Kiek esi užimtas, tiek esi sveikas

Pasakęs šiuos poeto ir bičiulio Bernardo Brazdžionio dažnai kartotus žodžius, rašytojas literatūrinio almanacho „Varpai“ atgaivintojas ir redaktorius šiaulietis Leonas Peleckis-Kaktavičius sako jau spėjęs įsitikinti jų teisingumu ir pats. Beje, pirmuose jo išleistuose „Varpuose“ buvo ir ... straipsnis sveikatos klausimais, kurį parašė tuometinis Šiaulių ligoninės direktorius dr. Domas Jasaitis, talkinęs almanacho leidėjams gaunant leidimą ir popierių. Tarp Leono parašytų knygų yra ir knyga apie Šiaulių medikus, apie didelius pasikeitimus miesto ligoninėje pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį. Tai rašytojas su žmona Silvija patyrė ir savo kailiu, kai gydėsi po sunkios avarijos.

Vaikystės šviesuliai

„Šalia meistro, inžinieriaus pareigų visada buvo rašymas. Ir, žinoma, knyga. Gražiausi prisiminimai iš vaikystės taip pat susiję su ja. Net iš knygos puslapių sklindantis kvapas atrodė nepaprastas, ką jau bekalbėt apie tai, kokie stebuklai atsiverdavo skaitant“, – sako Leonas.
Pirmosios mokytojos Genovaitės Dagienės jam, mokslo pirmūnui, užrašytos knygos ir šiandien pačios brangiausios. Juozo Gurauskio apsakymai buvo lyg ir nelabai tinkami vos pirmąją klasę baigusiajam, tačiau mokytoja įteikė juos neatsitiktinai – jau nuo žiemos jis drauge su ketvirtokais rašė diktantus, o ir į vieną suolą buvo pasodintas su ketvirtaklasiu – būsimu kompozitoriumi Jurgiu Juozapaičiu.
Seniai toji buvusi Dausiškių pradinė vėl tapo paprastu gyvenamuoju namu. Tačiau, žinoma, ne tiems, kurie joje išmoko šio to daugiau nei reikalaujama įprastoje mokykloje. Po pamokų mokytoja pradinukui atidarydavo duris į kitą pastato pusę, į kambarį, kurio didžiąją dalį užėmė knygos. Galėjo rinktis bet kurią. O, baigiantis pirmiesiems mokslo metams, aplankė mokinio namus – kad gautų sutikimą perkelti vaiką iš karto į ketvirtąją klasę. Deja, negavo. Namiškiams atrodė, kad nereikia šitokio šuolio, nes dar po metų, kai teks klampoti į aštuonmetę, tokiam mažam bus per ilga beveik dešimties kilometrų kelionė. Vėliau dėl tokio sprendimo Leonas sakė gailėjęsis.
Tačiau tai, ką jo širdyje ir atmintyje paliko pirmoji mokytoja ir pirmoji mokykla, – gražiausia ir šviesiausia. Kaip ir jį auginusios močiutės Julijos paveikslas.

Praverčia ir medžio apdirbimo pamokos

L.Peleckis-Kaktavičius nesigaili iki rimto literatūrinio darbo pradžios daug ką išbandęs, išmokęs ne tik vinį įkalti. Aštuoniolika metų, prabėgusių Medžio apdirbimo kombinate, vadina gražiu savęs išbandymu. Visada jautė, kad inžinierystė – tik įžanga į kažką tikresnio, didesnio. Jautė ir tikėjo, kad ateis diena, kuri iš esmės pakeis tai, kas jau lyg ir nusistovėję.
Prasidėjus Atgimimui, Leonas turėjo užbaigęs du rankraščius: eilėraščių rinkinį ir knygą „Namuose ant Pasadnos ulyčios“, kuriai paskyrė beveik porą dešimtmečių. Tas rankraštis niekaip nebūtų tapęs knyga, jei ne nauji laikai – pirmojo LR Seimo narys, pirmasis Šiaulių apskrities viršininkas ir miesto burmistras, įžymusis mecenatas Kazimieras Venclauskis sovietiniams laikams buvo per daug sudėtinga figūra, kad ją oficialiai minėtų. Negelbėjo net tai, kad advokato antroji pusė – pirmojo lietuviško spektaklio režisierė ir aktorė Stanislava Jakševičiūtė-Venclauskienė – globojo, augino, išmokslino apie 120 svetimų vaikų.
Rinkdamas medžiagą tai knygai, Leonas dar spėjo išgirsti trečdalio šių augintinių prisiminimų. Įdomūs, sudėtingi, nepaprasti jų likimai persipynė su mūsų valstybę ištikusiu likimu.

Susitikimų virtinė

Leoną vyriausioji Venclauskių dukra pakvietė į Užatlantę susitikti su į JAV iškeliavusiais Venclauskių globotiniais, išgirsti paliudijimus tų, kurie čia bendravo su Motinų Motina, pamatyti tą aplinką, kuri ją supo paskutinįjį gyvenimo dešimtmetį.
Turbūt iš Dausų pati S. Jakševičiūtė-Venclauskienė globojo svečią – per trumpą laiką Leonui teko susipažinti, pabendrauti, susitikti ir su daugeliu išeivijoje gyvenančių kūrėjų – pirmųjų „Varpų“ autorių bei jau ten išgarsėjusių menininkų. Taip prasidėjo bendradarbiavimas, kurio dėka „Varpų“, o vėliau ir „Lietuvos aido“, kuriame Leonas išdirbo 12 metų, skaitytojai turėjo daugybę progų pažinti, anot Mariaus Katiliškio, išėjusius negrįžt, iš Lietuvos pasitraukusius rašytojus. Kai kas iš tų susitikimų, iš laiškų sugulė ir į knygas.
Biografinė apybraiža „Namuose ant Pasadnos ulyčios“, dabar net sunku patikėti, buvo išleista 20000 egz. tiražu ir greitai iššluota iš knygynų.

„Varpai“ atgyja

Daugiausia „Nemuno“ žurnale spausdinęs eilėraščius, literatūrinėje padangėje tais jam lemtingais 1989-aisiais L. Peleckis-Kaktavičius dar mažai buvo žinomas. Tačiau pakankamai, kad bendraminčiai pasiūlytų: „Redaguok almanachą“. Tiesa, visai kitą – „Salduvę“.
Leonui jau senokai neišėjo iš galvos du stori literatūros almanacho „Varpai“ tomai, kuriuos buvo paskolinęs miesto vyriausiasis dailininkas. Širdis jautė, kad neatsitiktinai. O kai nuvyko į Kauną pas jų redaktorių prozininką Kazį Jankauską, išgirdo: „Kam tau ta „Salduvė“? Leisk „Varpus“. Vėliau pritarimą-palaiminimą gavo ir iš Paryžiuje gyvenusio „Varpų“ sumanytojo prof. Algirdo Juliaus Greimo, kartu su įspūdingais atsiminimais, kuriuos išspausdino 1990-aisiais.
„Varpai“ buvo pirmasis leidinys, pristatęs Lietuvai daug užmirštų vardų. 1943-1944 metų „Varpuose“ spausdinosi žymiausi lietuvių rašytojai; rubrika „Senųjų „Varpų“ skambesys“ juos tautiečiams sugrąžino iš naujo jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę.

Avarija ir pažintis su medikais

O atsidėti didesnės apimties kūriniui Leoną pirmasis paragino Bernardas Brazdžionis, dažnas L. Peleckio-Kaktavičiaus namų svečias ir literatūrinių „Varpų“ vakarų Šiauliuose dalyvis. Žymusis poetas pasiūlė Leonui viešnagę Lietuvoje 2001 metais praleisti kartu. Deja, žiauri avarija grįžtant iš Vilniaus tą pavasarį viską sudėliojo kitaip – Leonui ir ypač skaudžiai nukentėjusiai jo žmonai Silvijai rūpėjo tik kuo greičiau pasveikti.
Per tuos devynis mėnesius, kol daugybę lūžių patyrusi žmona gulėjo ant nugaros, L. Peleckis-Kaktavičius daug patyrė ir išmoko. Net rašyti kairiąja ranka, nes dešinioji po avarijos laikėsi tik ...„ant garbės žodžio“. Tuomet, sako, pirmą sykį taip giliai pajuto, kas yra sveikata, atjauta, kas tikras, o kas tariamas draugas. Ir kaip svarbu, kad kiekvienas iš sutiktume Gydytoją, tokį kaip Petrą Simavičių – tokia Šiaulių ligoninės generalinio direktoriaus, nepaprastai daug padariusio, kad gyventi būtų prikelta rašytojo žmona, pavardė.
Praėjus keleriems metams, L. Peleckis-Kaktavičius parašė knygą, pavadintą labai simbolišku vardu – „Vitam hominis curabo“ apie Šiaulių medikus ir ligoninę. Iki avarijos didesnių problemų dėl sveikatos neturėjęs rašytojas daug ką permąstė, į kai net pakeitė požiūrį ir labai džiaugiasi, kad išslaugė savo brangiausią žmogų ir abu vėl gali džiaugtis gyvenimu.

Realūs rašytojai

Ne, apie savo įžymųjį bičiulį B.Brazdžionį Leonas dar neparašė knygos. Sako, vis dar nesiryžtąs. Tačiau trys solidžios monografijos apie žymius išeivijos kūrėjus – Kazimierą Barėną, Jurgį Jankų ir Vytautą Alantą – jau skaitytojų ir bibliotekų lentynose.
Su pirmaisiais dviem buvo gana gerai pažįstamas asmeniškai, tai tam tikra prasme palengvino darbą. V. Alanto jau neteko sutikti, tačiau bendravo su abiem jo žmonomis, artimaisiais, kolegomis.
Žinoma, rašyti apie realų herojų ir išgalvotą personažą – didelis skirtumas. L. Peleckis-Kaktavičius sako esąs rašytojas, o ne mokslininkas, todėl jo monografijos – kiek kitokios nei profesorių parašytos. Gal todėl, pavyzdžiui, Lietuvos rašytojų sąjungos klube pristatant „Kazimierą Barėną“ būta ir priekaišto – tai ne visai monografija. Pirmas stojo ginti Mykolas Sluckis: „O kas tas mokslininkų parašytas monografijas perskaito? Trisdešimt skaitytojų. O šitoje knygoje – gyvas kūrėjo paveikslas“.

Kasdienis ritmas, ritualai ir džiaugsmai

L. Peleckio-Kaktavičiaus darbo diena, ypač jei įsibėgėta rašant naują knygą, ganėtinai ilga, kaip ir darbo savaitė, kuri tęsiasi ir šeštadienį, o neretai ir sekmadienį. Kavos ar arbatos pertraukėlės kas pora valandų, trumpa mankšta, kad atsipalaiduotų sąnariai – vienintelis ritualas.
„Parengti naują almanacho numerį užima nemažai laiko, ypač draugystė su maketuotoja, spaustuve. Bene daugiausia džiaugsmo suteikia nauji gabūs autoriai. Noras kasmet pateikti skaitytojui dėmesio vertą leidinį, bent jau ne prastesnį nei iki šiol – rimtas iššūkis“, – sako Leonas.
Pirmojoje jaunystėje (dabar tvirtina gyvenąs antrą) rašyti jam padėdavo cigaretė. Nuo šio įpročio atprato nelengvai, tačiau iškart: gimus sūnui, rūkyti metė ir daugiau neužrūkė, nors net penkerius metus (!) kasnakt sapnavo save rūkantį. Tai buvo nelengvas išbandymas, tačiau ištvėrė, įrodė (visų pirma, sau), kad turi valią.
Mano, kad kuo daugiau žmogus užimtas, tuo sveikesnis. Užbaigęs knygą, netinginiauja, lyg savaime atsiranda naujų sumanymų, temų. Papildomų jėgų, energijos suteikia išvykos į mišką, pasižmonėjimas keliaujant Žemaitijos keliais ir, žinoma, vasaros Nidoje.
Šiemet L. Peleckį-Kaktavičių susirado plungiškiai ir pasiūlė parašyti knygą apie ekspresyviojo abstrakcionizmo pradininką lietuvių dailėje Juozą Bagdoną. Kodėl jam? Todėl, kad apie šį įdomų menininką buvo rašęs spaudoje, ir tas rašymas žemaičiams padarė įspūdį. Šie – dailininko 100-mečio – metai turėtų būti apvainikuoti jam skirta biografija. Beje, šie metai Leonui taip pat sukaktuviniai, nejučia įpusėta septinta dešimtis.

Populiariausi straipsniai

Apipjaustymas. Apie tai, kas tabu, – garsiai

Apipjaustymas, arba cirkumcizija (lot. Circumcisio – apskritas pjūvis), – apyvarpės pašalinimas chirurginiu būdu. Išgirdę šį žodį, didžioji dalis vyrų nusipurto, susiraukia, o kartais netgi pradeda tyliai mintyse keiksnoti. Na, šiuo atveju jų storžieviškumu kaltinti nereikėtų, kadangi – sutikime – procedūra ne iš maloniausiųjų. Tačiau, nepaisant jos atgrasumo, apipjaustymas vykdomas visame pasaulyje. Dažniausiai – dėl religinių sumetimų, tačiau yra nemažai atvejų, kai jis grindžiamas higienos ar estetikos sumetimais. Dar visai neseniai JAV apipjaustomi buvo net apie 90 proc. vyrų, kadangi didžiojoje šalyje buvo manoma, kada tai – būtina higienos priemonė. ...
Skaityti daugiau
Eglė Kauneckienė: sveikata – tai sielos, kūno ir proto harmonija

Eglę ir Darių Kauneckus dauguma žino kaip Ajurvedos pradininkus Lietuvoje. Jau prieš daugelį metų jie susidomėjo ezoterika, pradėjo ieškoti atsakymų į klausimus, kas aš esu, iš kur atėjau ir kokia mano paskirtis šiame gyvenime. Tačiau svarbiausia priežastis, paskatinusi ieškoti Ajurvedos žinių, – šeimos sukūrimas. Eglė pasakoja, kad jiems buvo labai svarbu palanki dvasinė ir fizinė aplinka, norėjosi švariai pradėti, nešioti, auginti savo atžalas, rūpintis jų sveikata ir dvasiniu gyvenimu. Kai susikaupė tikrai nemažai žinių ir patirties, atėjo ir natūralus noras dalinti. Taip atsirado Ajurvedos centras SPA Shanti, vienijantis norinčiuosius eiti savęs pažinimo, tobulėjimo, fizinės ir dvasinės sveikatos stiprinimo keliu. ...
Skaityti daugiau
Išsaugoti pradėtą gyvybę

Vaikai į pasaulį turėtų ateiti tik laukiami, deja... vieni gimdo nelaukiamus, kiti laukia ir niekaip negali susilaukti kūdikio. Pradėtos ir laukiamos gyvybės nutrūkimas - didžiulė tragedija kiekvienai moteriai ir šeimai, deja, neretai šios tragedijos kartojasi......
Skaityti daugiau
Pirmosios žindymo savaitės: krūtų priežiūros ypatumai

Tyrimai rodo, kad dažniausios žindančių motinų pirmųjų savaičių problemos yra skaudantys speneliai bei kietos ir skausmingos krūtys. Tad trumpai apie pačią pradžią, problemas bei galimus sprendimo būdus konsultuoja VšĮ „Mamos centras“ vadovė Živilė BALTRUŠAITIENĖ....
Skaityti daugiau
Pokalbis su Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Ausų, nosies, gerklės centro vadovu prof. Eugenijumi Lesinsku

ką tik pasirodė jūsų knyga „ausų, nosies ir gerklės ligos“. kuo ji ...
Skaityti daugiau
Vyrų klimaksas: kaip jį palengvinti?

Statistikos duomenimis, 2005 m., palyginti su 1900 m., vyresnių nei 65 vyrų metų, padaugėjo 7 kartus, o vyresnių negu 85 metų – net 31 kartą. Žmogui senstant, mažėja lytinių hormonų kiekis, o tai pasireiškia tam tikrais simptomais. Moterims šis laikotarpis vadinamas menopauze, vyrams – andropauze. Apie vyriškojo klimakso problemas bei jo palengvinimo būdus kalbamės su Medicinos centro „Neuromeda“ psichiatre-psichoterapeute Zita ALSEIKIENE ir Kauno medicinos universiteto onkologijos ligoninės gydytoju urologu Dainiumi KANIUŠU....
Skaityti daugiau
Jūsų išrinktasis Simonas: myliu Lietuvą ir noriu ją matyti sveikesnę

Žurnalo viršelio veidu jūs, mieli skaitytojai, išrinkote dvidešimtmetį vilnietį Simoną Dailidę. „Esu abstinentas ir vegetaras. Su draugais organizuojame blaivius vakarėlius „Varom!“, bėgimus „Už blaivią Lietuvą“. Be to, užsiimu joga, rytais važiuoju prie ežero dviračiu, vasarą savanoriauju, būnu vadovu vaikų sveikatingumo stovyklose. Esu patriotas iki kaulų čiulpų smegenų. Myliu Lietuvą, noriu matyti ją sveikesnę ir blaivesnę ir nebijau to pasakyti garsiai”, – pasakoja apie save Simonas....
Skaityti daugiau
Pagrindiniai atsakymai į klausimusapie momenėlį

Vieniems vaikučiams jau kelių mėnesių momenėlis užsidaro, kitiems – tik pusantrų ar dvejų metukų. Be galo daug nuomonių ir įvairiausių mitų, kodėl taip yra, taigi jaunoms mamytėms iškyla daug klausimų, susijusių su momenėlio užsidarymu, išsipūtimu, įdubimu, pulsavimu ir, žinoma, vitamino D vartojimu. Šiais klausimais konsultuoja bendrosios praktikos gydytojas MINDAUGAS RUBIKAS....
Skaityti daugiau
Netaisyklingas kvėpavimas – ligų priežastis

„Pašalink priežastį – išeis liga“, – taip gydymo esmę apibūdino Hipokratas. Netaisyklingas kvėpavimas – taip pat gali būti viena iš daugelio ligų priežasčių, kurią pašalinus, išnyks ir ligos. Kaip kvėpuoti taisyklingai ir kas vyksta mūsų organizme kvėpuojant, pasakoja KMU Kardiologijos instituto mokslo darbuotoja medicinos mokslų daktarė gydytoja Lina JASIUKEVIČIENE....
Skaityti daugiau
Net įprastais vaistais galima apsinuodyti

Šiek tiek statistikos. Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, septintajame dešimtmetyje dėl ūminių apsinuodijimų į ligoninę buvo guldomas 1-as iš 1000 gyventojų, aštuntajame – jau 2, dabar šis skaičius išaugo iki 2,7. Lietuvoje šis rodiklis svyruoja nuo 2,8 iki 4,1. Yra žinoma apie 700 įvairių cheminių junginių, kuriais apsinuodijama dažniausiai. Neretai apsinuodijama medikamentais. Apie dažniausias to priežastis, požymius ir pirmąją pagalbą kalbamės su KMUK Nefrologijos klinikos gydytoju klinikiniu toksikologu Jonu ŠURKUMI....
Skaityti daugiau
Reabilitacinis gydymas: kas naujo?

Ne vienam žmogui, sergančiam ūmine ar lėtine liga, iškyla klausimas: kaip nuvykti pasigydyti į sanatoriją? Apie tai, ką reiktų žinoti apie reabilitacinį gydymą, kalbamės su Kauno teritorinės ligonių kaso direktoriaus pavaduotoju Regimantu ANDRIŪNU....
Skaityti daugiau
Ką reikėtų žinoti tėvams apie augantį berniuką?

Bendraujant su tėvais tenka patirti, jog trūksta elementarių žinių apie normalų berniukų lytinių organų vystymąsi bei pasitaikančius nesklandumus. Tėvai, o ypač berniuko tėvas, tai turėtų žinoti....
Skaityti daugiau
Gyd. Zita Alseikienė, gyd. Dalia Vedeckienė, psichologė Ilona Kajokienė

[klausimas]jau keletą metų periodiškai jaučiu galvos svaigimą, kartais einant...
Skaityti daugiau
2013-ieji – Sveikatos metai

Sveikatos metų žaliasis kalendorius kiekvienam Sakoma, kad lašas po lašo ir akmenį pratašo. Šią patarlę galima pritaikyti ir ekologiškam gyvenimo būdui: jei kiekvienas mūsų šiais metais kas savaitę ar mėnesį padarys nors mažą darbelį saugodamas gamtos išteklius, oro švarą, savo ir artimųjų sveikatą, tai visi gyvensime geriau. Juolab kad 2013-ieji paskelbti Sveikatos metais....
Skaityti daugiau
Žmogaus genetikos centras Vilniuje

Istorija Žmogaus genetikos centras - tai kol kas vienintelė įstaiga Lietuvoje, kur teikiamos genetinės konsultacijos, sistemingai užsiimama paveldimų ligų tyrimais ir profilaktika. Molekulinės genetikos laimėjimai neleidžia atsilikti šioje perspektyvioje mokslo ir laboratorinių tyrimų srityje, išmokta diagnozuoti paveldimas ligas ne tik pagal jų kliniką, bet ir pagal jas lemiančias genų mutacijas. 1989 m. V.Kučinsko ir V.Jurgelevičiaus pastangomis Lietuvoje pradedami molekuliniai-genetiniai paveldimų ligų tyrimai. 1991 m. įkurta Lietuvos žmogaus genetikos draugija. Jos pirmininku išrinktas prof. V.Kučinskas, branduolį sudaro centro darbuotojai. Į ją įėjo Lietuvos specialistai, besidomintys žmogaus ir medicininės genetikos problemomis. 1992 m. Žmogaus genetikos centre pradėjo veikti Lietuvos paveldimų ligų ir įgimtų vystymosi defektų registras, kuriame kaupiami duomenys apie visus įgimtų anomalijų atvejus mūsų krašte. Sukaupus bent 10 metų duomenis apie įgimtas anomalijas Lietuvoje, bus galima įvertinti kai kurių jų paplitimo priežastis, numatyti galimus profilaktikos kelius, analizuoti Lietuvos populiacijos ypatumus. 1994 m. pradėta rengti kasmetinius darbinius pasitarimus, į kuriuos kviečiami Lietuvos gydymo įstaigų atstovai. Pasitarimų metu centro specialistai supažindina Lietuvos gydytojus su savo darbo rezultatais ir problemomis, genetikos naujovėmis, tariamasi, kaip geriau organizuoti įgimtų vystymosi defektų ir paveldimų ligų profilaktiką....
Skaityti daugiau
Nanomedicina: kaip gydysimės ateityje?

Kalbėdami apie ateitį, esame linkę fantazuoti. Įsivaizduokite mažą į smegenis įdedamą kortelę, kuri padeda išvengti epilepsijos traukulių, arba specialias technologijas, kurios padeda valdyti rankos arba kojos protezą taip, tarsi tai būtų savo pačių galūnė. Dalis tų fantazijų išsipildo, tačiau dar dažniau mokslas pasuka kita linkme ir sukuria kažką tokio, apie ką net negalėjome pagalvoti. Taigi ko laukti galime jau dabar?...
Skaityti daugiau