Nostalgija ar kultūrinis šokas

Kelionė į svetimą šalį... Paprastai tai sukelia malonų jaudulį, nuotykių nuojautą ir žada daug malonių įspūdžių. Tačiau išvažiuoti į svetimą šalį gyventi – tai ne išvažiuoti atostogų. Išvažiavus visam laikui, tenka pasiruošti ne tik maloniems įspūdžiams, bet ir jausmui, kad esi vienas kaip pirštas svetimoje šalyje. Konsultuoja psichologė Asta VAITIEKŪNIENĖ.
 

Kultūrinis šokas


Jau apie 30 metų yra studijuojamas reiškinys, vadinamas kultūriniu šoku. Šį pavadinimą sugalvojo dr. Kalvero Oberg. Iki tol dažnai buvo naudojamas terminas „nostalgija“, „tėvynės ilgesys“, nors dabar laikoma, kad nostalgija yra tik vienas iš kultūrinio šoko simptomų. Psichologai ir antropologai nemažai tyrinėjo daug keliaujančius žmones – diplomatus, keliautojus, mainų programos studentus ir verslo atstovus. Galiausiai Kalvero Oberg kultūrinį šoką iš dalies netgi sulygino su liga, nes, pasak jo, jis turi visus ligos požymius: priežastį, simptomus ir gydymą.
Žmogus, atvykęs į svetimą šalį, patiria tam tikrą kultūrinį šoką. Tiesą sakant, kiekvienas iš mūsų yra pergyvenęs panašią patirtį – prisitaikymą prie naujos kultūros – net ir tie, kurie niekada nekeliavo. Mes patenkame į panašias situacijas visada, kai keičiame darbą, imame mokytis naujoje mokymosi įstaigoje, pakeičiam gyvenamąją vietą ir pan. Visur yra susidariusios savotiškos kultūros, prie kurių tenka taikytis. Vieniems žmonėms tai pavyksta lengviau, kitiems – sunkiau. Iš to galite spręsti, kaip jums seksis prisitaikyti ir naujoje šalyje.
 

Kultūrinio šoko stadijos


Atvykus į naują šalį, žmogus pirmiausia viskuo žavisi, tačiau pamažu žavesys gali virsti nerimo, nepritapimo jausmais ir sukelti nostalgiją – pasiilgimą tų socialinių ir kultūrinių dalykų, prie kurių mes esame pripratę ir kurie mūsų nebetrikdo. Praėjus šiam laikotarpiui, dauguma žmonių prisitaiko prie naujų sąlygų, ir svetima šalis tampa sava.
Dr. Kalvero Oberg išskyrė keletą pagrindinių stadijų, kurias, pasak jo, išgyvena kultūrinį šoką patiriantis žmogus.
„Medaus mėnesio“ stadija. Tai buvimo naujoje šalyje pradžia. Naujai atvykęs žmogus viskuo žavisi, mato tik gerąsias šalies puses; jaučiasi patekęs į rojų, kur visur patiesti raudoni kilimai. Vidutiniškai apie 3 pirmus mėnesius juntama pakili nuotaika, kai viskas aplinkui yra įdomu ir nauja, o menki nesklandumai priimami kaip iššūkiai, tačiau geros nuotaikos nesugadina. Deja, „medaus mėnuo“ pamažu baigiasi. Atvykėliui tenka susidurti su vis daugiau problemų – kalbos barjeru (net mokant kalbą, tenka priprasti prie naujo akcento ir gatvės kalbos), transporto problemomis (tenka išmokti naudotis, pvz., metro), apsipirkimo problemomis (kai niekur nepavyksta rasti pirkti mėgstamų produktų). Pradeda atrodyti, kad niekam neberūpi tavo problemos – net jei aplinkiniai padeda išspręsti problemas, atvykėliui ima atrodyti, kad jie nesupranta problemos svarbos ir žiūri į tai kaip į smulkmeną. Paprastai atvykėliui šiuo metu ima atrodyti, kad žmonės šioje šalyje, matyt, nemėgsta užsieniečių, ir tai veda į antrąją stadiją.
„Atmetimo“ stadija. Atvykėlis ima pykti ant naujos kultūros, ima viskuo skųstis. Tai, galima sakyti, yra kultūrinio šoko ligos krizė. Žmogus ima pastebėti tik blogus dalykus aplinkui, jį viskas erzina. Ši fazė yra kritinė ta prasme, kad žmogus arba susiima, išgyvena ir prisitaiko prie naujos šalies, arba pasiduoda, viską meta ir grįžta namo.
Jeigu pavyksta atsispirti pagundai grįžti namo, tačiau dar nepavyksta susitaikyti su nauja šalimi, pereinama į trečią – „regresijos“ stadiją. Tai yra savotiškas regresavimas, grįžimas atgal, prie savo kultūros – stengiamasi kuo daugiau kalbėti savo kalba, valgyti tik savo šalies patiekalus, skaityti laikraščius, atsiųstus iš namų, ir pan. Šioje stadijoje apie tėvynę atsimenami tik geri dalykai, visi ten turėti rūpesčiai pamirštami, ir žmogus ima stebėtis, kodėl jis apskritai išvažiavo. Tokia emocinė „duobė“ tęsiasi taip pat apie 3 mėnesius.


Sėkmingai išgyvenus (arba netgi sėkmingai „prašokus“) trečią stadiją, pereinama į ketvirtą stadiją – „atsigavimo“. Tada pradedama prisitaikyti prie vietinės kultūros, dingsta nerimas. Paprastai dar nepavyksta prisitaikyti visiškai, ir ne visada pavyksta suprasti aplinkinius žmones, tačiau laikoma, kad atsigavimo stadija pasiekta, kai žmogus jau yra 90 proc. prisitaikęs prie aplinkos. Esant šiai stadijai žmogus ima suprasti, kad kultūros nėra geros ir blogos, o yra tiesiog skirtingos. Žmogus priima naują kultūrą, kai kurie dalykai jam ima netgi labiau patikti naujoje šalyje. Pagaliau, prabuvus naujoje šalyje apie 6 mėnesius, nuotaika grįžta į normą (nebėra nei perdėtai pakylėta, nei bloga), ir žmogus gali gyventi įprastą gyvenimą.
 

Nostalgija... svetimai šaliai


Dažnai žmonės, neištvėrę nostalgijos ir grįžę į tėvynę, labai nusivilia. Mat jie pamiršta vieną svarbų dalyką – praleidus nemažai laiko užsienyje, grįžus namo, tenka išgyventi ne ką kita, o vėl tą patį... kultūrinį šoką. Žmogus nebegrįžta į visiškai tokią pat aplinką – namuose būna daug kas pasikeitę, su draugais ir šeimos nariais šnekėtis tampa sunku, nes „viskas nebe taip, kaip buvo“. Todėl dažnai nutinka, kad tėvynės pasiilgęs ir namo sugrįžęs emigrantas ima ilgėtis šalies, iš kurios ką tik pabėgo...
Tai vadinama 5 kultūrinio šoko stadija – „atvirkštinis kultūrinis šokas“. Ši fazė gali būti labai sunki psichologiškai – žmogus ima jaustis, lyg jis nebepriklausytų niekur, nebeturėtų nei namų, nei vienos „savos“ vietos pasaulyje. Todėl labai svarbu suprasti, kas yra kultūrinis šokas, ir išmokti su juo susidoroti, nes bėgiojimas iš šalies į šalį nieko neišspręs. Reikia duoti sau laiko apsiprasti, ir dažnai tiesiog išlaukti, kol kultūrinio šoko „liga“ praeis.
Atsiminkite, kad, pavykus išgyventi kultūrinį šoką, tapsite daug stipresnis ir įdomesnis žmogus.
 

Kultūrinio šoko simptomai


• Nepagrįstas kultūros, šalies ir žmonių kritikavimas
• Padidėjęs irzlumas
• Nuolatiniai skundai dėl klimato
• Nuolatiniai pretekstų ieškojimai likti namuose, niekur neiti, nedalyvauti
• Nuolatinis rūpinimasis oro ir vandens užterštumu
• Baimė prisiliesti prie vietinių žmonių
• Atsisakymas mokytis vietinės kalbos
• Rūpinimasis, kad kas nors apvogs ar apgaus
• Noras kalbėtis tik su „protingais“ žmonėmis, t.y. ne vietiniais
• Perdėtas tėvynės garbinimas, kalbos apie tai, kad ten buvo praktiškai rojus
• Stiprus noras grįžti namo, nepaisant pasekmių
• Fiziniai simptomai – galvos skausmas, miego sutrikimai (mieguistumas ar nemiga), apetito praradimas, virškinimo sutrikimai.
 

Kaip susidoroti su kultūriniu šoku


Pirmas ir svarbiausias žingsnis – tai žinojimas apie kultūrinį šoką, supratimas, ką išgyveni. Dažnai užtenka vien tik to, ir žmogus jau nebesijaučia toks sutrikęs ir ima realiau vertinti padėtį. Toliau lieka tik imtis papildomų veiksmų, kurie pagreitina visą procesą, padeda greičiau išgyventi visas kultūrinio šoko stadijas ir sugrįžti „į normą“.
• Prieš keliaudami sužinokite kuo daugiau apie šalį, kurioje gyvensite, ir išmokite kalbą.
• Atvykę apvaikščiokite visą kaimynystę, apžiūrėkite, kas kur yra, ir susipažinkite su kaimynais. Skaitykite vietinius laikraščius ir žiūrėkite žinias – taip greičiau įsiliesite į naują kultūrą.
• Įsitraukite į veiklą. Sėdėjimas namuose ir tėvynės ilgėjimasis nieko gero jums neduos. Įsitraukite į organizaciją, kurios veikla jus domina, ar tai būtų sporto klubas, ar mokslo įstaiga, ar religinė grupė, taip susipažinsite su daugiau žmonių, galbūt susirasit draugų, o mėgstama veikla padės pasijusti geriau.
• Venkite lyginti abi kultūras. Tai kels įtampą jums ir nemaloniai nuteiks aplinkinius žmones (ypač jei nuolat pabrėšite savos kultūros pranašumą).
• Kai atrodo, kad viskas aplink ima nepatikti, susirašykite dalykus, kurie jus erzina. Tada pasistenkite pakeisti tuos dalykus, kuriuos įmanoma, o dėl nepakeičiamų dalykų nesirūpinkite – prie jų ilgainiui priprasite.
• Neeikvokite daug energijos menkoms problemoms spręsti. Vertinkite padėtį realiai – svetimoje šalyje žmonės yra itin linkę „iš adatos vežimą priskaldyti“. Savo energiją eikvokite tik rimtoms problemoms – kitaip pervargsite.
• Nebijokite prašyti pagalbos – kuo greičiau subursite aplink save ratą žmonių, kurie galėtų jums padėti, tuo saugiau jausitės.
• Rašykite dienoraštį – tai puiki proga sveikai išlieti susikaupusias emocijas.
• Ir svarbiausia, atsiminkite, kad tai, kas su jumis vyksta, yra visiškai normalu, ir panašius jausmus išgyvena praktiškai visi emigrantai.
 

Emigrantų istorijos


Dalia
Studijuodama antro kurso pabaigoje išvažiavau į Angliją dirbti au-pair. Praleidau ten 3 mėnesius, ir grįžau atgal į studijas. Dirbti au-pair man nepatiko, tačiau pati kelionė ir visa vasara padarė gerą įspūdį, grįžusi jaučiausi pasikeitusi, įgavusi daugiau pasitikėjimo savimi.
Paskutiniais studijų metais vėl gavau pasiūlymą važiuoti dirbti au-pair. Nors darbas man nepatiko, bet, matyt, važiuoti pastūmėjo aukštesnės jėgos... Šeimoje padirbau tik mėnesį laiko, nes sutikau savo gyvenimo meilę, ir mudu apsigyvenome kartu. Mano vaikinas – anglas, ir mes kartu jau dveji metai ir trys mėnesiai. Aš tiesiog dievinu Angliją, man čia taip gera. Į Lietuvą grįžti niekada nenorėjau ir nenoriu. Mes gyvename Kente, anglai jį vadina Garden of England (Anglijos sodas), čia nuostabi gamta ir vaizdai. Kente mažai užsieniečių, taigi savo kalba aš čia nebendrauju, visi mano draugai – anglai, ir aš tuo džiaugiuosi. Gyventi man čia labai patinka... Kiekviena diena kaip atostogos, niekada nebūna nuobodu. Į Lietuvą važiuoju 3–4 kartus i metus tik aplankyti šeimos, tačiau tėvynei jokio ilgesio nejaučiu. Ir liūdna niekada nebuvo, ir nesinorėjo lėkti namo viską metus. Sugrįžus į Lietuvą man net nejauku, niekada niekur neinu viena, kai sutemsta, nesinaudoju viešuoju transportu, netgi baisu laiptinėse ar namu liftuose – nesijaučiu saugi.
Lina
Daugiau nei prieš metus su šeima atvykau į Norvegiją. Pirmuosius nostalgijos jausmus atvykus į svetimą šalį, matyt, užgožė nauji įspūdžiai, nuostabi gamta, kitoks žmonių bendravimas. Pirmieji sunkumai buvo susidūrus su reikalų tvarkymu (buto paieška, kalbos kursai, vaiko integravimu į visuomenę), tačiau pamažu viskas išsisprendė. Sunkiausiai įveikiama kliūtis yra kalbos barjeras, kai gauni visą reikalingą informaciją paštu, tačiau neįstengi jos suprasti. Tačiau, nors ir nebuvo itin paprasta integruotis i visuomenę, nebuvo kilęs noras grįžti atgal. Pirmas pusmetis labiau siejosi su nostalgija (krūvos laiškų, skambučių, vizitų), bet pamažėle viskas atsistojo į savo vietas, ir atėjo supratimas, kad tu čia gyveni tokį pat gyvenimą, tik saugesnį, labiau materialiai užtikrintą ir laisvesnį. Tai ir sulaikydavo likti čia. Visur yra savų minusų ir pliusų, bet kai pastarieji nusveria, renkiesi kas pačiam priimtiniau ir vaiko ateičiai geriau.
Viktorija
Viena saulėtą vasaros dieną su vyru nusprendėme, kad norim kažko naujo, kažko ekstremalaus, kažkokių permainų, kad norim pamatyti kitus kraštus, ir nusprendėm išvažiuoti į užsienį, nors Lietuvoje gyvenom ir tikrai neblogai. Dabar mes gyvenam Anglijoje dar tik 3 mėn.
Vyras iš karto gavo darbą, aš namie auginu vaikus. Įsitvirtinti šioje šalyje nėra taip lengva, tačiau mums kol kas sekasi. Aš esu lengvai prisitaikantis žmogus, be to, su manim kartu yra mylimi žmonės, tačiau man čia yra labai sunku morališkai sunku, aš jau pasiilgau savo namų, draugų, net naktimis sapnuoju Vilniaus gatves, labai pasiilgau Lietuvos ir jau labai noriu namo – tikrai nemaniau, kad man bus šitaip sunku.
Sunkiausia priprasti prie kultūrų skirtumo, taip pat labai sunku dėl skurdžių kalbos žinių – tai, ką mes mokomės mokykloje, yra toli gražu ne tas pats... Taip pat labai sunku susitvarkyti dokumentus – neretai atsitrenki kaip į sieną, ir nusvyra rankos. Aš pasiilgstu visko – Vilniaus gatvių, draugų, šeimos, kavinių su normaliu maistu, parduotuvių su įprastais man produktais, lietuviškų televizijos laidų, lietuviškos muzikos, lietuviškų juokelių – visko, kas yra lietuviška.
Ieva
Aš išvažiavau į Vieną atlikti praktikos po studijų. Dirbau tarptautinėje įmonėje, kur buvo daug komandiruočių į Lietuvą. Dabar, kai gimė sūnelis, kelionių praktiškai nebeliko, bet kadangi jau 5 metus esu čia, tai ir pripratau, draugų susiradau, sukūriau šeimą.
Kai atvažiavau į Vieną, nemaniau kad čia liksiu. Galvojau padirbti metelius ir grįžti. Kai su tokiu nusistatymu važiuoji, tuomet norisi kuo įdomiau leisti laiką, kuo daugiau pamatyti, apkeliauti ir grįžti namo su daugybe įspūdžių. Gyventi Austrijoje man taip patiko, kad kai darbdavys pasiūlė pratęsti mano sutartį dar metams, nedvejodama sutikau. Įstojus Lietuvai į ES, darbo padaugėjo, reikėjo vis dažniau važiuoti į Lietuvą verslo reikalais. Man toks darbo pobūdis labai tiko ir patiko – gyvenau Vienoje, bet turėjau galimybę papietauti retkarčiais pas mamą, aplankyt draugus Lietuvoje, nueiti į teatrą.
Manau integruotis į naują aplinką labai padeda vidinis nusiteikimas. Reikia būti atvirai naujai kultūrai ir aplinkai, domėtis, dalyvauti, nepasislėpti namie ir liūdesio akimirkas varyti šalin naujais įspūdžiais ir patyrimais.

Populiariausi straipsniai

Lankytojų komentarai

vidas
2007-01-17 17:38
mano brolis jau daug metu gyvena uzsienyje ir trumpam grizes cia sako kad jam cia blogai
sima
2007-01-11 17:41
labai idomios iseiviu istorijos:)))

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai