žmonės niekada nesiveržia palikti tėvų namus, pradėti gyventi savarankiškai. Kitas skirtumas – hierarchija visuomenėje, darbe ir šeimoje.
„Eilinis darbuotojas visada jaučiasi menkesnis prieš savo darbdavį, šeimos nariai nedrįs ginčytis ar prieštarauti šeimos galvai, tas pats ir politikoje. Lietuvoje viskas paprasčiau, propaguojamas neformalus bendravimas“, – sako pašnekovas.
Vis dėlto net ir tarp tokių skirtingų tautų galima rasti panašumų. Šį kartą jis galbūt ir nevertas pasididžiavimo, tačiau – akivaizdus. Anot Andriaus, pakistaniečiai, kaip ir lietuviai, visais įmanomais būdais veržiasi ieškoti geresnio gyvenimo į Angliją, Kandą, JAV ar Australiją.
Bet grįžkime prie egzotikos. Turėtų būti itin sunku priprasti prie gyvenimo absoliučiai skirtingoje šalyje. Kas buvo sunkiausia? „Dulkės ir nesibaigiantis triukšmas gatvėje, visiškai nekontroliuojamas ir sveiku protu sunkiai suvokiamas eismas gatvėje, gatvių pavadinimų ir numerių nebuvimas ir t.t. Visi šie dalykai labai erzindavo mane, nes būdavo sunku orientuotis mieste, turinčiame 17 milijonų gyventojų“, – sako Andrius. Prasta higiena, nuolatinis karštis, uodai, nuolat dingstanti elektra, kaip sako pats pašnekovas, taip pat pareikalavo daug ištvermės, išmokė prisitaikyti prie neprognozuojamų situacijų, būti spontaniškam.
„Kita vertus, pigus ir skanus maistas kompensuodavo kasdieninius nepatogumus. Pirmus kelis mėnesius nuolat pietaudavome ir vakarieniaudavome lauko kavinėse“.
 

Ant pokyčių slenksčio


Kiekviena šalis turi savų problemų, ir savų džiaugsmų. Kuo džiaugiasi ir didžiuojasi pakistaniečiai? „Didžiuojasi kaskart, kai jų nacionalinė kriketo komanda laimi prieš Indiją, taip pat savo tekstilės pramone – Pakistanas yra vienas didžiausių tekstilės eksportuotojų pasaulyje. Dar pergale prieš Aleksandrą Makedonietį – manoma, kad nuo pakistaniečio užnuodytos strėlės mirė karžygys, savo urdu kalba, religija“, – vardija Andrius.
Didžiausios problemos šalyje – neturtas ir korupcija. „Susidaro įspūdis, kad šalis blaškosi tarp liberalizmo, kuris galėtų pagerinti ekonominį gyvenimą, ir tarp musulmoniškų suvaržytų normų“, – sako pašnekovas.
O kaip šiose normose gyvena moterys? Anot Andriaus, šeimoje jos – saugomos. Dažniausiai jos lieka namuose auginti vaikų, padėti tėvams, o vyrai uždirba šeimai pinigus. Tačiau įvairiose didelėse įmonėse galima sutikti ir nemažai dirbančių moterų. „Manau, kad dabar vyksta pereinamasis laikotarpis, kai moterys po truputį integruojasi į darbo rinką“, – sako Andrius.
Neišnykusi ir iš anksto sutartų vestuvių tradicija. Vis dėlto, kaip tikina pašnekovas, galutinį sprendimą tuoktis visuomet priima jaunieji, išskyrus tuos atvejus, kai deramasi tarp skurdžių šeimų. Tokiais atvejais sąjunga abiem šeimoms garantuoja gyvenimo gerovę.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai