Kiek esi užimtas, tiek esi sveikas

Pasakęs šiuos poeto ir bičiulio Bernardo Brazdžionio dažnai kartotus žodžius, rašytojas literatūrinio almanacho „Varpai“ atgaivintojas ir redaktorius šiaulietis Leonas Peleckis-Kaktavičius sako jau spėjęs įsitikinti jų teisingumu ir pats. Beje, pirmuose jo išleistuose „Varpuose“ buvo ir ... straipsnis sveikatos klausimais, kurį parašė tuometinis Šiaulių ligoninės direktorius dr. Domas Jasaitis, talkinęs almanacho leidėjams gaunant leidimą ir popierių. Tarp Leono parašytų knygų yra ir knyga apie Šiaulių medikus, apie didelius pasikeitimus miesto ligoninėje pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį. Tai rašytojas su žmona Silvija patyrė ir savo kailiu, kai gydėsi po sunkios avarijos.
 

Vaikystės šviesuliai


„Šalia meistro, inžinieriaus pareigų visada buvo rašymas. Ir, žinoma, knyga. Gražiausi prisiminimai iš vaikystės taip pat susiję su ja. Net iš knygos puslapių sklindantis kvapas atrodė nepaprastas, ką jau bekalbėt apie tai, kokie stebuklai atsiverdavo skaitant“, – sako Leonas.
Pirmosios mokytojos Genovaitės Dagienės jam, mokslo pirmūnui, užrašytos knygos ir šiandien pačios brangiausios. Juozo Gurauskio apsakymai buvo lyg ir nelabai tinkami vos pirmąją klasę baigusiajam, tačiau mokytoja įteikė juos neatsitiktinai – jau nuo žiemos jis drauge su ketvirtokais rašė diktantus, o ir į vieną suolą buvo pasodintas su ketvirtaklasiu – būsimu kompozitoriumi Jurgiu Juozapaičiu.
Seniai toji buvusi Dausiškių pradinė vėl tapo paprastu gyvenamuoju namu. Tačiau, žinoma, ne tiems, kurie joje išmoko šio to daugiau nei reikalaujama įprastoje mokykloje. Po pamokų mokytoja pradinukui atidarydavo duris į kitą pastato pusę, į kambarį, kurio didžiąją dalį užėmė knygos. Galėjo rinktis bet kurią. O, baigiantis pirmiesiems mokslo metams, aplankė mokinio namus – kad gautų sutikimą perkelti vaiką iš karto į ketvirtąją klasę. Deja, negavo. Namiškiams atrodė, kad nereikia šitokio šuolio, nes dar po metų, kai teks klampoti į aštuonmetę, tokiam mažam bus per ilga beveik dešimties kilometrų kelionė. Vėliau dėl tokio sprendimo Leonas sakė gailėjęsis.
Tačiau tai, ką jo širdyje ir atmintyje paliko pirmoji mokytoja ir pirmoji mokykla, – gražiausia ir šviesiausia. Kaip ir jį auginusios močiutės Julijos paveikslas.
 

Praverčia ir medžio apdirbimo pamokos


L.Peleckis-Kaktavičius nesigaili iki rimto literatūrinio darbo pradžios daug ką išbandęs, išmokęs ne tik vinį įkalti. Aštuoniolika metų, prabėgusių Medžio apdirbimo kombinate, vadina gražiu savęs išbandymu. Visada jautė, kad inžinierystė – tik įžanga į kažką tikresnio, didesnio. Jautė ir tikėjo, kad ateis diena, kuri iš esmės pakeis tai, kas jau lyg ir nusistovėję.
Prasidėjus Atgimimui, Leonas turėjo užbaigęs du rankraščius: eilėraščių rinkinį ir knygą „Namuose ant Pasadnos ulyčios“, kuriai paskyrė beveik porą dešimtmečių. Tas rankraštis niekaip nebūtų tapęs knyga, jei ne nauji laikai – pirmojo LR Seimo narys, pirmasis Šiaulių apskrities viršininkas ir miesto burmistras, įžymusis mecenatas Kazimieras Venclauskis sovietiniams laikams buvo per daug sudėtinga figūra, kad ją oficialiai minėtų. Negelbėjo net tai, kad advokato antroji pusė – pirmojo lietuviško spektaklio režisierė ir aktorė Stanislava Jakševičiūtė-Venclauskienė – globojo, augino, išmokslino apie 120 svetimų vaikų.
Rinkdamas medžiagą tai knygai, Leonas dar spėjo išgirsti trečdalio šių augintinių prisiminimų. Įdomūs, sudėtingi, nepaprasti jų likimai persipynė su mūsų valstybę ištikusiu likimu.
 

Susitikimų virtinė


Leoną vyriausioji Venclauskių dukra pakvietė į Užatlantę susitikti su į JAV iškeliavusiais Venclauskių globotiniais, išgirsti paliudijimus tų, kurie čia bendravo su Motinų Motina, pamatyti tą aplinką, kuri ją supo paskutinįjį gyvenimo dešimtmetį.
Turbūt iš Dausų pati S. Jakševičiūtė-Venclauskienė globojo svečią – per trumpą laiką Leonui teko susipažinti, pabendrauti, susitikti ir su daugeliu išeivijoje gyvenančių kūrėjų – pirmųjų „Varpų“ autorių bei jau ten išgarsėjusių menininkų. Taip prasidėjo bendradarbiavimas, kurio dėka „Varpų“, o vėliau ir „Lietuvos aido“, kuriame Leonas išdirbo 12 metų, skaitytojai turėjo daugybę progų pažinti, anot Mariaus Katiliškio, išėjusius negrįžt, iš Lietuvos pasitraukusius rašytojus. Kai kas iš tų susitikimų, iš laiškų sugulė ir į knygas.
Biografinė apybraiža „Namuose ant Pasadnos ulyčios“, dabar net sunku patikėti, buvo išleista 20000 egz. tiražu ir greitai iššluota iš knygynų.
 

„Varpai“ atgyja


Daugiausia „Nemuno“ žurnale spausdinęs eilėraščius, literatūrinėje padangėje tais jam lemtingais 1989-aisiais L. Peleckis-Kaktavičius dar mažai buvo žinomas. Tačiau pakankamai, kad bendraminčiai pasiūlytų: „Redaguok almanachą“. Tiesa, visai kitą – „Salduvę“.
Leonui jau senokai neišėjo iš galvos du stori literatūros almanacho „Varpai“ tomai, kuriuos buvo paskolinęs miesto vyriausiasis dailininkas. Širdis jautė, kad neatsitiktinai. O kai nuvyko į Kauną pas jų redaktorių prozininką Kazį Jankauską, išgirdo: „Kam tau ta „Salduvė“? Leisk „Varpus“. Vėliau pritarimą-palaiminimą gavo ir iš Paryžiuje gyvenusio „Varpų“ sumanytojo prof. Algirdo Juliaus Greimo, kartu su įspūdingais atsiminimais, kuriuos išspausdino 1990-aisiais.
„Varpai“ buvo pirmasis leidinys, pristatęs Lietuvai daug užmirštų vardų. 1943-1944 metų „Varpuose“ spausdinosi žymiausi lietuvių rašytojai; rubrika „Senųjų „Varpų“ skambesys“ juos tautiečiams sugrąžino iš naujo jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę.
 

Avarija ir pažintis su medikais


O atsidėti didesnės apimties kūriniui Leoną pirmasis paragino Bernardas Brazdžionis, dažnas L. Peleckio-Kaktavičiaus namų svečias ir literatūrinių „Varpų“ vakarų Šiauliuose dalyvis. Žymusis poetas pasiūlė Leonui viešnagę Lietuvoje 2001 metais praleisti kartu. Deja, žiauri avarija grįžtant iš Vilniaus tą pavasarį viską sudėliojo kitaip – Leonui ir ypač skaudžiai nukentėjusiai jo žmonai Silvijai rūpėjo tik kuo greičiau pasveikti.
Per tuos devynis mėnesius, kol daugybę lūžių patyrusi žmona gulėjo ant nugaros, L. Peleckis-Kaktavičius daug patyrė ir išmoko. Net rašyti kairiąja ranka, nes dešinioji po avarijos laikėsi tik ...„ant garbės žodžio“. Tuomet, sako, pirmą sykį taip giliai pajuto, kas yra sveikata, atjauta, kas tikras, o kas tariamas draugas. Ir kaip svarbu, kad kiekvienas iš sutiktume Gydytoją, tokį kaip Petrą Simavičių – tokia Šiaulių ligoninės generalinio direktoriaus, nepaprastai daug padariusio, kad gyventi būtų prikelta rašytojo žmona, pavardė.
Praėjus keleriems metams, L. Peleckis-Kaktavičius parašė knygą, pavadintą labai simbolišku vardu – „Vitam hominis curabo“ apie Šiaulių medikus ir ligoninę. Iki avarijos didesnių problemų dėl sveikatos neturėjęs rašytojas daug ką permąstė, į kai net pakeitė požiūrį ir labai džiaugiasi, kad išslaugė savo brangiausią žmogų ir abu vėl gali džiaugtis gyvenimu.
 

Realūs rašytojai


Ne, apie savo įžymųjį bičiulį B.Brazdžionį Leonas dar neparašė knygos. Sako, vis dar nesiryžtąs. Tačiau trys solidžios monografijos apie žymius išeivijos kūrėjus – Kazimierą Barėną, Jurgį Jankų ir Vytautą Alantą – jau skaitytojų ir bibliotekų lentynose.
Su pirmaisiais dviem buvo gana gerai pažįstamas asmeniškai, tai tam tikra prasme palengvino darbą. V. Alanto jau neteko sutikti, tačiau bendravo su abiem jo žmonomis, artimaisiais, kolegomis.
Žinoma, rašyti apie realų herojų ir išgalvotą personažą – didelis skirtumas. L. Peleckis-Kaktavičius sako esąs rašytojas, o ne mokslininkas, todėl jo monografijos – kiek kitokios nei profesorių parašytos. Gal todėl, pavyzdžiui, Lietuvos rašytojų sąjungos klube pristatant „Kazimierą Barėną“ būta ir priekaišto – tai ne visai monografija. Pirmas stojo ginti Mykolas Sluckis: „O kas tas mokslininkų parašytas monografijas perskaito? Trisdešimt skaitytojų. O šitoje knygoje – gyvas kūrėjo paveikslas“.
 

Kasdienis ritmas, ritualai ir džiaugsmai


L. Peleckio-Kaktavičiaus darbo diena, ypač jei įsibėgėta rašant naują knygą, ganėtinai ilga, kaip ir darbo savaitė, kuri tęsiasi ir šeštadienį, o neretai ir sekmadienį. Kavos ar arbatos pertraukėlės kas pora valandų, trumpa mankšta, kad atsipalaiduotų sąnariai – vienintelis ritualas.
„Parengti naują almanacho numerį užima nemažai laiko, ypač draugystė su maketuotoja, spaustuve. Bene daugiausia džiaugsmo suteikia nauji gabūs autoriai. Noras kasmet pateikti skaitytojui dėmesio vertą leidinį, bent jau ne prastesnį nei iki šiol – rimtas iššūkis“, – sako Leonas.
Pirmojoje jaunystėje (dabar tvirtina gyvenąs antrą) rašyti jam padėdavo cigaretė. Nuo šio įpročio atprato nelengvai, tačiau iškart: gimus sūnui, rūkyti metė ir daugiau neužrūkė, nors net penkerius metus (!) kasnakt sapnavo save rūkantį. Tai buvo nelengvas išbandymas, tačiau ištvėrė, įrodė (visų pirma, sau), kad turi valią.
Mano, kad kuo daugiau žmogus užimtas, tuo sveikesnis. Užbaigęs knygą, netinginiauja, lyg savaime atsiranda naujų sumanymų, temų. Papildomų jėgų, energijos suteikia išvykos į mišką, pasižmonėjimas keliaujant Žemaitijos keliais ir, žinoma, vasaros Nidoje.
Šiemet L. Peleckį-Kaktavičių susirado plungiškiai ir pasiūlė parašyti knygą apie ekspresyviojo abstrakcionizmo pradininką lietuvių dailėje Juozą Bagdoną. Kodėl jam? Todėl, kad apie šį įdomų menininką buvo rašęs spaudoje, ir tas rašymas žemaičiams padarė įspūdį. Šie – dailininko 100-mečio – metai turėtų būti apvainikuoti jam skirta biografija. Beje, šie metai Leonui taip pat sukaktuviniai, nejučia įpusėta septinta dešimtis.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai