Aktorė Doloresa Kazragytė: Man nereikalinga tradicinė medicina

- Koks Jūsų požiūris į mediciną, koks ryšys su ja?


- Visą gyvenimą aš buvau gan sveikas žmogus. Nesirgau labai sunkiomis ligomis, manęs nereikėjo operuoti ir nereikėjo mėnesius gulėti lovoje. Taip buvo iki 48 metų. Išskyrus anginą, kuri mane kartkartėmis kamuodavo. Bet jai gydyti prieš keletą metų pati suradau būdą. Jaunesniame amžiuje angina pasireikšdavo labai stipriai: pakildavo aukšta temperatūra, gerdavau daug vaistų, antibiotikų ir t.t. Maždaug prieš dešimtį metų, neprisimenu, ar kažkur perskaičiusi, ar paklausiusi patarimo, pradėjau pati gydyti anginą darydama labai stiprius prasižiojimus. Kai tik pajuntu, kad prasideda liga, įtempiu galugerklį, iškišu liežuvį ir prasižioju, kiek tik įmanoma. Ir jau daug metų anginą išgydau šiuo paprastu būdu, be jokių vaistų. Ji man pamažu išnyksta, ir aš jau sveika. Taigi šią ligą nugalėti moku pati.
Jaunystėje lankiau gimnastiką, daug plaukiojau. Ir labai ilgą laiką tikėjau šūkiu, kuris sovietiniais metais visur kabodavo ir kurį mums kalte kalė: “Sveikame kūne - sveika siela”. Laikui bėgant ateidama į brandų amžių, o gal drauge su tikėjimu, begaliniu Dievo ieškojimu ir atradimu supratau, kad yra atvirkščiai: jeigu siela bus sveika, tai bus sveikas ir kūnas. Netgi tada, kai tas kūnas yra invalido vežimėlyje ar praradęs tobulą formą. Jeigu žmogaus siela sveika, teigianti gyvenimą, tikinti juo, ji padarys taip, kad ir kūnas žmogaus nekamuos.
Su medicina rimtai susidūriau maždaug prieš 8 metus. Tuo pačiu metu sirgau labai sunkiu pleuritu ir plaučių uždegimu. Ilgai netikėjau, kad tai rimta (nors jau dusau), kadangi buvo vasara, ir labai nenorėjau jos prarasti. Į Akademines klinikas atvažiavau, kai pasijutau visai blogai - negalėjau nei pasilenkti, nei laisvai kvėpuoti, širdis buvo apsemta ligi pusės, ir mane iškart paguldė į ligoninę. Gydymas buvo tradicinis, o po to profilaktikai mane paguldė į Romainius. Ten išbuvau beveik visus metus, taip pat gydoma tradiciniais vaistais. Paskui pagal šlapimo tyrimą surado kažkokį pakitimą inkstuose. Tada išsiuntė į Kulautuvą padaryti nuotraukų. Atėjo daktarė ir sako: “Vaikeli, nenusimink, neišsigąsk, bet tu sergi kairiojo inksto geldelių TBC”.
Nuo to laiko, kai aš suradau Dievą ir supratau, kad reikia labiau rūpintis savo dvasia, dažniau žiūrėti į dangų, medituoti, nustojau mankštintis, tik daug vaikštau, ypač mėgstu klaidžioti po mišką. Išgirdusi gydytojos pasakytą diagnozę, aš visiškai neišsigandau. Supratau: “Taip, tai yra liga, bet kas gi čia baisaus”, - galvojau. Maniau, kad liga dings, išnyks, jog liga - tai dar ne pasaulio pabaiga. Ir toliau gyvenau normalų gyvenimą. Pasikeitė tik tai, kad kiekvieną dieną intensyviau ėjau dvasingumo link ir kovojau už šviesesnį požiūrį į pasaulį, nustumdama šalin visus rūpesčius.


Mes perdedame, kai galvojame, kaip mums blogai. Esame nepratę pradėti dienos nuo minties, kiek daug aš turiu. Juk paprasčiausiai turėti vien dvi akis - puiku. Gyvenu aklųjų name, šalia manęs vaikšto jauni, visiškai akli žmonės, o aš turiu abi akis, dvi kojas ir šiandien man nieko neskauda - vien tai jau yra didžiulė laimė. Taip mokiausi save nuteikti eidama į tą dieviškąją šviesą. Galų gale praėjo metai ir man paskambino iš tuberkuliozės dispanserio: “Ateikite pasitikrinti”. Paskui net seselė buvo atėjusi, susitarėme dėl laiko, bet aš nenuėjau išsitirti inksto, vasarą dažnai maudžiausi, daug vaikščiojau. Pamaniau, kad ištyrę gydytojai gali vėl rasti ligą, ir vėl reikės gerti daug vaistų, būti sanatorijoje. Nusprendžiau niekur neiti.
Ir žinote, aš supratau: reikia labai stebėti savo organizmą, analizuoti, kas geriau kūnui ir sielai. Palaipsniui ištyriau, kad man, gink Dieve, negalima persivalgyti. Jeigu aš nepersivalgau, valgau labai mažai, tada jaučiuosi puikiai. Aš juk nedirbu fizinio darbo, tik daug vaikštau, todėl ir valgyti man reikia labai mažai. Šiuo metu inksto nemaudžia, skrandžio neskauda, jokie negalavimai nevargina. Svarbiausia - nepersivalgyti. Alkoholio aš beveik nevartoju. Jeigu ir išgeriu, tai tik taurelę simboliškai, kad žmonės neįkyrėtų nuolat ragindami. Kartais išgeriu konjako su kava: žinau, kad galiu įsipilti į kavą 25 g ir jausiuosi puikiai. Mėsos valgau labai mažai: grynos mėsos vengiu, tik kartais suvalgau dešrelę. Užtat aš valgau daug riešutų. Jeigu vedžiodama šunelį suvalgau saują riešutų, jaučiuosi labai gerai ir nieko daugiau nevalgau kokias 5 valandas. Šokolado gabaliukas, obuolys - ir ko daugiau bereikia. Didžiausias mano kūno ir dvasios priešas - persivalgymas.
Anksčiau aš mėgdavau ilgai pamiegoti - iki 12 valandos dienos. Toks jau mūsų darbas - nereikia kasdien į jį eiti, todėl maniau, kad esu “pelėda”. Grįžusi iš Romainių sanatorijos aš tapau “vyturiu”. Prabundu kartu su paukščiais, ežerais, miškais, kai bunda viskas, kas gyva, kai teka saulė. Ir kai tada atsikeliu, vaikščioju, meldžiuosi ar darau ką nors kita, pajuntu, kaip tuo metu plūsteli energija, nuskaidrėja siela. Jeigu atsikeli labai vėlai - to nepatiri.
Beje, televizijos beveik nebežiūriu. Supratau, kad televizija ir jos laidos (apie tai netgi esu skaičiusi) yra savotiškas vampyras. Jeigu vis dėlto pažiūriu kokį nors kvailą ar geresnį filmą, palaikydama kompaniją sūnui, tai naktį labai blogai miegu, atsiranda kokių nors sveikatos sutrikimų. Todėl beveik atsisakiau televizijos, retai skaitau ir laikraščius. Tai nereiškia, kad aš nematau pasaulio, jo bėdų - aš tai pastebiu tiesiogiai bendraudama su žmonėmis, kuriuos slegia vargas, kančia. Tik aš neįsileidžiu į save to šiurpumo, nereikalingo siaubo. Tiesiog mąstau apie žmones, apie pasaulį, apie badaujančiuosius, bet apsaugau save nuo atviro smurto nagrinėjimo, kurio kupini laikraščiai.
Dėl TBC daugiau niekur nesikreipiau ir negaliu pasakyti, ar sergu ja, ar jau esu sveika. Man atrodo, kad ligos nebėra, nes man nieko neskauda, nebent kartais, kai suvalgau labai aštraus maisto. Nuo to laiko, kai išmokau save kontroliuoti, aš jaučiuosi puikiai. Žinoma, pirmiausia sustiprėjau dvasiškai, išmokau neįsileisti į save gyvenime esančios juodumos. Kartais pagalvoju apie drauges, dirbančias nuo ryto iki vakaro 7 dienas per savaitę. Kaip jos gali taip gyventi? Man geriau neturėti brangios kosmetikos, automobilio, odinio palto... Beje, aš perku drabužius pigių prekių parduotuvėse, nes nenoriu atsisakyti laisvo laiko, kurį skiriu dvasiniam gyvenimui, savistabai, savianalizei. O ką jau bekalbėti apie laiką maldai, kuri yra didžiausias vaistas nuo pesimizmo ir nevilties. Jeigu neturėčiau tikėjimo, greičiausiai saujomis gerčiau vaistus. Gyvenimas sunkus - jeigu neparuoši dvasios, bus tikrai blogai. Reikia skirti laiko ir pabūti vienai, kad galėtum surasti atsakymus į amžinus būties klausimus: kaip aš gyvenu? Kokia prasmė, kad aš taip gyvenu? O gal man reikia kažką keisti? Gal man nuo rytdienos reikia pradėti gyventi kitaip?
 

- Kai matote kenčiančius žmones, ar pasidalijate su jais savo patirtimi?


- Mano profesija tokia, kad aš negaliu tiesiogiai tvarkyti kitų žmonių reikalų. Tačiau būdama aktorė dažnai susitinku su žiūrovais. Ir būtent susitikimų metu aš stengiuosi ir savo gyvenimu, ir savo išpažintimi įdiegti žmonėms tikėjimą, kad žmogaus dvasia gali labai daug nuveikti, tik reikia ją nukreipti šviesos link. Esu išleidusi dvi knygas ir gavusi daug laiškų, įvairių klausimų dvasinėmis temomis, į kuriuos visus atsakiau.
Žmonės dažnai klausia, iš kur aš semiuosi stiprybės. Anksčiau, kai dar nebuvau atradusi tikėjimo, aš sakiau, kad viskas eina iš manęs, kad aš pati surandu grožį, norą gyventi, būti gamtoje. Dabar aš supratau, kad man tai duota, tačiau tai, kas duota man, yra ir kituose žmonėse, reikia tik visa tai tobulinti, skleisti. Reikia pastangų, kad tai, kas tau duota, atsiskleistų ir kitiems žmonėms. Aš be galo stengiuosi, kad žmonės kitaip pažvelgtų į pasaulį. Gražūs rūbai - visai nesvarbu. Žinoma, ir skursti - nesaldu. Jeigu tavo vaikai nevalgę - tai jau labai blogai, aš kalbu ne apie tai. Varganas gyvenimas, kai gali pavalgyti, šiek tiek apsirengti - nėra nelaimė. Turtas - niekai. Lurde mačiau tokių turtingų invalidų, kuriems seselės nukabina visą auksą, briliantus, o jie suparalyžiuoti sėdi vežimėlyje ir neria į stebuklingą šaltinį, melsdami vieno - sveikatos. Baisu ir skurdas, ir didelis turtas.
Žmonės turėtų rasti laiko ramiai apie viską pamąstyti. Jeigu mes gyvename sudurdami galą su galu, vadinasi, jau gerai, reikia rūpintis savo sielos sveikata, tada bus sveikas ir kūnas, ir mažiau reikės susidurti su medicina.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai