Visuomenės sveikatos biurus pribloškusios LR Seimo nario P. Gražulio pasiūlytos įstatymo pataisos verčia ieškoti iškilusio nesusipratimo priežasčių

Šiuo metu Lietuvoje esančiuose 33 visuomenės sveikatos biuruose įdarbinta daugiau nei 500 darbuotojų. Biurų veiklą koordinuoja Sveikatos apsaugos ministerija, kuri kasmet šiam tikslui skiria 4 milijonus litų. Be to, savivaldybės skiria papildomų lėšų ir išlaiko biurų veiklai reikalingas patalpas. Parlamentaro P. Gražulio nuomone, visuomenės sveikatos stebėjimą, visuomenės sveikatos stiprinimą, vaikų ir jaunimo sveikatos priežiūrą atliekančių visuomenės sveikatos biurų išlaikymas yra pernelyg brangus ir netikslingas. Šios valstybinės institucijos nesugeba duoti apčiuopiamo efekto gerinant visuomenės sveikatą. Tokio samprotavimo vedamas, Seimo narys P. Gražulis inicijavo įstatymo pataisą dėl visuomenės sveikatos biurų uždarymo ir jiems deleguotų funkcijų perdavimo visuomenės sveikatos centrams. Šis parlamentaro žingsnis susilaukė plataus atgarsio visuomenėje.

Toks neturintis precedentų faktas patvirtina visišką nesusikalbėjimą tarp įstatymus leidžiančių ir juos vykdančių institucijų. Kai pats darbdavys nesupranta, ko jis siekia, darbuotojui taip pat sunku suprasti, ko iš jo norima. Tada kiekvienas dirba savo darbą taip, kaip supranta, arba, dar blogiau, – tik imituoja, kad dirba. Tai labai primena Krylovo pasakėčią apie gulbę, lydeką ir vėžį, kur kiekvienas traukia vežimą į savo pusę, o vežimas stovi vietoje. Taip ir su mūsų sveikatos apsauga bei jos dalimi – visuomenės sveikatos biurais. P.Gražulis yra teisus, sakydamas, kad jie dirba blogai. Ir kam leisti pinigus, jeigu nesupranti, kaip juos racionaliai panaudoti, – samprotauja parlamentaras.

Pamėginkime panagrinėti, kokios yra tokios keistos situacijos priežastys. Viena iš šios sumaišties priežasčių gali būti nesusipratimai, kylantys dėl neteisingai vartojamų ir suvokiamų sveikatos apsaugos sistemos terminų. Leiskite šiame straipsnyje pasidalinti savo požiūriu į šią problemą.

Ką apibūdina sąvoka sveikatos apsauga

Šis terminas yra labai dviprasmiškas, nes vartojamas normaliai ir patologinei žmogaus būsenai apibūdinti. Terminu sveikatos (normos) apsauga siekiama apibūdinti ligų (patologijos) gydymo procesą. Sveikata yra normali būsena, o liga – patologija. Abiem šioms būsenoms charakterizuoti netinkamai vartojamas tas pats terminas. Tai skirtingi dalykai, todėl tai kelia tam tikrą sumaištį. Juk nevadiname automobilių eismo priežiūros ir jų remonto vienu terminu, o asmens sveikatos apsaugą ir ligų gydymą suplakame į vieną. Gal vis dėlto būtų geriau grįžti prie sveikatos paslaugų (angl. health services) ir medicinos paslaugų (angl. medical sevices)? Apie tai reikėtų diskutuoti plačiau ir aiškiai susitarti.

Kitas neapibrėžtumas, vedantis į nesusipratimus, kai vartojami terminai asmens ir visuomenės.

Kai kalbama apie patologines būsenas (ligas), viskas lyg ir aišku. „Asmens“ sveikatos priežiūra – sąlyginio vieno asmens ligų diagnostika ir gydymas gydymo įstaigų tinkle. „Visuomenės“ sveikatos priežiūra – tam tikros asmenų grupės – visos visuomenės arba jos dalies – sergamumo infekcinėmis ir/ar lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis stebėjimas ir gydymas, pritaikant masinio poveikio priemones.

Tačiau kada mėginama kalbėti apie normalią būseną (sveikatos stiprinimą arba sveikatos resursų didinimą), sąvokos „asmens“ ir „ visuomenės“ supainiojamos. Čia reikėtų išaiškinti visuomenei ir politikams, ką šiais terminais vadina sveikatos biurokratai. Ar jie patys tai supranta? Aš manau, kad asmens sveikatos resursų didinimui turėtų priklausyti: individualios sveikatinimo priemonės sanatorijose, kurortuose, rekreacijos ir turizmo ar kitokiose poilsio ir sveikatinimo įmonėse, taip pat ir individualaus sporto (fizinės kultūros), rytų sveikatinimo praktikų klubų ir kt. teikiamos paslaugos. Visuomenės sveikatos resursų didinimo priemonėmis reikėtų priskirti: formalaus ir neformalaus švietimo, masinės fizinės ir mitybos kultūros vystymo priemones sveikatos gerinimo klausimais, psichoemocinės sveikatos propagavimo valstybines ir nevalstybines programas. Deja, kol kas viskas susiplakę į vieną sąvoką.

Trečia priežastis, sunkinanti susikalbėjimą, yra visuomenės sveikatos termino vartojimas.

1.                  Visuomenės sveikatos terminas pakeitė anksčiau vartotą aiškesnį, bet siauresnį – higienos. Dabartinė visuomenės sveikatos samprata labai išsiplėtė ir daug kur persipina su nebūdingomis jai veiklomis, todėl akivaizdu, kad šio termino vartojimas reikalauja patikslinimo. Taip, kaip dabar vartojamas visuomenės sveikatos terminas, jis turi net tris, o gal net ir penkias prasmes, jeigu jas skirtume į paslaugas, skiriamas sąlyginiam asmeniui ir grupei asmenų:

a)                  Asmenų grupės ligų (infekcinės, lėtinės neinfekcinės ir kt. ligos) sergamumo, ligotumo ir mirtingumo stebėjimas ir gydymas panaudojant masinio poveikio priemones. Pastaba: vieno asmens, sergančio infekcine liga, gydymas priskiriamas asmens sveikatos priežiūrai.

b)                  Asmens ir asmenų grupės sveikatos apsauga (ligų profilaktika) nuo žalingų įpročių ir nepageidaujamo aplinkos poveikio.

 Pastaba: čia priskiriama ir sveikatos apsaugos įstatymų laikymosi priežiūra ir kontrolė.

c)                  Asmens ir asmenų grupės sveikatos stiprinimas arba sveikatos resursų didinimas (sveikatos stebėjimas (angl. monitoring), imuninės ir psichoimuninės organizmo apsauginių sistemų stiprinimas).

Skirtingas visų šių terminų interpretavimas skatina didelę painiavą ir dėlto atsirandantį neracionalių valstybės skiriamų resursų naudojimą. Pamėginkime išsiaiškinti, kaip turėtų funkcionuoti mūsų sveikatos apsaugos sistema.

Žmogaus organizmas yra tarsi biologinė mašina. Jis, kaip ir kiekvienas mechanizmas, reikalauja priežiūros ir remonto. Analizuojant jau aiškiai susiformavusią ir nepatiriančią politinių spekuliacijų automobilių eismo sistemą, galima pastebėti daug įdomių tendencijų, kurios gali būti naudingos suvokiant ir sveikatos apsaugos sistemos peripetijas. Palyginkime sąlygas, būtinas geram automobilių eismui ir žmogaus sveikos gyvensenos užtikrinimui (žr. lentelę).

Akivaizdu, kad čia yra labai daug bendra. Jeigu automobilių eismo sistema yra konkreti ir visiems gerai suprantama, tai sveikatos apsaugo sistemos, ypač kai kurios dalys ir jų indėlio proporcijos, kelia daug neaiškumų. Mūsų šalyje dauguma piliečių sveikatos apsaugą sieja tik su ligų diagnostika ir gydymu bei mūsų šalyje veikiančiu gerai išvystytu gydymo įstaigų tinklu. Dažniausiai jie net nežino, kad sergamumui, ligotumui ir mirtingumui stebėti, sanitarinių-higieninių normų laikymuisi užtikrinti, kovai su kenksmingais veiksniais užtikrinti funkcionuoja visuomenės sveikatos centrų tinklas. O štai sveikai gyvensenai organizuoti ir palaikyti nuo 2006 metų steigiami visuomenės sveikatos biurai, daugumai visai negirdėti. Specialistams nekyla jokių abejonių, kad šių valstybinių įstaigų tinklas labai reikalingas, jis galėtų atnešti daug naudos ir išgelbėti daug gyvybių, jeigu veiktų gerai. Problema ne jų reikalingumas, bet veiklos efektyvumas. Organizuojant biurus, buvo parodyti geri ketinimai, tačiau ne iki galo suvokta jų paskirtis ir funkcijos, todėl pridaryta daug klaidų. Biurų steigimui nebuvo reikiamai pasiruošta, aprašyta ir reglamentuota jų veikla. Įkūrus savivaldybėse valstybės finansuojamas pareigybes, biurai pradėjo veikti taip, kaip tai suprato neparengti tam darbui jų darbuotojai. Vienose savivaldybėse jie pradėjo dubliuoti visuomenės sveikatos centrų veiklą, kitose – dirbti tik mokyklose, vykdydami mokinių sergamumo stebėseną, ir panašiai. Žinoma, negalima nepastebėti ir efektyviai, naudingai savo savivaldybių žmonių sveikatai dirbančių biurų. Tačiau ir čia apstu nesusipratimų ir problemų.

Norint pakeisti susiklosčiusią visuomenės sveikatos biuruose situaciją, reikia keisti visos sveikatos apsaugos sistemos požiūrį į sveikatinimo veiklą, jeigu norite – sveikatos apsaugos politiką šalyje. Juk niekam nekelia abejonių lėšų, skiriamų automobilių techninei priežiūrai, reikalingumas, o sveikatos apsaugai skiriamų lėšų tikslingumu abejoja net LR Seimo nariai. Suprantant šalies gyventojų sveikatos tausojimo ir stiprinimo veiklos mastą, padėtis, kuri yra dabar (sveikatos apsaugai, t.y. biurų veiklai skiriama mažiau kaip 1 proc. visų gaunamų sveikatos apsaugos sistemai palaikyti biudžeto lėšų), švelniai tariant, kelia šypseną. Biurai juk yra valstybinės organizacijos, kurios ir turėtų organizuoti sveikatos apsaugą šalyje. Lėšos, kurios skiriamos biurams iškeltiems uždaviniams pasiekti, yra tikrai nepakankamos. Resursai – tai tik dalis problemos, kita dalis – darbo biuruose organizavimas. Daug ką galima būtų pasiekti ir turimomis lėšomis, tik teisingai perorganizavus jų veiklą. Biurai negali būti palikti patys sau. Reikalinga griežčiau reglamentuota specialių standartų pagalba, unifikuota veikla ir centralizuota jos priežiūra bei kontrolė. Turi būti organizuotas profesionalesnis biurų darbuotojų kvalifikacijos kėlimas. Biurai turėtų labai glaudžiai bendradarbiauti, gal net organizuoti nevyriausybinių organizacijų (NVO) darbą sveikatos stiprinimo srityje. Per savivaldybių biurus turėtų būti organizuojamas NVO valstybinis ir vietinis palaikymas. Biurų finansavimo didžioji dalis turėtų priklausyti nuo savivaldybės gyventojų skaičiaus, o antrąją dalį pajamų jie gautų už savo darbo rezultatus. Biurai turėtų būti orientuojami ne į veiklą su patologijos pažeista visuomenės dalimi (tai visuomenės sveikatos centrų funkcija), o dirbti su sveikąja visuomenės dalimi. Jie turi vykdyti ne sergamumo, ligotumo ir mirtingumo, o savo savivaldybių gyventojų sveikatos būklės stebėseną. Jie turi tapti aktyviais sveikos gyvensenos pavyzdžių propaguotojais.

Parlamentaro P.Gražulio siūlymą uždaryti visuomenės sveikatos biurus, juoko dėlei galima būtų palyginti su ketinimu atsisakyti kūdikio už tai, kad jis „pridarė į kelnytes“. Kūdikį reikia globoti, auginti, ugdyti, nes tik užaugęs ir tapęs didelis ir stiprus jis gali atnešti tikrąją didelę naudą savo šeimai, savo šaliai. Taip pat ir su visuomenės sveikatos biurais, pirmiausia reikia įvesti aiškumą, išmokyti žmones, ką reikia daryti, sudaryti jiems reikalingas darbo sąlygas, skirti laiko, būtino šiam darbui atlikti, ir tik po to reikalauti norimų rezultatų.