Kunigaikščio Vytauto keliais

„Jei kiekvienam musulmonui per savo gyvenimą bent kartą dera aplankyti Meką, tai lietuviui reikėtų pasiekti Juodąją jūrą. Nukeliauti tuo keliu, kuriuo ją pasiekė Lietuvos Didieji kunigaikščiai, ir pamatyti jų įkurtoje didžiulėje valstybėje nuo jūros iki jūros kadaise pastatytus miestus, pilis ir rūmus“, – įsitikinęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės parko draugijos pirmininkas Algimantas Birbilas.
 

Pasiruošimo svajonės ir metai


Apvažiuoti visą buvusią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, lietuvių ten statytus miestus, miestelius, pilis, rūmus ir šventoves Algimantas Birbilas svajojo nuo paauglystės. Ši mintis, ko gero, subrendo skaitant knygas. Neretai mokinys tai darė įsilipęs į savo namelį aukštai liepoje prie namų.
Daugelį buvusių ir esamų LDK miestų ir pilių, rezidencijų Lietuvoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Latvijoje ir Lenkijoje jau buvo apžiūrėjęs anksčiau, o burti bendraminčius keliauti Vytauto Didžiojo keliu nuo Lucko iki Juodosios jūros, nusilenkiant visoms pakeliui išlikusioms Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės pilims ir tvirtovėms, piliavietėms, pradėjo praėjusių metų rugpjūtį. Tada keliavo kunigaikščio Vytauto keliu nuo Vilniaus iki Lucko, susitiko su Ukrainos politikais – Lietuvos mylėtojais, Lucko savivaldybės darbuotojais. Kai bičiuliai iš Ukrainos šiemet atvyko į Lietuvą per Mindaugo karūnavimo dieną, jau derino detales, kur ekspedicijos metu būtų pigiau apsistoti nakvynei, ką būtų įdomiausia dar pamatyti be lietuviško paveldo.
14 dienų istorinės ekspedicijos „Lietuva ir Ukraina – krantai 2010” maršrutą porą dienų derino keturiese: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės parko draugijos pirmininkas Algimantas Birbilas, istorikas Tomas Baranauskas, Lietuvos žurnalistų kelionių ir pramogų klubo entuziastas Linas Senkus ir Signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė. Visi kalbėjo apie objektus, kuriuos derėtų aplankyti, o Birutė Valionytė, skersai ir išilgai su fotoaparatu išmaišiusi Ukrainą, patarė, kur geriausiai sustoti poilsio, įsikurti su palapinėmis.
„Rengiant ekspediciją, būtina numatyti, kur nakvosi, ar pakaks poilsio, miego. Nuo karščio ir įtampos pervargę žmonės pradeda reikšti neigiamas emocijas, tada ir įdomiausias maršrutas, užduotys apkarsta. O mūsų ekspedicija buvo labai įtempta“, – pastebėjo A.Birbilas.
Į kelionę išsiruošė septyniese, kad nereikėtų kankintis susispaudus nedideliame mikroautobuse, pasiryžę iš ekspedicijoje užfiksuotos medžiagos parengti pažintinių laidų ciklą ir kelias fotoparodas. Kiekvienas dalyvis ekspedicijos metu turėjo savo užduotį: rūpintis nakvyne, maistu, fotografavimu ir filmavimu.
 

Vargino karštis


Per dvi savaites ekspedicijos dalyviai mikroautobusu įveikė daugiau kaip 5000 kilometrų, maždaug po 400 km per dieną. Aplankyta beveik 30 istorinių objektų, menančių Didžiosios Lietuvos laikus.
Kai ekspedicijos dalyviai paskutiniąją liepos mėnesio dieną išsiruošė į kelionę, Lietuvoje temperatūra pakilo iki 33,5 laipsnių karščio. Ukrainoje buvo dar 6 laipsniais karščiau. Keliautojai netikėtai suprato, kad didžiausias jų išbandymas bus ne ilgas sudėtingas maršrutas, o karštis.
„Važiavome bičiulių mikroautobusu be ventiliacijos, kondicionieriaus – geresnio nesiryžome nuomotis. Buvome sutarę, kad kelionei kiekvienas skiriame po 1000 litų ir nė kiek ne daugiau“, – pastebėjo A.Birbilas.


Iš 7 ekspedicijos dalyvių net 3 buvo ir vairuotojai, kai vienas pavargdavo, vairą perimdavo kitas.
„Vargino karštis. Prasidarai langą, iškiši ranką atsigaivinti, o ji per 15 minučių nudega. Termometrai šešėlyje rodė 40-48 laipsnius karščio“, – pastebėjo bibliotekininkė Daiva Vilkickienė.
Ukrainos pietuose, pamatę vandens telkinį ir turėdami galimybę sustoti, tuoj puldavo maudytis. Vandens temperatūra – apie 30 laipsnių šilumos, oro – keliolika didesnė, tad mažumą atsigaudavo.
Visas 4 naktis, kai teko nakvoti palapinėse, kūrėsi kuo arčiau vandens telkinių. Prie Juodosios jūros patyrė neišdildomą įspūdį: paragavo vandens – nesūrus.
„Įsitikinome, kad Vytautas Didysis Juodojoje jūroje tikrai galėjo girdyti arklius“, – sakė A.Birbilas, po ilgo, karšto ir varginančio vairavimo nuo Medžybožo iki Juodosios jūros, norėdamas atsigaivinti jūroje jis vandenyje naktį prasėdėjo 2 valandas.
 

Maistas ir kondicionieriai


Į kelionę visi pasiėmė po porą kepalų lietuviškos duonos, kelis kilogramus rūkytų lašinių – mat tautiečiai labai mėgsta šį ilgai negendantį mėsos produktą. O ketvirtą kelionės dieną apsižiūrėjo, kad duona pradėjo pelyti. Buvo sugedę mikroautobuso stabdžiai, tad keli žygeiviai 3 valandas kepė duonelę mažoje keptuvėlėje, po to dvi dienas ją valgė ir džiaugėsi, kad taip padarė.
Pakelėj sustoti ir paragauti ukrainietiško maisto leido sau vos kelis kartus, kai nepatempė karščio. Svarbiausias kriterijus, renkantis maitinimo įstaigą, buvo ne pats maistas, o ar maitinimo įstaigoje yra kondicionierius, kad visi atsigautų nuo karščio.
Valgiui jie nebuvo labai išrankūs. Pirko vietinės forminės duonos, ukrainiečių lašinių, dešros. Dažnai pietums pasitenkindavo tik pomidorais, agurkais ar arbūzais, moliūgais, vynuogėmis – pietų Ukrainoje kilogramas vaisių ar daržovių kainavo vos po griviną, keliasdešimt mūsiškų centų.
Dėl to, kad per ekspediciją visi numetė po 2–4 kilogramus, jos dalyviai kaltina ne maistą, o tik karščius.
 

Ypatinga atmosfera


Ekspedicijos dalyviai sutartinai sakė, kad pamatyti LDK pilys, piliavietės, įtvirtinimai, jų griuvėsiai kūrė ypatingą kelionės atmosferą. Lucko pilis, Volynės Vladimiro piliavietė, soboras, Belzo piliavietė, Olykos bastioninė pilis, Klevanės, Ostrogo, Dubno, Oleskos pilys, Novomalyn, Krameneco, pilių griuvėsiai – tai vos pusė ekspedicijos maršruto.
Keliaujant kilometras kilometrui nelygu. Kas kelis šimtus kilometrų kraštovaizdis mainėsi: Palenkės lygumas pakeičia Volynės lėkštos kalvos, nuo Kremeneco į Vakarus – Karpatų pradžia, važiuojant į pietus miškų zoną pakeičia miškastepė, Podolė suraižyta kanjonų, kurie atsirado sutrūkinėjus žemės plutai. Tai kyli, tai leidiesi žemyn – apačioje, kanjone miškeliai, o viršuje stepė, vairuoti tampa vis sudėtingiau.
Pasiekę Juodosios jūros krantą, ekspedicijos dalyviai mažumą atsigavo. Ten buvo truputį vėsiau, prie pat jūros temperatūra neviršijo 35 laipsnių karščio, panašiai kaip tuo metu ir Lietuvoje
 

Išskirtiniai objektai


Ekspedicijos dalyviams didžiausią įspūdį paliko išlikusios pilys Lucke, Podolės Kamenece, Kremeneco pilies liekanos, Kijevo centre stūksanti kalva, kuri ir dabar vadinasi Litovskij pamok, – ant jos kadaise stovėjo didžiausia LDK pilis.
Daugiau nei prieš šešis šimtus metų Lucke Gedimino sūnaus Liubarto pastatyta pilis (dabar čia muziejus) išliko mažai pakitusi. Ukrainiečiai didžiuojasi faktu, kad 1429 metais Vytautas Didysis Europos monarchus sukvietė į Lucko suvažiavimą, kas pilį išgarsino visoje Europoje. Pilyje numatytas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto karūnavimas. Caras Nikolajus II norėjo susprogdinti ją kaip LDK liekaną, bet vietiniai gyventojai užprotestavo ir neleido sunaikinti didingos pilies.
Kremenece pilis stovėjo ant gražaus, stataus kalno, nuo jo papėdės iki kalno viršaus – 100 metrų. 1340 metais Kremenecą prijungus prie LDK, pastatyta medinė pilis, o netrukus Vytauto įsakymu mediniai įtvirtinimai pakeisti mūriniais. Pilyje Vytautas Didysis kalino Švitrigailą. Vėliau, 1536 metais, Žygimantas Senasis Kremenecą padovanojo savo žmonai Bonai Sforcai.
Tvirtovė turėjo aukštas sienas, tris bokštus, kareivines, parako saugojimo pastatus, buvo aprūpinta patrankomis. Karalienė rekonstravo tvirtovę renesanso stiliumi, pilies kalnas iki šiol vadinamas jos vardu. 17 a. viduryje kazokai po apgulties pilį sugriovė. Ji neatstatyta iki šiol – išlikę dviejų bokštų, gynybinių sienų, gyvenamojo pastato griuvėsiai. Kalbama, kad pilies šulinyje, kurio vieta šiandien tik menama, buvo paslėptos brangenybės. Esą juo galima buvo nusileisti 100 metrų iki dugno ir pasiekti miestelį.
Podolėje ekspedicijos dalyviams neišdildomą įspūdį paliko kunigaikščių karijotaičių pastatyta, kanjono lanku apsupta Podolės Kameneco pilis. Tai tikrai daug didingiau už Lucko pilį, o ir žmonės ten buvo lietuviams ypač nuoširdūs.
O geriausiai žygeiviai pailsėjo nakvodami prie Červony Grade krioklių, Podolės prieangyje. Žavėjo jų grožis, didybė bei atgaiva, nes ten buvo neseniai lyta.
Lucko pilį statys Lietuvoje?
„Įspūdį daro lietuvių veržlumas įkurti didelę valstybę. Liubartas pastatė pirmą mūrinę pilį Volynėje, karijotaičiai Podolę pakėlė iš pelenų. Lietuviai po totorių invazijos, kai buvo išnaikinti Padolės gyventojai, apgyvendino tą kraštą už 1000 kilometrų“, – pastebėjo A.Birbilas.
Kaip ukrainiečiai vertina tuos laikus?
„Podolės gyventojai apie lietuvius galvoja labai gerai, o Volynės – kiek kitaip, žiūri kaip į kilnius užkariautojus. Su jais nemažai diskutavome: kai mongolai-totoriai sunaikino beveik visą krašto aukštuomenę, lietuviai užpildė spragą savo kilmingu krauju ir susikūrė nauja aristokratija. Negi tai blogai“, – sakė ekspedicijos dalyviai.
Pasak jų, įspūdžiai su kaupu atpirko patirtą nuovargį. Liko ne tik jie. Algimanto Birbilo fotografijų paroda, kuria jis pažymėjo savo 50-metį, eksponuota Vilniaus įgulos Karininkų ramovėje, iš kur patraukė į kitus miestus, per televiziją jau parodyti keturi filmai apie LDK paveldą Ukrainoje, kuriuos bet kada galima pamatyti interneto puslapiuose.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės parko draugija nori įkurti LDK pilių miniatiūrų parką Trakuose. Apie tai draugijos pirmininkas kalbėjo konferencijoje kelionės pabaigoje Lucke, ši informacija apskriejo Ukrainą skambiais pavadinimais: Lucko pilį „perkels“ į Lietuvą, Lucko pilies kopiją statys Lietuvoje ir panašiais.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai