Naujo žmogaus laukimas reikalauja budrumo

Vyresnio amžiaus žmonės dar mena biologijos vadovėlyje parašytą frazę: jeigu motinos kraujo rezus faktorius yra neigiamas, o tėvo – rezus teigiamas, jie saugiai gali turėti tik vieną vaiką. Laimei, medicina žengia į priekį, dabar tokių ribojimų jau nebėra, tačiau, kad naujovės padėtų užkirsti kelią gresiančioms nelaimėms, vien ramaus laukimo nepakanka.
 

Kai rezus faktorius netapatus


Raudonųjų kraujo kūnelių – eritrocitų sienelėje yra apie 300 skirtingų antigenų, kurių reikšmingiausias yra Rh antigenas. Pagal jo buvimą eritrocituose žmonių kraujas skirstomas į rezus teigiamą, kai jis yra; ir rezus neigiamą, kai jo nėra. Nors kiekvieno mūsų organizmas geba atskirti „nesavas“ molekules, ląsteles ar audinius, juos neutralizuoti ir sunaikinti, tačiau kai moters, kurios rezus neigiamas, organizmas kontaktuoja su rezus teigiamais vaisiaus eritrocitais, susidaro jo antikūnai. Nėštumo metu jie skatina irti rezus teigiamo vaisiaus eritrocitus, nepaisant, kad moters organizmas nėštumo metu yra labai pakantus „nesavoms“ medžiagoms.


„Motinos reakcija į vaisiaus Rh faktorių yra viena stipriausių imuninių reakcijų – joks kitas išorinis alergenas negali sukelti tokios audringos reakcijos. Įvyksta rezus konfliktas, bet tai nėra vienintelė problema, kuri kyla, vaisiaus eritrocitams patekus į besilaukiančios moters kraujotaką. Bet dažniausiai diskutuojame apie rezus faktorių, nes apie jį kol kas turime daugiausiai informacijos“, – sako docentas, medicinos mokslų daktaras gydytojas akušeris-ginekologas Linas Rovas.

 

Pažangos dėka rezus imunoprofilaktika tapo paprastesnė


Docentas tvirtina, kad pirmojo nėštumo metu rezus konfliktas pasitaiko labai retai ir būna silpnas, nes moters organizmas taip greitai nespėja pagaminti didelio kiekio antikūnų. Kai pastojama antrą kartą, o vaisius yra rezus teigiamas, organizmas labai greitai atpažįsta svetimą baltymą, nes jau turi „atmintį“ iš buvusio nėštumo. Tad, nesvarbu nuo to, po kiek laiko jūs vėl pastojote, antikūnai pradeda sparčiai gamintis, o, prasiskverbę į vaisių, ima ardyti jo raudonuosius kraujo kūnelius.
„Neretai vaisius žūsta išsivysčius anemijai. Tai dažniausiai nutinka 12–13-tą nėštumo savaitę. Nors skelbiama, kad rezus konfliktas kliniškai pasireiškia tik 0,3–0,7 proc. atvejų, tačiau tai nėra tikslūs statistiniai duomenys, nes mes nežinome, kiek persileidimų, kuriuos nulemia rezus konfliktas, įvyksta pirmomis nėštumo savaitėmis“, – sako docentas. Jis prisimena laikus, kai besilaukiančiai moteriai, kad būtų sumažintas antikūnų kiekis jos organizme, buvo persodinamas vyro odos lopas, paimtas iš jo peties srities. Įvykusi vietinė imunizacija, dėl kurios visi antikūnai tarsi susispiesdavo aplink tą lopą, padėdavo dalinai desensibilizuoti moters organizmą ir išvengti rezus konflikto.
Dabartiniu metu rezus faktoriaus neturinčioms nėščiosioms, kurių kraujyje nerandama antikūnų, taikoma imunoprofilaktika: 28-tą nėštumo savaitę ir per 24–72 val. po gimdymo, jei naujagimis turi Rh faktorių, į raumenis suleidžiama anti-Rh imunoglobulino, labai panašaus į tą, kuris gaminasi moters organizme rezus izoimunizacijos metu.
Docentas sako, jog kitų šalių praktika rodo, kad užtenka ir nedidelės anti-Rh-imunoglobulino dozės: pvz., Prancūzijoje, prieš suleidžiant preparatą, ištiriama, kiek mamos kraujyje yra vaisiaus eritrocitų, taip sužinoma reikalinga tiksli anti-Rh-imunoglobulino dozė. Suleistas tinkamu laiku, jis neutralizuoja į motinos kraujotaką patekusius vaisiaus eritrocitus, turinčius Rh faktorių, todėl antikūnai nespėja pasigaminti. Ši pasauliniu mastu pripažinta Rh konflikto profilaktikos metodika reikšmingai sumažina nesėkmingų nėštumų ir naujagimių patologijos dažnį.
 

Sunkiausių atvejų pasitaiko retai


Mažakraujystė, anot docento, nėra pati didžiausia bėda. Itin didelis pavojus dar negimusiam mažyliui iškyla suirus eritrocitams. Tuomet atsipalaiduoja daug laisvo bilirubino, kuris, perėjęs iš kraujo į naujagimio smegenų ląsteles, sukelia jų nekrozę, visam laikui pažeidžia galvos smegenų pamato branduolius ir požievines smegenų struktūras. Dėl organizmo intoksikacijos bilirubinu sumažėja skeleto raumenų tonusas, naujagimis būna vangus, kartais sustoja kvėpavimas. Neretai tokiems naujagimiams atsiranda neurologinių simptomų, atsilieka jų psichomotorinė raida, pasireiškia cerebrinis paralyžius, kurtumas. Įvykus rezus konfliktui, galima ir galvos smegenų vandenė – galvos apimties padidėjimas dėl per didelio kaukolės ertmėje susikaupusio skysčio kiekio.
Doc. L. Rovas užtikrina, kad medikai labai atidžiai stebi rezus konflikto pažeistus naujagimius: mažylių būklė vertinama valandomis. Yra sudarytos normogramos, pagal kurias galima tiksliai įvertinti, kiek ir kada gali būti bilirubino kraujyje. Atsižvelgiant į tai, parenkami gydymo metodai. Vienas jų yra fototerapija – gydymas šviesa. Kūdikis yra guldomas po specialia violetinę spalvą skleidžiančia lempa ir guli lyg kokiame soliariume. Nustatyta, kad bilirubinas, veikiant tam tikram šviesos bangos ilgiui, netgi ir dienos šviesai, greičiau pasišalina iš organizmo. Itin sunkiais atvejais, kai bilirubino koncentracija kraujyje kaupiasi labai greitai, tenka griebtis kraštutinių priemonių – perpilti kraują.
 

Teikiama per mažai reikšmės


Gerai organizuota nėščiųjų priežiūra, nepamiršti tradiciniai ir įsisavinti nauji diagnostikos ir gydymo metodai, kvalifikuota pagalba naujagimiui leidžia užtikrinti, kad nėštumas ir gimdymas rezus izoimunizacijos atveju būtų maksimaliai saugus. Todėl, anot docento, būtina siekti, kad visais atvejais rezus neigiamoms nėščiosioms būtų atliekama imunoprofilaktika ir jų vaisiai išvengtų pavojų, kuriuos sukelia rezus izoimunizacija. Vienkartinė imunoprofilaktika taip pat būtina po nėštumo nutraukimo, savaiminio persileidimo, negimdinio nėštumo, po vaisiaus vandenų paėmimo procedūros tam, kad ateityje nesigamintų antikūnai. „Anksčiau buvo manoma, kad, įvykus persileidimui, imunoprofilaktika nėra tikslinga, bet vėliau paaiškėjo, kad tai labai klaidinga nuomonė. Įvykus savaiminiam persileidimui, imunoglobulino dozė gali būti mažesnė nei įprastai, tačiau vis tiek ji būtina, – tvirtina ginekologas. – Labai svarbu imunoglobulino suleisti po nėštumo nutraukimo, nepaisant, kad nėštumas buvo tik kelių savaičių.“
 

Ankstyvas vizitas užkerta kelią galimoms komplikacijoms


Anot docento, nėščioji turėtų nedelsti ir kuo anksčiau apsilankyti pas gydytoją ginekologą. Per devynis mėnesius gali atsiskleisti ir paaštrėti visos ankstesnės moters sveikatos problemos, nes ligos, kurios buvo „miego būsenos“ iki nėštumo, jo metu dažniausiai paūmėja, todėl vizitai pas medikus padėtų išvengti galimų komplikacijų. „Kuo vėliau apsilankysite pas ginekologą, tuo mažiau, esant reikalui, liks galimybių jums padėti“, – primena docentas.
Mokslo įrodyta, kad normalaus nėštumo atveju reikalingi ne daugiau kaip 7–8 nėščiosios vizitai pas ginekologą, leidžiantys pastebėti tai, ko reikia. Nuo nėštumo nustatymo datos (dažniausiai praėjus 8 savaitėms nuo paskutinių mėnesinių pirmosios dienos) tyrimai atliekami kas 4 savaites. Nuo 30–32-ros nėštumo savaitės tyrimai atliekami kas 2 savaites, paskutiniąsias 2 savaites – kas savaitę.
„Viliuosi, kad netolimoje ateityje dabartinė esama nėščiųjų priežiūros tvarka pasikeis, nes kol kas, kuo vėlesnis nėštumas, tuo daugiau atliekama tyrimų, nors turėtų būti atvirkščiai. Per 11–14 nėštumo savaičių reikėtų išsiaiškinti viską, kas įmanoma apie nėščiosios būklę ir sudaryti atitinkamą nėščiosios stebėjimo planą. Ką nors keisti 32–40-tą savaitę jau per vėlu, dauguma profilaktinių priemonių reikia pradėti taikyti kuo anksčiau nuo nėštumo pradžios. Kol samprata apie nėščiosios priežiūrą apsivers aukštyn kojomis, reikia nemažai laiko, tačiau būsima mama kartu su ją prižiūrinčiu mediku jau dabar gali padaryti labai daug dėl savo ir savo naujagimio ateities, žinoma, jeigu pati nėštumui skirs daugiau dėmesio“, – sako doc. Linas Rovas.

Susiję straipsniai

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai