Kraujo vėžys man buvo dovana

"Svarbiausios man - dukros. Džiaugiuosi, kad galiu pati jas auginti. Įdomiausia yra tai, kad didžioji mano svajonė išsipildė. Ir su kaupu. Labai anksti norėjau turėti vaikų. Tarsi nuojauta būtų kuždėjusi paskubėti. Ir aš juos turiu. Aš galbūt suprantu, kodėl jų taip norėjau. Nes dabar greičiausiai negalėčiau…"
Prieš dvejus metus klaipėdietė Dalia Reikalienė, sugrįžusi iš Kotovicų (Lenkija), kur jai buvo atlikta kaulų čiulpų persodinimo operacija, šiandien teigia daugiau pasigirti lyg ir neturinti kuo. "Nuo rudens pradėsiu dirbti kolektyve. Ir manau, kad viskas bus normalu. Be to, įstojau į Klaipėdos universiteto pedagogikos fakultetą. Ateityje labai norėčiau pereiti į socialinių mokslų fakultetą. Kol kas mokytis dieniniame skyriuje su sveikais studentais man per sunku".
Prieš ketverius metus nedaug kas būtų patikėjęs, kad Dalia sugrįš pas vaikus - tuo metu jauna, vos 24 sulaukusi moteris sirgo mieloblastine leukoze.
 

Į savo ligą žiūrėjo kaip į slogą


"Aš neišgyvenau mirties, todėl nesakau gyvenanti antrą gyvenimą. Nė vienos akimirkos netikėjau mirtimi. Nejaučiau jos. Į savo ligą žiūrėjau kaip į slogą. Laukiau, kada ji praeis. Buvo bloga, silpna, negera. Ir tik labai skubėjau. Rodės, kad kitą dieną vis tiek bus lengviau. Buvo sunku, ir tą sunkumą norėjau greičiau nugalėti. Žinojau, jog pasveiksiu. Tuo neabejojau, tik nežinojau, kada.
Netikiu, kad mirsiu. Aš bijau mirties, bet ir neįsivaizduoju jos. Ji man neapibrėžta. Kartais pagalvoju: net jei prieš mane stovėtų žmogus su pistoletu, aš į tą ginklą žiūrėčiau tik kaip į metalinį daiktą".
 

Diagnozę sužinojo pati


"Susirgus gyvenimas pasikeitė. Atsirado piktumas. Nuo manęs ilgą laiką slėpė ligą, bet atėjusiųjų aplankyti veidai išdavė - supratau, kad yra blogai. Nenusiraminau. Teko “pavogti” medicininę kortelę. Bet ir perskaičius diagnozę nedaug kas paaiškėjo. Radau trumpą žinutę enciklopedijoje, kad leukemija - kraujo liga, kuri praktiškai neišgydoma.
Sužinojau, kad galimybė likti gyvai pirmuoju ūminiu periodu buvo ne didesnė nei 20 proc. Pradėjau gintis nuo ligos, stengdamasi patekti tarp tų 20 proc. Žinodama savo išgyvenimo tikimybę, galėjau lengviau surasti teisingą kryptį. Nuslėpdami informaciją, iš manęs buvo atėmę tokią galimybę, nes prasidėjus antrajam ūminiam periodui, tikimybė gyventi sumažėja bene daugiau nei dvigubai".
Dalios šis antrasis periodas nepalietė. Išgelbėjo sėkminga operacija, nes ji turėjo donorę. Stebuklas, kad mano ir sesers genetiniai kodai visiškai sutapo.


Po trijų izoliacijos nuo visuomenės mėnesių Dalia grįžo
namo. Gyventi.
Liga išgydyta, tačiau grįžusi nerado jokios paramos, nieko, kas padėtų grįžti į gyvenimą, susidoroti su pasekmėmis po to, kai baigėsi kova už gyvybę.
 

Ligą primena nuovargis


"Save lyginu su ta, kokia buvau iki ligos. Su sergančia manęs lyginti negalima. Kadaise buvau be galo gyvybinga, judri. Turėjau daug norų ir planų. Ir viskam pakako energijos. Dabar liko tik norai ir planai, bet jiems įgyvendinti dažnai nebeužtenka sveikatos.
Tebenešioju ženklus, primenančius praeitį. Bet kas gali atkreipti dėmesį į mano rankas ir pagalvoti, kad nesu visai doras visuomenės narys. O kadaise, kai atsirado pirmieji randai, rodės, atėjo pasaulio pabaiga. Bet taip būna tik iš pradžių, kai ima kamuoti koks nors vienas dalykas. Paskui staiga pastebi, kad tos problemos vis tolsta, nes atsitinka dar baisesnių dalykų. Ir viskas ištveriama. Susitaikai. Atrodo, taip ir turi būti".
 

Apie mirtį įspėjo skaudulys po nosimi


"Turbūt būčiau ir numirusi, bet atsirado skaudulys po
nosimi. Labai skaudėjo, veidas ištino. Tą skausmą, rodės,
dar galima iškentėti, bet skaudulys labai sudarkė veidą, ir aš išsigandau galimų pasekmių, rando. Apsilankiau pas gydytojus.
Silpnumą jaučiau jau seniai, bet prisipirkau vitaminų, geležies preparatų. Rijau juos saujomis, manydama, jog tai pavasarinis nusilpimas.
Atsirado opų tarpupirščiuose, o ant viso kūno - maži mėlynių taškeliai. Liga jau buvo smarkiai progresavusi. Po kraujo tyrimų buvau paguldyta į Klaipėdos jūrininkų ligoninės hematologijos skyrių, vadovaujamą puikaus žmogaus ir specialisto gyd. R.Jurgučio".
 

Po chemoterapijos tapo nepanaši į save


"Kai susirgęs geri vaistus, žinai, kad nuo jų bus geriau. Prasidėjus rimtai kovai su vėžiu, chemoterapija veikė priešingai - nuo vaistų buvo tik dar blogiau. Gyvenimas priklausė nuo dozės, kuri tapo kankinanti kasdienybė. Kai neskaudėjo, buvo bloga, pykino, o kai nepykino, jaučiausi apatiška, buvo sunku ir slogu. Jaučiausi taip, tarsi mane kamuotų sunkios nuolatinės pagirios. Bet pirmiausia kentėjo mano psichika. Kiekviena chemoterapijos procedūra trukdavo po dešimt dienų. Po kiekvienos perpildavo kraują ir savijauta kiek pagerėdavo. Man prireikė aštuonių chemoterapijos kursų, kol buvo pasiekta remisija ir kraujyje nebeliko nepilnaverčių kraujo dalelių - blastų.
Nuslinko plaukai, ant odos pasirodė rausvos spalvos dėmių - chemoterapijos nudegimų. Buvau visiškai nepanaši į save. Atrodė, kad aš nykstu. Buvau imli bet kokiai ligai. Sutriko žarnyno veikla. Ir man labai skaudėjo. Užmigdavau tik nuo narkotinių vaistų".
 

Ligą priėmė su dėkingumu


“Iki ligos gyvenime jau buvau daug ko patyrusi, tik galbūt nemokėjau viso to įvertinti. Dėl daugelio dalykų jaučiausi nelaiminga. Dabar išgyvenu labai stiprų laimės jausmą. Džiaugiuosi viskuo, ką turiu, net jei turiu daug mažiau nei anksčiau. Nes tai - dovanos. Todėl sakau: ačiū už tai, kad man išaugo skaudulys, ačiū už tai, kad esu labai stipri ir nepuolu į depresiją, ačiū už tai, kad anksti pasigimdžiau… ačiū už tai, kad susirgau. Manau, ta liga man buvo skirta tam, kad praregėčiau, kad pamatyčiau, kokia esu laiminga.
Kai tik susirgau, mane buvo užvaldęs ligoto žmogaus
piktumas, nes visi sveiki, o aš niekada nebūsiu tokia,
kokia buvau. Paskui atėjo suvokimas, kad būsiu dar geresnė - kitokia. Išmokau viską priimti su dėkingumu. Pasaulis surėdytas teisingai. Skriaudos jame yra tik tiek, kiek žmonės jos padaro vieni kitiems. Visa kita - be galo gražu. Net mirtinos ligos yra dovana, nes su jomis ateina nuostabūs dalykai, kurių šiaip niekada nesuprastum. Nesakau, kad jeigu būčiau galėjusi rinktis, vėl pasirinkčiau ligą. Bet kadangi sirgau, jos patirtis - beribė".
 

Pavargti nuo darbo yra laimė


"Prisimenu, besigydydama Lenkijoje, sapnuose regėdavau keistus, niekuo neįsimintinus gyvenimo posūkius, įvairias Lietuvos vietas. Ir kai vėliau, jau grįžusi namo, važiuodavau pro tas vietas, apimdavo natūrali laimė, o akyse tvenkdavosi ašaros.
Kai pradėjau dirbti vertimų biure, jėgų nebuvo. Karštis, įkyrūs klientai - ir iki vakaro visiškai išsekdavau. Sykį grįždama po darbo išlipau iš mikroautobuso. Nebuvo jėgų net namus pasiekti. Ir staiga mane aplankė mintis, kad dar prieš metus, kai gulėjau viena palatoje, aš tiesiog svajojau, kaip eisiu namo iš darbo, kaip pasiimsiu dukras iš darželio ir grįžusi iškepsiu joms pyragą.
Nuo tų prisiminimų jėgų gavau tiek, kad ne tik nupirkau maisto, bet dar ir pyragą iškepiau. Nuovargis man taip pat teikia laimės. Pavargti nuo darbo yra gera, nes nuovargis bejėgei gulint lovoje daug baisesnis".
 

Liga - kaip geltona siena


"Pokalbiai su liga, manau, yra labai rimta terapija. Dvasinė higiena - tai tas pats kaip valytis dantis. Man sakydavo: išvalyk save kaip namus, nušluostyk dulkes, patiesk kilimėlį, pamerk gėlių. Ir aš vaizduotėje tai darydavau nuolat. Išmokau izoliuoti žmones, kurie mane vargino - aš juos vyniodavau bintu nuo galvos iki kojų.
Savo ligą įsivaizduodavau kaip geltoną sieną, nudažytą aliejiniais dažais. Aš ją dažydavau ir dažydavau. O dažai skleisdavosi į šalis. Taip ir užmigdavau bedažydama. Visuomet manydavau, jei uždažysiu ją raudonai, tuomet pasveiksiu. Neatsimenu, kada ją nudažiau.
Ir dabar taip elgiuosi. Pavyzdžiui, jei užsikemša nosis, įsivaizduoju kaip mažas vabaliukas - labai gražus, kokio nebijau - krebžda kojytėmis nosyje. Įsivaizduoju taip gyvai, kad net pradeda kutenti. Nusičiaudau ir palengvėja. Net skausmą galima pašalinti įsivaizduojant jį kaip purvo dėmę - tu ją nuvalai, o tuo pačiu nuvalai ir skausmą.
Tie dalykai man labai patinka. Aš juos priėmiau labai lengvai".
 

Tikėti labai malonu


"Susirgus buvo apėmusi mintis, kad mano gyvenime kažkas labai keisis, kad neteksiu mylimų žmonių. Bet jie liko su manimi. Jie mane lankė, rūpinosi, guodė, palaikė. Net kai po operacijos buvau visiškai izoliuota nuo aplinkos, mane gelbėdavo pokalbiai telefonu. Besikalbėdamos mudvi su Egle (seserimi) išnarstėme visą savo vaikystę, draugus, pažįstamus. Todėl tuos tris mėnesius, gulėdama visiškai viena didelėje palatoje, pro kurios langą regėjau svetimą miestą, galiu pavadinti kūrybinėmis atostogomis.
Mačiau moteris, kurias vyrai palikdavo. Jie atsivesdavo po langais jaunas moteris, kad parodytų savo sergančioms žmonoms, jog jie gyvena. Maža to, kad jos miršta - jie jas kankindavo. Bet jei suserga vyrai, moterys išlieka visą laiką. Jos neša maistą, jos rūpinasi. Jos laukia.
Nuostabu, kad man taip neatsitiko. Netikiu, kad vyrams vidinis grožis yra svarbiau nei išorinis, nes pati patyriau, kad jei vyras tikrai myli - myli visokią. Nesakau, jog tai - mano nuopelnas. Tiesiog man labai daug duota. Aš labai tikiu. Nesu dogmatikė, saikingai laikausi tradicijų. Mano tikėjimo esmė - kad kiekvienas žmogus yra globojamas. Tikiu savo Angelu sargu. Nežinau, kiek tai tikra, bet aš jį jaučiu kiekviename žingsnyje. Ir tikėti man labai malonu".
 

Norėtų, kad plaukus kedentų vėjas


"Labai mėgstu praeitį, patinka ją narplioti, bet gyvenu šia diena. Neturiu didelių planų ir didelių svajonių. Turiu norų. Norėčiau turėti dar vieną vaiką. Ko gero, tai utopija, bet neprarandu vilties - galbūt būsiu pirmoji Lietuvoje moteris po transplantacijos pagimdžiusi kūdikį.
Norėčiau įkurti sergančiųjų leukemija fondą - kad užpildyčiau spragą, su kuria susiduriama susirgus. Žmogus turi turėti galimybę disponuoti pasaulyje sukaupta informacija, rinktis, kur gydytis.
Liga ne visą mane pakeitė. Ji nualino mano kūną, bet liko dar daug. Liko polėkiai, norai, užmojai…
Liga nugalėta, bet aš ligšiol negaliu žiūrėti į save kaip į sveiką, normalų žmogų. Esu kitokia.
Moterys giria mano galvos apdangalus, bet jos nežino, kad tai mano bėda. Rišuosi skareles, derinu kepuraites ir vaikštau kaip labai ekstravagantiška moteris, tuo tarpu mane tai pakankamai vargina ir erzina - labai norėčiau, kad plaukus kedentų vėjas".

Populiariausi straipsniai

Lankytojų komentarai

OPTIMISTAS
2009-02-10 14:58
susirgau spondilitu.suzalojo pedas ir ciurnas.neturejau ne keturiasdesimt o beveik nebepavaiksciojau.panasiai isgyvenau,net sukuriau teorija kad laimingi yra tie zmones kurie gali begioti.praejo trys metai,jau po truputi pagerejo
klaipediete
2009-01-17 23:36
nuostabiai aprasytas skaudus gyvenimo etapas..tik kodel straipsnio heroje mini, kad pas ja nera plauku? juk jie po visu proceduru turetu ataugti...
lina
2008-09-16 20:19
Nuostabu, iki sirdies gelmiu, graudu..

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai