Apsispręsti buvo nelengva…

Kunigas ir gydytojas. Šių abiejų profesijų atstovai gydo žmones, tik kiekvienas savaip - vieni daugiau sielą, kiti - kūną. Būna ir taip, kad pradėjus eiti vienu keliu, staiga apsigalvojama ir pereinama į kitą. Kas lemia tokį apsisprendimą? Vidinės nuostatos ar atskleistas kūniškosios būties trapumas? Kunigą teologijos daktarą Andrių NARBEKOVĄ kai kurie pacientai prisimena kaip buvusį chirurgą. “Šešerius metus dirbau gydytojo darbą. Dabar jau “einu” septintus kunigystės metus”,- juokauja kunigas, teologiją studijavęs ir Vašingtone, o dabar Vytauto Didžiojo ir Kauno medicinos universitetuose dėstantis bioetiką.
 

[klausimas]Kas lėmė ankstesnį Jūsų apsisprendimą tapti gydytoju?[/klausimas]
Negalėčiau atsakyti vienpusiškai. Vis dėlto nemanau, kad būti mediku yra profesija. Tai yra pašaukimas - taip pat, kaip būti mokytoju, kunigu. Ir jei žmogus dirba tokį darbą tik kaip amatą - ar gydytojas, ar mokytojas - nelaimė jam pačiam ir tiems, kurie pasitaiko po jo ranka. Manau, pašaukimas kyla iš noro padėti. Gaila tų žmonių, kurie, ateidami studijuoti mediciną ar teisę, vadovaujasi naudos kriterijumi.
[klausimas]Ar kunigo ir mediko pašaukimai panašūs?[/klausimas]
Mes skiriame pašaukimą nuo profesijos, amato - vadinasi, turi būti ir kažkokių bendrų bruožų. Tokiu atveju neskirstai dienų ir valandų į “darbo” ir “nedarbo” - tau visą laiką rūpi, kas ir kaip padaryta. Čia neužtrenksi įstaigos durų ir neatsikratysi visų “darbo reikalų”.
[klausimas]Kada ir kaip apsisprendėte tapti kunigu?[/klausimas]
Pašaukimas neateina staiga - jis turi subręsti. Nėra taip, kaip gali atrodyti skaitant Šventąjį Raštą: sapne ateina angelas ir pasako, ką ir kaip pašauktasis turi daryti. Man prireikė keleto metų, kol galutinai apsisprendžiau, ar daryti viena ir galvoti apie kita - sukurti šeimą ir gyventi pasaulietiškai, ar eiti kunigo keliu.
Apsispręsti nebuvo lengva. Tačiau tie du pašaukimai - gydytojo ir kunigo - tarpusavyje neprieštaravo. Pasaulyje yra nemažai kunigų - gydytojų, kurie praktikuoja ir viena, ir kita. Mediko išsilavinimas man padeda dėstant universitete.
[klausimas]Kaip pasikeitė Jūsų požiūris į žmones: anksčiau skirstėte į “pacientus” ir “ne pacientus”, dabar į “aveles” ir “ne aveles”?[/klausimas]
Mano požiūris į žmogų nepasikeitė. Ir tada, dar nestudijavęs teologijos, supratau kai kuriuos prigimtinius dalykus. Žmogaus gyvybė man buvo šventa, į žmogų žiūrėjau kaip į asmenį, visumą.


[klausimas]Nesigailite atsisakęs gydytojo darbo?[/klausimas]
Apsispręsti nebuvo lengva. Reikėjo rinktis naują, tam tikra
prasme - nežinomą kelią. Šešerius metus dirbau chirurgu: Pasvalyje, Klaipėdoje, Kaune. Savo srityje buvau šiek tiek “pasikaustęs”, daug operavau, dirbti iš tiesų sekėsi. Viskas jau atrodė aišku - reikia eiti tik tobulėjimo kryptimi - ir užtikrinta: ir darbo vieta, ir materialioji gyvenimo pusė. Staiga - reikia palikti tą visomis prasmėmis aprūpintą gyvenimą ir eiti kažkur, kur daug klaustukų, ko neperskaitysi knygoje ir nesužinosi iš kitų - reikia patirti pačiam.
Džiaugiuosi, kad dabar esu kelyje, kurį pasirinkau. Ir turbūt nebūčiau toks kunigas, koks dabar esu, jei anksčiau nebūčiau buvęs gydytoju.
[klausimas]Šeimos atsisakymas buvo auka ar natūralus dalykas?[/klausimas]
Kunigai apie savo gyvenimą dažnai kalba taip, tarsi tai būtų auka. Man atrodo, kad labiau aukojasi tie, kurie gyvena šeimoje. Vienas lietuvis kunigas yra pasakęs: kunigo gyvenimas kartais yra aukos gyvenimas, bet gyvenimas santuokoje yra nuolatinis aukos gyvenimas. Reikėtų gerai pagalvoti, kas labiau aukojasi: ar atsisakęs šeimos, ar gyvenantis šeimoje.
[klausimas]Kokia yra eilinė kunigo “darbo diena”?[/klausimas]
Čia daug kas priklauso nuo to, kur kunigas paskirtas. Aš parapinio darbo nedirbu. Daug laiko užima pedagoginė, mokslinė veikla: skaitymas, rašymas, ruošimasis paskaitoms, vadovavimas studentų darbams. Man “eilinių dienų” nebūna: šiandien aš - Kaune, rytoj - Vilniuje. Parapijoje esančio kunigo dienotvarkė būtų kitokia.
[klausimas]Sekmadienis kunigui - taip pat “darbo diena”?[/klausimas]
Jei kunigas “dirba” - gal ir darbo diena. Aišku, kunigo veikloje yra dalykų, kuriuos būtų galima suprasti kaip darbą. Nedrįstu sakyti, kad šv. Mišių aukojimas galėtų būti darbas. Žmogaus, kuris taip mano, nebūtų galima ir kunigu laikyti.
[klausimas]Ar, Bažnyčios akimis, dabartinis pasaulis labai nuodėmingas?[/klausimas]
Laikai keičiasi: didesnis gyvenimo tempas, geresnė buitis, tačiau žmogaus prigimtis nekinta. Nemanau, kad būdingų žmogaus prigimčiai nuodėmių padaugėjo. Galbūt atsirado daugiau pagundų - norisi pakonkuruoti su Dievu ar net juo pasijusti. Net tokiose ne jam priklausančiose srityse, kaip gyvybės pradžia ir pabaiga, žmogus nori pasijusti visiškai savarankiškas. Mane stebina tai, kad blogi dalykai šiandien priimami kaip norma. Vis daugiau žmonių mąsto taip: jei daugelis galvoja, kad tai, kas yra blogai, yra gerai - vadinasi, galima. Kunigo vaidmuo išlieka nepakitęs: padėti atsirinkti, įvertinti kai kuriuos dalykus. Nors, reikia pripažinti, kartais tie vertinimai vėluoja.
[klausimas]Jūsų gyvenimo tikslas?[/klausimas]
Galėčiau atsakyti kaip sako kai kurie žmonės: “Padėti kitiems”. Tačiau aš atsakysiu, kaip turbūt kiekvienas kunigas sako: “Gražiai ir garbingai numirti”.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai