Šiandien darau tai, ko kažkada sau neleidau

,,Paskutinė metų diena. Pagaliau sulaukėme išsvajoto naujamečio sniego, nors ir šlapio, bet vis tiek suteikiančio pakilesnės nuotaikos. Veržiuosi darban. Dar gerai nesuvokiu, iš kur ta trauka ir kas čia taip vilioja: ar žmonių gerumo ir paprastumo pilni santykiai, ar pati fotografija(...) Esu priimama į šį kolektyvą labai natūraliai ir šiltai. Myliu šiuos žmones už jų kantrybę, atsidavimą, toleranciją. Net paskutinę metų dieną daromos sudėtingos operacijos…“
 

Tai ištrauka iš Eglės Mėlinauskienės fotografijų albumo ,,Diagnozė“.
Šis foto albumas, išleistas prieš dvejus metus, jau ne naujiena. Ir fotografijos parodos, kuriose Eglė dalyvauja, žvelgdama į gyvenimą per ligonio prizmę, taip pat kai kam ne naujiena. Gal net Eglės veikla prie A.Zuokienės projekto ,,Nedelsk“ jau yra girdėtas dalykas. Vis dėlto pabendrauti su šia gražia, dvasiškai stipria asmenybe, pirmąja moterimi, viešai prakalbusia apie savo onkologinę ligą, žurnalistui yra tarsi stiprybės mokykla. Savo įspūdį bandau perteikti jums…
 

Į gyvenimą naujomis akimis


Susitikome naujame Eglės bute, kuris, esu tikra, užburia kiekvieną, peržengusį jos namų slenkstį. Pro kiekvieną kambario langą – savo vandenis varanti Neris. Visai čia pat, tarsi namas stovėtų virš upės...
Kartais sėdžiu terasoj, matau visą tą grožį aplink ir pravirkstu... Kuždu: Dieve, tu išgirdai mane, aš visada troškau būti arti gamtos...
Kai stukteli liga, kitaip matai aplinką… Permąstai gyvenimą, atsiranda kitų jėgų, kitų prasmių, imi suprasti paprastą tiesą: jei pasveikai, vadinasi, Dievas tau davė dar vieną gyvenimą. Ir aš viena juo negaliu džiaugtis, turiu pasidalyti. Tiek daug sergančių, ir jiems klaiku. Pirmiausia, nuo nežinios, ką daryti… O aš, tai praėjusi, galiu padėti.
Iš pradžių mane nuo to bandė apsaugoti artimieji – vyras, dukra: kur lendi, kam tau to reikia, juk tikrai ne garbės…


 

Kodėl visa tai man?


Šis klausimas paliečia kiekvieną. Ypač, kai diagnozuoja vėžį jauname amžiuje... Kai mirtis pabeldžia į nugarą: ei, aš atėjau…
Kai atsigręžiu atgal, pirmiausia darnos trūko mano gyvenime. Tas beprotiškas lėkimas, kai nepalieki laiko pasikalbėti su savimi… Nors iš tiesų tas mūsų laiko neturėjimas yra savęs apgaudinėjimas. Pabūti su savimi, apmąstyti savo troškimus, suderinti juos su galimybėmis, įsisąmoninti, ar kryptingai einu tikslo link, atrasti darną tiesiog privalau lygiai taip pat, kaip numalšinti troškulį.
Be to, dirbau nemėgstamą darbą. Tai, ką studijavau, – inžineriją, tai nėra mano sritis. Keletą metų dirbau pagal specialybę, paskui griebiausi verslo – nekilnojamojo turto, čia ir vėl tikslieji mokslai...
 

Pati pasirinkau operacijos mastą


Atliko pirmą operaciją, ir prognozė atrodė optimistiška. Tik staiga man paskambino ir pranešė išsamaus laboratorinio tyrimo išvadą: yra vėžinių ląstelių. Žemė ėmė slysti iš po kojų… Grįžau į ligoninę, ,,praėjau“ visą gydymo kursą, po to turėjau pasitikrinti po trijų mėnesių. Ir čia gydytoja manęs neišleido, sukvietė daugiau krūties specialistų. Vieni sakė TAIP, kiti – NE. Mamograma, kiti tyrimai nieko bloga nerodė. Bet štai vienas gydytojas adata pataikė įdurti labai giliai, į mažą cistą, panašią į grūdelį… Paimto skysčio tyrimas patvirtino – TAIP. Blogiausia, kad tokių grūdelių buvo ne vienas. Guodė, kad tai – nulinė stadija, kad vėžys, vaizdžiai kalbant, sėdėjo kapsulėj ir nebuvo iš jos išlipęs, bet tų kapsulyčių buvo daug, tad kaip jas išrankioti?
Taigi aš pati turėjau nuspręsti, kokio lygio operaciją daryt, – maksimalią ar ne… Jei išpjaus nedaug ir gražiai užsiūs, tai nežinia, kokią granatą krūtinėje nešiosiuosi ir kiek tai truks…
Apėmė toks noras gyventi… Nenusakomas. Suvokiau – antrąkart gyvenimo niekas nedovanos… Ir pasiryžau radikaliai operacijai.
 

Liga neatsinaujino


Pooperacinis periodas – klaikus. Ir fiziškai, ir psichologiškai. Paskyrė ilgą hormoninį gydymą, ir niekam neįdomu, ar tu perneši jį ar ne. Tas hormonas provokavo priverstinį klimaksą. Jauname amžiuje! Organizmas priešinosi, – gulėjau leisgyvė lovoje, buvo silpna… Metus prakentėjau, tai veikė smegenis, ir aš suvokiau: geriau gyventi normaliai, kokybiškai, tegu ir trumpai, arba geriau negyventi išvis…
Pasitariau su gydytoja, ir mes nutraukėme gydymą… Likau laukti geriausio. Išgelbėjo tikėjimas ir pasitikėjimas. Liga neatsinaujino.
Ką tik, prieš keletą savaičių, aš atlaikiau dar vieną operaciją – ginekologinę. Ji laukė manęs seniai. Žinau, kad su cistomis gimdoj negalima žaisti, tačiau, atvirai sakau, bijojau, vis prisimenu, kaip sunkiai kilau po antrosios operacijos.
Bet stebuklas – po šios viskas gerai, po aštuonių valandų pati atsikėliau, o antrą dieną buvau išleista iš ligoninės. Mat prieš operaciją suvartojau visą maistinių papildų kursą. Taip sustiprinau savo imuninę sistemą, išsivaliau organizmą…
Jau dirbu ir beveik pamiršau operaciją. Svajoju apie Afriką, kurią draugai pažadėjo po operacijos…
 

Noras fotografuoti gimė po ligos


Fotografija – tai prasiveržimas po ligos. Supratau, kad turiu daryti tai, ko iki šiol sau neleidau. Seniai žinojau, kad galiu fotografuoti, bet maniau esanti tik mėgėja. Ligoninės, ligonio tema iškilo savaime, staiga pajutau, kad per nuotrauką sveikiesiems galiu papasakoti apie ligonį. Palata – tai tokia intymi erdvė, ne kiekvienas, į ją įėjęs, prieis prie ligonio širdies. Ypač, jei neturi ką jam pasakyti. Man pačiai tas ėjimas buvo sunkus, bet tiesiog savaime suprantamas.
Pirmasis ciklas buvo kuriamas projektui ,,Nedelsk“. Išfotografuodavau tūkstančius kadrų, o atrinkdavau kelis…
 

Myliu…


Net devynis mėnesius fotografavau vėžiu sergančius vaikus. Su jais gera, bet kai jie vienas po kito ėmė išeiti… Devyni vaikai per devynis mėnesius. Kiekvieną išėjimą išgyvenau kaip savo vaiko. Tas paruošė ir užgrūdino. Dabar kitaip suvokiu mirtį. Kaip Jurga Ivanauskaitė rašė, jog mirčiai reikia subręsti, taip ir aš brendau…
Šito pasekmė – ne tik knyga ,,Diagnozė“, bet ir foto reportažas apie vieną berniuką. Drauge su juo tarsi nuėjau visą ligos istoriją…
Deja, kai šis foto reportažas buvo iškabintas parodoje, susilaukiau priekaištų. Supratau viena: mūsų žmonės dar nepasirengę priimti mirties kaip normalaus reiškinio, kaip gimimo. O su kokia ramybe vaikas išėjo… Jokios agonijos, tik atskiros frazės: ,,Mamyte, aš dar tau namo nepastačiau… O paskutinis žodis buvo ,,Myliu…“

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai