Ar galima išgyventi sergant vėžiu?

Pavienės organizmo ląstelės pasikeičia, ima greičiau daugintis, skverbtis į sveikus audinius - taip prasideda vėžys. Kodėl ląstelės tampa piktybinės? Priežastys iki šiol nėra aiškios. Kol vėžinių ląstelių nedaug, žmogus nieko nejaučia ir į gydytojus nesikreipia. Vėžiui išplitus ir pasireiškus negalavimams, dažnai gydymas gali ir nebepadėti. Taigi į gydytoją reikia kreiptis kuo anksčiau.
 

Ar tikrai vėžys - mirtina liga? Ar įmanoma pagyti? Ar susirgus geriau žinoti tiesą apie savo ligą? Šia tema pakalbinome Kauno onkologijos centro vyr. gydytoją Feliksą Markucką ir II onkologinio skyriaus vedėją Antaną Daugėlą.
[klausimas]- Kokias vėžinių ligų plitimo tendencijas pastebėjote pastaruoju metu? [/klausimas]
A. Daugėla:
- Vėžys plinta, keičiasi ir jo pobūdis. Anksčiau buvo dažnesnis skrandžio, odos vėžys. Dabar daugėja plaučių vėžių, melanomų, kurios yra daug piktybiškesnės. Daugėja ir moterų genitalijų, krūties vėžio atvejų, kiek dažniau nustatomas skydliaukės vėžys. Kiekvienais metais į apskaitą patenka daugiau ligonių negu praėjusiais. Krūties vėžiu serga vis jaunesnės moterys. Prieš 50 metų plaučių vėžys pasitaikydavo retai ir juo sirgdavo tik vyrai. Dabar serga ir daug moterų, kadangi nemažai jų rūko. Rūkanti moteris plaučių vėžiu suserga greičiau negu vyras.
[klausimas]- Ar pasakote diagnozę ištyrę ir nustatę, jog žmogus serga vėžiu, ir žinodami, kad prognozė bloga?[/klausimas]
F. Markuckas:
- Tarybiniais laikais buvo nepriimta pasakyti žmogui, kad jis serga vėžiu. Dabar Seimas priėmė Paciento teisių ir žalos atlyginimo įstatymą, pagal kurį žmogus turi teisę žinoti, kuo jis serga. Jei paklausia - aš turiu pasakyti diagnozę. Bet mūsų ligoniai dažniausiai neklausia ir tarsi nenori žinoti, kad serga vėžiu.
A. Daugėla:
- Visai tikros diagnozės nereikėtų sakyti. Užsienyje žmonės turi suspėti padalinti turtą, o pas mus - milijonų neturi. Nebent dabartiniams “berniukams” kada nors reikės sakyti. Žmogui pasakome, kad “yra auglys, reikia operuotis”. Kad tai vėžys, dažniausiai nesakome. Nebent pacientas - gydytojas, nuo kurio nieko nenuslėpsi.
[klausimas]- Ar Jūs pats susirgęs norėtumėte, kad kolegos pasakytų Jūsų diagnozę?[/klausimas]
F.M.: - Taip. Vis tiek mirti reikės.
A.D.: - Tikriausiai po tiek darbo šioje srityje metų aš ir pats jausčiau. Būtų geriau, kad pasakytų.
[klausimas]- Ar pasakote diagnozę artimiesiems?[/klausimas]
A.D.: - Kuriam nors artimam žmogui (vyrui, žmonai, mamai) pasakome viską, kaip yra. Kiekvienam nesakome, telefonu informacijos neteikiame.


[klausimas]- Kaip žmonės reaguoja sužinoję, kuo serga? Ar pasitaiko savižudžių?[/klausimas]
F.M.: - Retkarčiais. Kas 2-3 metus nusižudo vienas pacientas. Bet ir kitose ligoninėse būna tokių dalykų. Tai priklauso nuo žmogaus asmenybės, dvasinės būsenos, psichikos. Dauguma elgiasi protingai.
[klausimas]- Ar įmanoma padėti, kai žmogus kreipiasi augliui pasiekus ketvirtąją stadiją?[/klausimas]
A.D.: - Panaudojama chemoterapija, spindulinis gydymas. Jei reikia, atliekame paliatyvias operacijas. Tinkamai gydant galima prailginti gyvenimą 2-3 metais.
[klausimas]- Ar yra priemonių, padedančių terminalinę stadiją pasiekusiam žmogui nejausti skausmo?[/klausimas]
A.D.: - Šiuo metu turime stiprių nuskausminamųjų vaistų. Galima visiškai numalšinti skausmus. Specialiu aparatu galima tolygiai leisti vaistus visą parą.
[klausimas]- Ar yra buvę atvejų, kai pacientas paprašė palengvinti jo kančias, suleisti per didelę vaistų dozę? Kokia Jūsų nuomonė apie eutanaziją?[/klausimas]
F.M.: - Manęs ligoniai niekad nėra prašę, kad palengvinčiau
numirti. Kartais prašo artimieji: ”Suleiskit ką nors, kad nesikankintų, vis tiek jis - beviltiškas”. Aš tokiu atveju sakau:”Imkit švirkštą ir patys suleiskit”. Kodėl turėčiau imtis atsakomybės nužudyti žmogų? Nors gali iškilti klausimas, kas humaniškiau: ar leisti kankintis iki natūralios mirties, ar palengvinti tą kančią. Senovės Romoje mirtinai sužeistą draugą gladiatoriai pribaigdavo “malonės smūgiu”. Aš už tai, kad žmogus galėtų pats nuspręsti, ar jam gyventi toliau.
A.D.: - Mūsų neprašo tokios pagalbos, bet kartais patys pasitraukia iš gyvenimo. Yra buvę pasikorusių, iššokusių iš ketvirto aukšto.
Eutanazija - negeras dalykas, kadangi ją galima panaudoti ir piktam. Neturime teisės žudyti, tuo labiau - žmogų. Niekad nesu prie to prisidėjęs.
[klausimas]- Kokią psichologinę pagalbą gali gauti Jūsų ligoniai?[/klausimas]
F.M.: - Turime dvi kvalifikuotas psichoterapeutes, kurios padeda susigrąžinti dvasinę pusiausvyrą. Kiekvienas pas mus atvykęs žmogus patiria didžiulį stresą, nors jis dar neištirtas, ir diagnozė gali nepasitvirtinti. Sekmadieniais ateinantis kunigas laiko Šv. mišias.
A.D.: - Stengiamės padėti ir patys, įteigti, kad bus
geriau. Ligoniui palengvėja stebint, kaip sveiksta kaimynas. Sunku, kai kas nors numiršta.
[klausimas]- Kaip jaučiatės, kai niekuo negalite padėti? Ar neslegia darbas su onkologiniais ligoniais?[/klausimas]
F.M.: - Prie kiekvieno darbo galima priprasti. Sunku būna, kai atlieki sudėtingą operaciją, padarai viską, kas įmanoma, o žmogus miršta nuo komplikacijų. Ypač slegia jaunų žmonių mirtys.
A.D.: - Aš atėjau čia dirbti iš klinikinės ligoninės.
Pirmaisiais metais norėjau pabėgti. Paskui pripratau - dirbu jau 40 metų. Būna, kad negali užmigti, jei turi sunkių ligonių. Gerai, kai gali nors minimaliai padėti.
[klausimas]- Ar vėžio diagnozė tolygi “mirties nuosprendžiui”? Ar įmanoma išsigydyti ir kas gali geriausiai padėti?[/klausimas]
A.D.: - Vėžys neišgydomas ketvirtoje stadijoje, kai jis išplitęs, peraugęs organus. Pradėjus gydymą laiku, t.y. I-II stadijoje, 90 procentų ligonių galima išgydyti. Pvz., pagydoma 98 proc. odos vėžio atvejų, storžarnės, tiesiosios žarnos - 70 proc. Plaučių vėžį nugalėti sunkiau, nes jis dažniausiai diagnozuojamas III-IV stadijoje. Turime ligonių, operuotų prieš 20-30 metų ir gyvų iki šiol.
Lietuvoje šiuo metu onkologinė tarnyba gerai išvystyta. Vilniuje, Kaune veikia onkologijos centrai, Panevėžyje, Šiauliuose - onkologijos ligoninės, Klaipėdoje - onkologijos skyrius. Pacientai po gydymo pas mus stebimi visą gyvenimą, priimami ir patekę į kritišką būklę. O klinikinėse ligoninėse žmogus išoperuojamas, peržegnojamas ir išleidžiamas. Tik tada, kai kreipiasi dėl ligos recidyvo - jau siunčiamas pas onkologus.
F.M.: - Neteisinga nuomonė, kad vėžys - beviltiška, nepagydoma liga.Vėžys pagydomas laiku diagnozavus. Palyginkime: nuo miokardo infarkto pirmą minutę žūsta 40 proc. pacientų. 5 metus išgyvena 60-65 proc. sergančių vėžiu, o po miokardo infarkto - gerokai mažiau. 40 proc. sergančių vėžiu išgyvena 10 metų, o persirgusių miokardo infarktu išlieka visai mažai. Taigi nelygu koks infarktas ir koks vėžys.
Labai svarbu, kad žmonės vėžį gydytųsi pas onkologus - juk akis gydo okulistas, gimdymą priima akušeris ginekologas... Mes parenkame geriausią gydymo taktiką, deriname operacinį, spindulinį ir chemoterapinį gydymo būdus. Po gydymo onkologijos įstaigose 5 metus išgyvena 1,5 karto daugiau pacientų negu besigydžiusių kitose ligoninėse. Panašūs rezultatai visame pasaulyje.
[klausimas]- Ačiū už pokalbį.[/klausimas]

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai