Broliai Kelloggai: sveikuoliai miršta sveiki

 

Willas Keithas Kelloggas (1860–1951) gimė gausioje šeimoje, jis turėjo net keturiolika brolių ir seserų. Nieko nuostabaus, turint galvoje, kad jo tėvai buvo Septintosios dienos adventistai, niekinę visas nėštumo prevencijos priemones ir auklėję vaikus pagal griežtus religinius kanonus. Be to, visi Kelloggų šeimos vaikai nuo pat mažens buvo įpratinti prie vegetariško maisto ir liko vegetarai visą gyvenimą.

Paties Willo mokslai pasibaigė šešta klase, mat jo tėvai tikėjo, kad netrukus ateis pasaulio pabaiga ir mokslai šiaip ar taip nebebus reikalingi. O kol ji dar neatėjo, Willas prekiavo tėvo gaminamomis šluotomis – ir keturiolikametis ypač didžiavosi tuo, kad kaip suaugusysis turi savo prekybos teritoriją, banko sąskaitą ir klientų sąrašą.

Jo vyresnysis brolis Johnas Harvey Kelloggas (1852–1943) šeimoje buvo laikomas šviesuoliu ir jau vaikystėje dirbo tėvo spaustuvėje korektoriumi. Tuo metu tėvai dar nelaukė pasaulio pabaigos, tad jam pavyko sėkmingai baigti vidurinę mokyklą ir medicinos studijas Niujorke. Jis buvo gabus gydytojas ir, sulaukęs vos 24 metų, tapo Sveikatos instituto – garsios Batl Kriko miestelio sanatorijos gimtojoje
Mičigano valstijoje vyriausiuoju gydytoju. Per savo gyvenimą J. H. Kelloggas išleido vienuolika sveikatos
klausimams skirtų knygų, kuriose įrodinėjo, kad kava kenkia skrandžiui, sutrikęs virškinimas yra pagrindinė amerikiečių mirties priežastis, o visi maisto prieskoniai ir pagardai nuo garstyčių iki druskos yra kenksmingi. Actas, jo teigimu, išvis yra „nuodas, o ne maistas“.

Jis taip pat tikėjo, kad seksas yra „nešvarus“, ligas skatinantis užsiėmimas (daktaras J. H. Kelloggas nuolat gyrėsi, kad su savo žmona per 40 santuokos metų nė karto nepasimylėjo, tačiau tai netrukdė jam įsivaikinti net 7 vaikų ir būti dar 35-ių globėju. Kaip ir kaip būtų keista, bet daktaro J. Kelloggo idėjos žavėjo daugelį. Pribloškiantis ir charizmatiškas oratorius labai išpopuliarino savo metodus, ir vėliau sveikatos taisyti į jo sanatoriją atvykdavo netgi tokios įžymybės, kaip H. Fordas bei rašytojas Bernardas Shaw.

1880 metais pas daktarą J. H. Kelloggą į Sveikatos institutą dirbti sandėlininku ir administratoriumi atvyko jo jaunesnysis broliukas Willas. Daktaras J. H. Kelloggas laikė jį neišsilavinusiu prasčioku ir elgėsi su juo labiau kaip su tarnu, o ne šeimos nariu. Per porą metų Willas taip pat pradėjo talkininkauti broliui tobulinant sveiko maisto racioną, kuriant jo receptus. Didžiausias jų tikslas buvo sukurti tinkamą maistą pusryčiams. To meto sveikos gyvensenos guru Sylvesteris Grahamas fanatiškai tikėjo rupiai maltos duonos nauda (ir tuo, kad ji sumažina žalingą sveikatai lytinį potraukį). Jo vardu ir buvo pavadinti traškūs skrudinti duonos produktai –
„grehemai“. Jo sekėjas Jamesas Calebas Jacksonas pirmasis pamėgino sukurti trupinto papločio iš rupiai maltų miltų receptą. Taip atsirado pirmieji amerikietiški sausieji pusryčiai. Tiesa, jie buvo labai neskanūs. Dažniausiai didžiuosius išradimus lemia atsitiktinumai. Kartą broliai užmiršo vandenyje pamerktus kviečių grūdus.

Kviečiai mirko dvi dienas ir supelijo, tačiau ekonomiški eksperimentatoriai vis vien nusprendė suploti juos velenėliais. Pasirodė, kad ilgai pamirkius žaliavą išeina labai ploni dribsniai, ir jie puikiai iškepa. Taip 1894 metais pasaulį išvydo gražiai atrodantys kvietiniai dribsniai (tiesa, tada dar jie turėjo pjuvenų skonį). Broliai tęsė eksperimentą – jie sumojo grūdų dribsnius pamerkti į miežių salyklą, ir dabar jų skonis buvo puikus. Broliai Kelloggai labai didžiavosi savo nauju kūriniu. Vyresnysis manė, kad išrado ne tik sveiką maistą ligoniams, bet ir priemonę lytiniam potraukiui slopinti. Tačiau jaunėlis suvokė, kad jie tiesiog sukūrė skanų maistą pusryčiams, tinkamą valgyti tiek su pienu, tiek su vandeniu, tiek sausą.

Todėl Willas ir siekė, kad dribsnių gamybos procesas būtų slaptas, tačiau gydytojas Johnas tam prieštaravo ir leido visiems sanatorijos pacientams stebėti, kaip vyksta skaniųjų ir sveikųjų dribsnių gamyba (žinoma, vienas pacientų C. W. Postas netruko nukopijuoti tą procesą, išsirašęs iš sanatorijos įkūrė savo kompaniją „Post Cereals“, kuri vėliau tapo koncernu „General Foods“, ir tokių dribsnių gamyba buvusį sveikuolį pavertė milijonieriumi). Vis dėlto buvę sanatorijos pacientai nuolat prašydavo brolių atsiųsti jiems ragautų dribsnių. Gydytojas J. Kelloggas tuo visai nesidomėjo, tad perleido šį užsiėmimą Willui, kuris 1897 metais brolių įkurtos „Sanitas Food Company“ vardu pradėjo plėtoti šį verslą. Paštu siunčiami dribsniai vadinosi „Kellogg’s Granose“, ir per dvejus metus Willas išsiuntė 175 tūkstančius dėžių, o dar po poros metų jų vardas jau buvo žinomas visose šalies virtuvėse.

Broliai netikėtai susipyko, kai gydytojas Johnas atsitiktinai sužinojo, jog Willas pradėjo pilti į jų dribsnius cukraus – jo, seno cukraus priešininko, vos neištiko širdies smūgis, nors Willas teigė, kad cukrus yra būtinas, kad žmonės pirktų jų produkciją. Broliai susiriejo tiek, kad 1906 metais Willas Kelloggas, praleidęs sanatorijoje pastaruosius 26 savo gyvenimo metus, išėjo ir įkūrė savo kompaniją „Battle Creek Toasted Corn Flake Company“ – būtent „skrudintais“ dribsniais ir vadinosi pats sėkmingiausias jo gaminys – „Kellogg’s Toasted Corn Flakes“. Nuo tol broliai Kelloggai susitikdavo tik teisme, kur imta aiškintis, kas yra tikrasis naujojo produkto technologijos sukūrimo autorius, kam priklauso prekės „Toasted Corn Flakes“ ženklas... Teismo procesą laimėjo jaunėlis Willas. Ir po to broliai, nepaisant biblinių nurodymų, taip ir nesusitaikė. Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais J. H. Kelloggas ėmė atrodyti mistiškai: vaikščiodavo apsirengęs baltais drabužiais su papūga ant peties. Išgyveno jis iki 91-erių metų, ir tik mirties patale, po keturiasdešimties metų trukusios tylos, jis atsiprašė Willo už savo elgesį ilgu septynių puslapių laišku, tačiau pastarasis sureagavo į tai visiškai abejingai.

Willas, pradėjęs gyventi ir veikti savarankiškai, pasirodė besąs smarkus verslininkas. Jis, sumaniai išnaudodamas savo pavardę bei reklamą, įveikė visus konkurentus ir netruko milijoninėmis apyvartomis pasivyti plagiatorių C. W. Postą. Willas taip pat suvokė tarptautinės rinkos reikšmę – pirmasis išplėtė dribsnių gamybą į Australiją bei Europą. Jo kompanija, 1922 metais gavusi dabartinį pavadinimą „The Kellogg Company“, pirmoji pasaulyje pradėjo spausdinti maistinės vertės informaciją ant savo gaminių pakuočių, taip pat pirmoji į savo pakuotes pradėjo dėti žaisliukus vaikams.

Likusius 45 savo gyvenimo metus praleidęs „Kellogg“ kompanijoje, W. K. Kelloggas jau buvo žinomas visoje Amerikoje milijonierius, niekada nesididžiavo savo sėkme ir turtais. Antrajame XX amžiaus dešimtmetyje, kai visi naujai iškepti pokariniai milijonieriai statėsi milžiniškus namus, jis tebegyveno kukliame dviejų aukštų namelyje, kuriame apsistojo kadaise atvykęs dirbti į sanatoriją. Nelepino savo penkių vaikų, ir nė vienas jų nepaveldėjo „Kellogg“ kompanijos – didžiumą savo sukauptų turtų W. K. Kelloggas išdalijo kitiems, svetimiems vaikams. Pasitraukęs iš kompanijos prezidento posto 1929 metais, jis ėmė auginti arabiškus ristūnus ir tapo filantropu, aukojančiu milžiniškus pinigus savo įkurtam vaikų labdaros fondui.

Vis dėlto 1937 metais W. K. Kelloggas susirgo glaukoma ir paskutinius 14 savo gyvenimo metų praleido aklas (jis nuolat kartodavo, jog atiduotų visus savo turtus, kad vėl galėtų matyti saulę ir žalią žolę). Ir maloniausia jam paskutiniais savo gyvenimo metais buvo sėdėti „Kellogg“ gamyklos kieme, klausytis viduje veikiančių mašinų ir užuosti gaminamų dribsnių kvapą...
 

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai