To, kas pasiekta, niekas ant lėkštutės neatnešė


Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Endokrinologijos klinikos profesorė Birutė Žilaitienė – viena iš tų sniego baltumo chalatą vilkinčių žmonių, į kurį ištiestos ne tik endokrinologinėmis ligomis sergančių žmonių rankos. Į ją su didžiausia viltimi kreipiasi šeimos, kurioms likimas pašykštėjo sulaukti pagausėjimo, nes jau keletą savo veiklos dešimtmečių daktarė paskyrė išskirtinei endokrinologijos sričiai – reprodukcinei endokrinologijai ir andrologijai. Žavia šypsena daktarė galėtų apdalyti visus – kad tik to pakaktų pasijusti laimingesniais. O kaip jai pačiai sekėsi modeliuoti savo gyvenimą? Apie tai pati ir pasakoja.

 

Pradžia


Gimiau Kaune, ilgai gyvenau Žemuosiuose Šančiuose – lyg ir neprestižiniu laikomame rajone. Tačiau jokios neigiamos įtakos nepajutau. Godžiai žinių sėmiausi Kauno 7 vidurinėje mokykloje, kur buvo sustiprintas chemijos dėstymas. Neatsitiktinai daug šios mokyklos moksleivių, iš jų ir mano klasės draugų, vėliau pasirinko gamtos mokslų studijas, kurioms ir buvome iš anksto ruošiami. Esu vyresnių tėvų vaikas (istorijos kataklizmai, į kuriuos buvo patekę mano tėvai, lėmė vėlyvą jų santuoką). Mano mama Julija Puodžiūnaitė buvo mokytoja, tėtis Jurgis Peteris – Lietuvos kariuomenės karininkas, vėliau dirbo mokykloje ūkio dalies vedėju. Tėvai man suteikė viską, kas tuo metu buvo geriausia. Buvau labai mylima, visokeriopai lavinama, auklėjama ir visada skatinama. Man tėvai sekė pasakas, bet jos buvo ne stebuklingos, o tikros – gana liūdnos ir skaudžios jų gyvenimo istorijos. Tie pasakojimai savotiškai modeliavo ir mano požiūrį į gyvenimą. Gamtos mokslai man patiko visada – gal tai mokytojų nuopelnas. Visąlaik gerai mokiausi – mokyklą baigiau aukso medaliu. Kai reikėjo rinktis profesiją, tariausi su tėvais. Jie pasiūlė studijuoti mediciną – esą gydytojas visada turės darbo. Žinojau, kad medicinos studijos nelengvos: reikia turėti gerą atmintį, labai daug išmokti, tačiau manęs sunkumai negąsdino. Pasiryžau tapti gydytoja ir 1977 metais sėkmingai įstojau į Kauno medicinos institutą. Kaip ir tikėjausi, studijos nebuvo lengvos, tačiau man svarbiausia buvo turėti aiškų tikslą ir jo siekti.

 

Gydytojo darbas


Kuo išskirtinis gydytojo darbas? Pirmiausia tuo, kad dienos pabaigoje užvėręs savo kabineto duris medikas negali sakyti, jog baigė darbą. Ypač tai būdinga dirbant universitetinėje ligoninėje. Visada tenka papildomai dirbti namuose: skaityti medicinos leidinius, susipažinti su medicinos naujienomis, rašyti straipsnius, ruošti pranešimus ir t. t. Iš tiesų mes turime labai daug žinoti, mokėti naudotis visomis naujausiomis informacinėmis priemonėmis, kad šalia paciento nepasijustume nepatogiai. Mūsų ligoniai nėra paprasti – jų patologija sudėtinga, susiduriame su retomis endokrinologinėmis ligomis, kurių gydymo patirties medikams stinga, sergančiais pacientais. Kartą per kelerius metus pasitaikantis itin reta liga sergantis pacientas verčia mus nuolat papildomai mokytis, kad gebėtume tiksliai diagnozuoti mažai žinomą ligą ir paskirti tinkamą gydymą. Nepaisant, kokias pareigas eitų, kokį vardą, laipsnį turėtų gydytojas – visi visko žinoti negali. Ir mes visai nesigėdijame, pristigus žinių čia patskaityti, klausti, domėtis, aiškintis, dalytis su kolegomis žiniomis, patirtimi. Nuolatinis tobulėjimas ir žinių atnaujinimas yra būtinas. Susidūrę su sudėtingomis situacijomis, nesibodime parašyti ir užsienio kolegoms: pasitarti, paprašyti informacijos. Tai visiškai normalu.

 

Endokrinologija


Jau nuo antro kurso žinojau, kad būsiu endokrinologė, nors tuomet dar mokėmės bendrų teorinių dalykų. Kartą dabartinis docentas Valentinas Matulevičius pasakė, jog ieško studentų, norinčių dirbti mokslinį darbą. Pasitariau su draugėmis ir nusprendėme dirbti su docentu (tuometiniame TSRS Eksperimentinės endokrinologijos ir hormonų chemijos institute). Jis labai pasitikėjo studentais ir leido daug dirbti savarankiškai. Mes išmokome patys atlikti dinaminius mėginius tiriamiesiems ir juos interpretuoti, dalyvavome eksperimentiniuose darbuose, ruošėme publikacijas, kurias, tiesą sakant, docentas Valentinas Matulevičius dažniausiai perrašydavo, bet nepamiršdavo pagirti už pastangas. Tas laikotarpis buvo be galo įdomus. Svarbiausia, kad jautėmės lygiaverčiais mokslininkų grupės nariais. Tai labai stiprino pasitikėjimą savo jėgomis. Todėl visai natūraliai neliko klausimo, kokią specializaciją rinktis. Kita vertus, tai nebuvo visai paprasta, nes to, ką pasiekiau, niekas ant lėkštutės neatnešė. Endokrinologija man – labai įdomi ir patraukli sritis.

 

Reprodukcinė endokrinologija ir andrologija


Nuo studijų laikų domėjausi reprodukcine endokrinologija, vėliau ir andrologija. Sustiprėjus tarptautiniams
ryšiams kartu su doc. V. Matulevičiumi, kuris buvo šios veiklos pradininkas Lietuvoje, pradėjome vystyti andrologiją. Atsirado galimybių išvykti į užsienį, dalyvauti bendruose projektuose su žymiausiais užsienio centrais, kartu su užsienio kolegomis prestižiniuose užsienio žurnaluose spausdinti straipsnius. Rimti pagrindai padeda planuoti ir kitus darbus. Reprodukcinė endokrinologija ir andrologija man teikia
ypatingą pasitenkinimą. Ji patraukli akivaizdžiais rezultatais. Pavyzdžiui, kai šeima susilaukia kūdikio netaikant pagalbinių procedūrų. Neseniai paskambino gydyta pacientė ir pranešė, kad nėštumo testas teigiamas – didelis džiaugsmas ir pacientei, ir gydytojai. Po 1990 metų pradėję šią veiklą turėjome labai menkas galimybes. Žinių ieško-jome tuo metu sunkiai prieinamoje užsienio literatūroje. Vėliau ir Lietuvoje atsirado sąlygos atlikti dirbtines procedūras. Aišku, teko girdėti įvairių nuomonių. Yra teigiančių, jog galbūt nebūtina tirti nevaisingų šeimų – tiesiog atliekame pagalbinį apvaisinimą ir išsprendžiame problemą. Vis dėlto, matyt, tiesa yra kažkur per vidurį. Mes visada stengiamės diagnozuoti, ieškoti nevaisingumo priežasčių ir, jeigu įmanoma, bandyti jas šalinti. Jeigu nepavyksta – siūlome kitą šios problemos sprendimo būdą – pagalbinį apvaisinimą. Reprodukcinė medicina yra specifinė sritis, labai padeda tai, kad sukaupta daug žinių ir apie vyrų, ir apie moterų nevaisingumo priežastis, gydymo būdus. Darbas andrologijos srityje, tarptautinis bendradarbiavimas man davė labai daug, keitė požiūrį į mokslą. Mokslinės stažuotės Šveicarijoje, Danijoje suformavo vakarietišką supratimą. Jau 20 metų palaikome aktyvius ryšius su užsienio kolegomis, su kuriais dalyvavome savo pirmuose tarptautiniuose projektuose. Esame publikacijų bendraautoriai, vieni kitus kviečiame dalyvauti konferencijose. Malonu, kad pakviesti į Lietuvą, jie visada mielai atvažiuoja, visada suranda laiko, be atlygio parengia ir perskaito pranešimą. Maloniai bendraujame ir susitikę tarptautiniuose kongresuose, vieni pas kitus lankomės namuose. Pažintys su žymiais specialistais padeda išsiųsti jaunus gabius kolegasį stažuotes, gauti vertingas konsultacijas vietiniams moksliniams projektams. Man atrodo, atėjo laikas, kai galiu perduoti savo žinias ir patirtį būsimiems specialistams, kai, pasinaudojusi savo ryšiais, galiu jiems padėti tobulėti. O ir pačiai norisi nuo jų neatsilikti, nes šiuolaikinės medicinos progresas labai spartus.

 

Karjera


Nepaisant, jog labai atsakingai rengiausi endokrinologės pareigoms, baigusi studijas pagal privalomą paskyrimą pradėjau dirbti anesteziologe Kauno klinikose. Turėjau su tuo susitaikyti. Anesteziologijos skyriaus vedėjo prašymą likti pas jį dirbti ir toliau, pasibaigus privalomam trijų metų laikotarpiui, priėmiau kaip komplimentą. Nors kiekviena patirtis yra naudinga, aš tuos metus, kai dirbau anesteziologe, laikau prarastais. Na, gal ne visai prarastais, nes tuomet gimdžiau vaikus. Kadangi visąlaik buvau darbštuolė, stengiausi neprarasti ryšių ir su endokrinologija, todėl susiklosčius palankioms sąlygoms su džiaugsmu priėmiau pasiūlymą sugrįžti prie mėgstamos specializacijos – pradėjau dirbti Endokrinologijos institute.
Pradėjau bendradarbiauti su klinicistais, įgijau kitokios patirties – dirbau rajonų ligoninėse, privačiose klinikose. Kartu dirbau mokslinį darbą. Dalyvavimas tarptautiniuoseprojektuose, nauji ryšiai keitė mano mąstymą, padėjo kaupti naudingą patirtį. 1996 m. apsigyniau medicinos mokslų daktaro disertaciją tema „Šeimos nevaisingumas Lietuvoje“. Darbą šioje temoje tęsiu toliau. Dirbdama Kauno klinikose neturėjau
galimybių užsiimti pedagogine veikla, todėl vykdavau skaityti paskaitų Klaipėdos universiteto Slaugos fakulteto studentams. Po kurio laiko, kai Endokrinologijos klinikai ir institutui ėmė vadovauti prof. R. Verkauskienė, galimybės išsiplėtė. Šio mėnesio pradžioje, sėkmingai įvykdžiusi visus keliamus reikalavimus, pradėjau eiti profesorės pareigas Endokrinologijos klinikoje.

Prasmė
Prasmingas, garbingas darbas teikia didžiulį malonumą. Labai smagu jausti atgalinį darbo su studentais ryšį, matyti, jog pacientai noriai eina pas mane gydytis, konsultuotis. Nevargina ir po darbo valandų besitęsianti veikla. Jei kelis vakarus nieko nepaskaitau, greitai suvokiu, kiek daug atsirado naujienų, susikaupė naujų publikacijų. Mano darbas neabejotinai yra labai pažangus, gyvas, nuolat atsinaujinantis ir labai prasmingas.

 

Meilė, empatija ir dėkingumas


Stengiuosi mylėti savo pacientus. Aišku, būna visokių gydytojų – ir nemėgstančių bendrauti, ir nelabai tolerantiškų, manančių, jog pacientas turi būti tokio pat lygmens kaip jie. Nemanau, kad pacientui būtina žodžiais išreikšti empatiją – jis puikiai jaučia, ar gydytojas jį supranta, užjaučia, ar jo problemos sumenkinamos, neteisingai interpretuojamos. Mano mokytojai sakė, jog pirmiausia reikia tikėti pacientu, net jeigu atrodo, kad jis klysta vertindamas savo ligą. Nustatyti, ar žmogų tikrai kamuoja liga, ar jis meluoja, simuliuoja, ar jo negalavimai psichogeninės kilmės, turi profesionalas. Tenka išgirsti ir padėkų. Tai labai malonu. Kartais gydyti pacientai nustebina, savo dėkingumą išreikšdami įspūdingomis gėlių puokštėmis. Man neabejotinai svarbus ir pacientų, ir kolektyvo, vadovų įvertinimas, palaikymas. Tai skatina tobulėti. Kolektyvuose klostosi įvairūs santykiai, o aš apie savo kolegas negalėčiau pasakyti nė vieno blogo žodžio. Gera dirbti malonioje darbinėje aplinkoje. Kita vertus, dirbti pas mus nėra lengva, nes reikalavimai ir darbo
krūviai labai dideli. Mano vadovai ir kolegos tai suprantair dažnai reikiamu momentu tyliai paremia, perimdami dalį užduočių ar patardami – tampa daug lengviau dirbti. Mus kažkas nukreipia tokia labai dinamiška linkme – mes ir einame.

 

Siekiai


Kauno klinikų struktūra yra visiškai susiformavusi, tačiau mane labai domina dabar kuriami funkciniai centrai ir vienas jų galėtų būti šiuolaikinės andrologijos. Tai sritis, kurią gerai išmanau, daug išmokau, todėl visas savo žinias ir patirtį labai norėčiau pritaikyti pacientams, perduoti jauniesiems kolegoms, kitiems gydytojams. Jeigu nevaisingos šeimos ateina į mūsų kliniką, kad gautų pagalbą, toji pagalba turėtų būti visapusiška, tyrimai – šiuolaikiniai, visos paslaugos sutelktos būtent universiteto klinikose. Tikiuosi, jog šiuo klausimu vyksiančios diskusijos su vadovybe bus vaisingos. Kitas dalykas, kuris man labai rūpi, – tolesnis Endokrinologijos instituto plėtros skatinimas, laboratorinės bazės išplėtimas. Šiuos planus jau esame aptarę su instituto direktore prof. Rasa Verkauskiene. Žinoma, ir toliau norisi skirti dėmesio doktorantams, mokslinėms temoms, kurias reikia baigti, sužinoti rezultatus, medžiagas paskelbti rimtuose mokslo leidiniuose. Galiausiai – išlieka stiprus noras kasdien tobulėti, vis daugiau išmokti.

 

Pomėgiai


Ypatingų pomėgių neturiu, nes man medicina yra ir darbas, ir hobis. Jei lieka laiko, mėgstu paskaityti knygą ar su draugais nueiti į teatrą. Savaitgalius, jeigu, pavyzdžiui, nekonsultuoju rajono ligoninėje arba nebudžiu Klinikose, skiriu vaikams ir anūkams, bendravimui. Jie visi renkasi mano namuose, aš gaminu pietus.

 

Šeima


Esu trijų jau suaugusių vaikų mama. Nė vienas jų nepasekė mano pėdomis – pasirinko su medicina nesusijusias profesijas. Sūnus Šarūnas yra informacinių technologijų specialistas. Dukros dvynės: Vaida – genetikė, Vilniaus universiteto doktorantė, ir Krašto apsaugos ministerijoje dirbanti Inga, kuri baigė tarptautinių santykių ir politikos mokslus Vilniaus Universitete. Daug džiaugsmo suteikia trys vaikaičiai. Vyras Petras, su kuriuo gyvenu jau 32 metus, inžinierius. Nors jam labai sunku susitaikyti su mano darbo specifika, t. y. nuolatiniais budėjimais ir išvykomis, jis yra didysis mano ramstis ir pagalbininkas. Visa buitis gula ant jo pečių. Man paliekamas (retkarčiais) valgio gaminimas. Iš tiesų patinka plušėti virtuvėje. Tai suteikia smegenims poilsio. Labai džiaugiuosi, kad mūsų šeima tvirta ir stabili, ryšiai – stiprūs, kad vieni kitus palaikome, kad suteikiu galimybę vaikams manimi didžiuotis. Kartą, kai su dukra Vaida kartu dalyvavome tarptautinėje konferencijoje, ji labai nustebo pamačiusi mane kitoje aplinkoje: skaitant pranešimą, bendraujant su kolegomis ir užsienio svečiais. Sakė neįsivaizdavusi, kad tiek daug pasiekiau – juk jai buvau tik mama. Džiaugiuosi…

 

Laimė
Manau, kad žinau, kur prasideda moters laimė – jos ištakos glūdi šeimoje. Kaip tėvai auklėjo, kokias vertybes įdiegė, kur bandė nukreipti, kokį išsilavinimą suteikė – nuo atsakymų į šiuos klausimus labai priklauso tolesnis gyvenimas. Moteriai turbūt svarbiausia yra šeima, ir jeigu joje nesijaučia laiminga – blogai. O aš iš tiesų esu laiminga gydytoja, mama, žmona. Kai matai, kad pavyko gerai išauklėti vaikus, kai dirbi mielą darbą, kuris sekasi, teikia malonumą ir gali nuoširdžiai šypsotis – tai ir yra laimė.
 

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai