Jaunystė, pažymėta karo ženklais

Ką šiandien žinome apie žmogaus gyvybę? Taip, tai didžiausia vertybė. O ką reiškia ją turėti? Kasdienybėje apie tai galime nesusimąstyti. Kartais prie to prisiliečiame kritiniais atvejais, t.y. nelaimės akivaizdoje, dažniau – „netekdami“ pamėgtų televizijos herojų... Bet pastarieji jausmai – tarsi žaidimas, ypač, jeigu juos sugretintume su patirtimi žmonių, kurie patys turėjo išgyventi ypatingomis sąlygomis. Romanas Pukštys 1944 m., kai išvyko iš Lietuvos, buvo septyniolikmetis. Svetur, kaip ir gimtinėje, jo laukė karas.
 

Dar moksleivis savo akimis matėte „iliustracijas“ žodžiui karas...


Pirmasis karo ženklas mano prisiminimuose – rusų tankas Kaune, prie J.Jablonskio mokyklos 1940-ųjų birželį. 1944-aisiais jau teko kaip nors save gelbėti. Vyko Antrasis pasaulinis karas. Policija vis dažniau tikrindavo dokumentus. Atrodžiau vyresnis nei buvau, o tokio amžiaus vyrukui pagal tuometinę valdžią reikėjo ne gimnaziją lankyti, ką aš dariau, o vykti į frontą. Man tai reiškė tapti patrankų mėsa. Su draugu Anatolijum Underiu atsidūrėme Austrijoje.
 

Ar Jūsų pasitraukimas į Vakarus, anot patarlės, netapo bėgimu nuo vilko ant meškos?


Galima ir taip pasakyti. Tėvų įduotos markės buvo beveik bevertės, o gabaliukas lašinių garantavo nakvynę viešbutyje. Tuomet, jei nedirbai vadinamojoj karo pramonėje ir neturėjai tai patvirtinančio pažymėjimo, tave – į sunkvežimį ir veža į pabėgėlių stovyklą. O ten skiria apkasų kast ar belaisvius saugot. Taigi nedelsdami prisistatėme Vienos valdžiai ir buvome paskirti dirbti pas ūkininkus. Darbas vergiškas. Po dviejų savaičių su Anatolijum nusprendėme važiuoti į Berlyną. Pabėgome. Iš ryto, anksti, dar nakties tamsoje, kad niekas nematytų ir negirdėtų, nes už tokius dalykus valdžia uždarytų į koncentracijos lagerį.


Berlyną tuo metu labai stipriai bombardavo. Naktį reikdavo eiti į slėptuves, bet paprastai aš net nesikeldavau. „Tegul bombarduoja. Nereikės daugiau keltis...“ – galvodavau.
Netrukus atsidūrėme Italijoje.
Pamenu, kaip kartą važiavau pilnu artilerijos sviedinių sunkvežimiu pontoniniu tiltu per Po upę. Jausmas buvo nekoks – tiltas siūbuoja, galvą iškišęs turi žiūrėt, kad nenuvažiuotum į vandenį. Pervažiavus tiltą vienas sunkvežimis sustojo, rėžiausi į jį. Artilerijos šovinys iš mano krovinio per sėdynę atsimušė į nugarą. Jei jis būtų sprogęs, dabar nebūtų ką pasakot.
 

Ekstremaliomis sąlygomis mobilizuojamos visos žmogaus jėgos. Teko tuo įsitikinti?


Išgyventi karo sąlygomis – ne baseiną perplaukti! Buvo visko. Vieną dieną pasijutau, kad nesveikuoju. Nuėjau skųstis. Vokietis duoda man tokią knygą, kad gydytojas joje įrašytų, kad sergu, ir sako: „Pėsčias eik pas daktarą“. 7 kilometrai, o man – 40 laipsnių temperatūros. Nustatė difteritą. Dabar jau mane automobiliu „Volkswagen“ su raudonu kryžium nuvežė į italų karo ligoninę. Ten įbedė kelis švirkštus. Kūnas ištino, temperatūra aukšta. Kitą naktį atėjo daktaras apžiūrėti mane atskirai, vieną. Supratau, kad man tikrai negerai, turbūt netoli mirtis. Bet netikėtai pradėjau sveikti. Kiti ligoniai draugiškai su manimi bendravo. Iš vokiečių-italų žodyno išsirašiau 200 vokiškų žodžių, kuriuos žinojau, ir itališkų. Pradėjau mokytis kalbėti, asmenuoti. Apskritai Italija man svarbi šalis: gyvenau joje nuo 1944 m. spalio iki 1949 m. lapkričio; tai kraštas, kuriame daug patyriau, įgijau išsilavinimą.
 

Kuo dar svarbus karo ligoninės etapas?


Grįžtantį „Folksvageną“, kuris mane atvežė į ligoninę, nors ir pažymėtą raudonu kryžiumi, apšaudė. Pataikė į keliu ėjusią italę – kulka jai nukirto koją ties kirkšnimi. Ją atvežė į tą pačią karo ligoninę (moteris vėliau mirė nuo infekcijos). Lankyti ateidavo dukra Lilly Inselvini. Pažintis su Lilly ir jos sužadėtiniu medicinos studentu, Italijos partizanu, lėmė tolesnį mano gyvenimą. Karą vokiečiai jau buvo pralaimėję, buvo aišku, kad jis pasibaigs. Tik kada? Galvojau, kaip nepasilikti su vokiečiais ir nepakliūti rusams. Pradėjau tartis su Lilly, o ji – su savo draugu, kaip man prisijungti prie Bresčios miesto apylinkėse veikusio būrio. Jie prižadėjo padėti. Mane, benamį, praradusį ryšį su šeima ir tėvyne, toks pasitikėjimas labai sujaudino. Nuo pat išvažiavimo iš Lietuvos neturėjau nieko, kas suprastų mano padėtį.
Netrukus jokiems jausmams, gyvenimo patirčiai ar filosofijoms neliko laiko. Padedant naujiesiems draugams, pabėgau iš vokiečių kuopos, taigi tapau dezertyras. Atsidūriau kalnuose. Vadovaujant leitenantui Guido Palazzi, susitikau su aktyviais partizanais, tapau būrio „Giacomo Perlasca“, priklaususio grupei „Fiamme Verdi“ („Žalios liepsnos“), partizanu.
 

Ar vietiniai gyventojai jums buvo geranoriški?


Vietiniai buvo prieš Musolinį ir kiek galėjo mums padėjo. Tarkime, pamaitinti alkanų vyrų būrį – ne taip paprasta. Sotūs niekada nebuvome, gyvenome pusbadžiu. Buvau prisiekęs kukurūzų gyvenime nebevalgyti, nes pagrindinis patiekalas „polenta“ – kukurūzų košė – buvo įgrisęs. Vieną kartą gavau veršienos su kaulu. Tai buvo vienintelis kartas, kai suvalgiau viską kaip šuva, jokio kauliuko neliko. Didžiausia prabanga pasaulyje man tada buvo šiltas maistas, kojinės, megztinis ir nekiauri batai.
 

Koks likimas ištiko Jūsų draugą Anatolijų?


Visą partizanavimo laiką apie jį pagalvodavau, o susitikome toje pačioje italų karo ligoninėje, tame pačiame infekcinių ligų skyriuje. Mano draugas Anatolijus Underis susirgo tuberkulioze. Tais laikais nebuvo veiksmingo gydymo. Susirgus šia liga, buvo aišku, kad mirsi. Tik vienas kitas išlikdavo. Tame skyriuje pusė ligonių vos judėjo. Tąkart apsidžiaugiau, kad susitikau su artimu draugu. Ir jis džiaugėsi, nors nė vienas neplanavome susitikti tokioje vietoje, – didelėje palatoje buvo pilna mirtininkų, vyravo pribloškianti nuotaika.
Su Anatolijumi prisiminėme, kaip, atvykę į Vieną, po dviejų savaičių darbo pas ūkininkus susitikome prie bažnyčios. Ten pamatėme ir daugiau kauniečių, buvusių mūsų gimnazijos mokytojų. Karo metu Kaune gyveno apie pusantro šimto tūkstančių žmonių. Jei kasdien „šlifuodavai“ Laisvės alėją, daugelį veidų iš matymo pažinojai gimnazijos mokytojus, teatro solistus. Sutikdavai ir Kiprą Petrauską, universiteto profesorius. Žiūrim ir netikim, kad dalis tos publikos – Vienoje. Jie į mus patys kreipėsi, kalbino, nors neseniai buvome eiliniai mokiniai, neturėję teisės pareikšti savo nuomonės. Net klausinėjo, kur mes miegam, kur galima pavalgyt – atsidūrę svetur, visi tapome lygūs.
Po kurio laiko grįžau į tą ligoninę, tikėdamasis aplankyti draugą. Iš žmogaus buvo likęs tik skeletas. Anatolijus pamatęs mane apsidžiaugė, o pirmieji jo žodžiai buvo: „Romai, tavo rankos tokios didelės“. Aišku, jis palygino su savosiomis... Vėliau iš vienuolio pranciškono Grausli sužinojau, kad Anatolijus kartu su kitais ligoniais buvo paimtas į nelaisvę ir netrukus mirė Merano mieste. Bet turiu ir linksmesnių istorijų, pavyzdžiui, kaip sutikau tėvynainį iš Šiaulių.
 

Dar vienas deimantas kalnuose?


Taip. ...Karas dar nebuvo pasibaigęs. Vienas italas kartą manęs klausia: „Žiūrėk, ar ne lietuvis tas vairuotojas?“. Iš sunkvežimio išlipo stambokas jaunas vyras ir, kažkodėl rusų kalba, paklausė, ar nekalbu lietuviškai. Sakau: „Da, konečno“ (Taip, žinoma“, rus.). O jis man: „Tai kodėl mudu nesišnekam lietuviškai?“. Smagiai apsikabinome. Tai buvo Vacys Lukauskas iš Šiaulių. Trumpai pakalbėję, išsiskyrėme, bet tuo šis susitikimas nesibaigė. Mūsų brolišką susitikimą matė pagyvenęs italas iš Milano. Kai kitą kartą vėl atsitiktinai susitikome su Stasiu (Vaciu?)ir šnekučiavomės pagrindinėje miestelio gatvėje, netikėtai pasirodė ir tas pats milanietis. „Mačiau, kaip šiltai apsikabinote. Jums reikia pasikalbėti. Kviečiu judu į restoraną, už visą dieną ir vaišes moku aš“, – pasiūlė. Toks siurprizas ir žmogaus gerumas įsiminė visam gyvenimui. Juk jis mūsų nepažinojo, tik pamatė, kaip susitikome. Tą dieną puotavome tratorijoje. O kaip Italijoj be vyno? Kuo daugiau kalbos, tuo daugiau vyno, kuo daugiau vyno, tuo daugiau kalbos! Vacys turėjo labai stiprų balsą ir mėgdavo ką nors padainuoti iš italų operų arijų, tad savo bosu sudrebino užeigos sienas. Ir aš, buvęs Kauno teatro statistas, užtraukiau “Rigoletą“. Italams padarėme nepaprastą įspūdį.
Kitą rytą – vėl viskas kaip kasdien.
 

Ar kare mąstoma apie gyvybę? Ar ji – tik „patrankų mėsa“?


Kartą buvo tokios aplinkybės, kai pagalvojau: „Tą vokietį leitenantą turiu nušaut – už visas praėjusias kančias, už mušimą, už paniekinimus. Tvosiu dabar“. Taip buvau įtūžęs, kad apie nieką daugiau negalvojau. Nepataikiau.
Dabar filosofai ar šiaip jautresni žmonės sakys: „Kaip gi taip, gyvybę iš žmogaus atimti?“. Apie tokius svajojimus gali galvot tik amerikonai, kurie namuose gyveno, niekada jokių priešų nematė, jokios okupacijos. O aš visa tai patyriau nuo paauglystės. Kalnuose buvo normalu ir natūralu: jeigu yra priešas, jį nušaut – tavo pareiga. Ir neturi laiko galvot, kas bus. Gal po penkių sekundžių ir tavęs nebus. Žmogaus gyvybės ar panašias filosofijas buvo pakeitusi karo filosofija. Sunku buvo kariauti, taip pat – kai karas baigėsi.
 

Kodėl?


Matydavau, kaip, karui pasibaigus, į miestelį sugrįžta italai, apsikabina su savo tėvais, motinomis, broliais, seserimis, žmonomis, vaikais, ir galvodavau: kur eisiu aš? Naktimis negalėdavau užmigti, per skruostus riedėdavo ašaros. Jausmas, kad esi bejėgis ir nieko negali padaryti. Tai – tikra kančia. Vis galvojau apie Lietuvą, apie saviškius. Jokių žinių, jokių laiškų. Išsiilgimas žodžiais neapsakomas. Jau buvau besigręžiąs Rytų, t.y. gimtinės, link. Bet sulaikė bičiulis Vacys Lukauskas, partizanų laikais sutiktas šiauliškis. Tai jis padėjo suvokti, kad tėvynėje su manimi būtų „suvedęs sąskaitas“ komunizmas.
Po studijų Romos universitete kitą savo gyvenimo etapą susiejau su JAV – šalimi, kur baigiau studijas, dirbau mokytoju, kur sutikau gyvenimo meilę savo žmoną Rasą Jonynaitę ir sukūriau šeimą. Į Lietuvą, aplankyti tėvų žemės atvykau tik 1972-aisiais.
Gyvenimą Amerikoje dar ir šiandien Lietuvos žmonės sieja su patogiu ir saugiu gyvenimu. Ar iš tiesų taip jaučiatės?
Man atrodo, kad tikru amerikonu, kaip kartais vadinama Europoje, netapau. Brangiausia, ką turi kiekvienas žmogus, – tai sveikata ir gyvybė. Už savo gyvybę ir sveikatą esu dėkingas ir susiklosčiusioms aplinkybėms, ir sveikam protui, kuris padėjo išlikti kritiniu metu.
Ar šiandien, atšventęs 80-metį, galite pasidalyti savo sveikatos ir aktyvumo „filosofija“?
Niekada nerūkiau, taurelę stipresnio gėrimo kėliau tik su gera kompanija ar per šventes, nevengiau sporto, aktyviai dalyvavau labdaros ir lietuvybės puoselėjimo veikloje. Nuolat domiuosi visu pasauliu ir Lietuva. Vartydamas lietuvišką spaudą, atkreipiu dėmesį ir į leidinius psichologijos bei sveikatos temomis, o pastaruoju metu pamėgau žurnalą „Sveikas žmogus“. Pasidžiaugiu, radęs patvirtinimų, kad gerą sveikatą padeda išlaikyti ir optimizmas bei gera nuotaika – šių „vaistų“ aš vartoju nuolat ir, atrodo, tinkamomis dozėmis!

 

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai