Gyvenimas klinikoje

“Gyvenimas klinikoje” - tai žymaus kardiochirurgo, akademiko Jurgio BRĖDIKIO prisiminimų ir apmąstymų knyga apie gyvenimą, paskirtą medicinos mokslui ir praktikai. Tai pasakojimas apie širdies chirurgijos ir elektrinės stimuliacijos vystymą, operacinio aritmijų gydymo raidą ir metodų kūrėjus, apie medicinos naujoves, jų įdiegimą šalyje ir už jos ribų, apie medikų kasdienybę ir dramatiškas situacijas, gelbstint ligonių sveikatą ir gyvybę. Skaitytojas tarsi atsiduria ligonių palatose, operacinėse, mokslinėse laboratorijose ir garsiuose medicinos centruose. Medicinos etika, mokslininkų novatorių ir medicinos inžinierių veikla, naujų gydymo metodų kūrimas ir taikymas, gydytojų rengimas bei medikų mokslininkų ugdymas - visa tai atsispindi knygoje. “Tai knyga apie mano nelengvą mokslinių ieškojimų kelią, apie praradimus ir atradimus. Sunku, kai būdamas gydytojas, pasijunti bejėgis. Peržengiant nežinojimo ir negalėjimo ribas, fanatiškai atsidavus naujoms idėjoms ir jų įgyvendinimui, kartu su mokiniais ir bendradarbiais man teko laimė ir džiaugsmas padėti ligoniams. Apmaudu, kad šiame likimo ir istorijos vingių kupiname kelyje daugiausiai energijos, laiko ir pastangų teko skirti ne kūrybiniam darbui, o įvairiausioms kliūtims įveikti. Norėdamas visa tai papasakoti ir užkrėsti jaunimą mokslinių ieškojimų dvasia, ir ėmiausi plunksnos”, - rašo autorius. Žurnalo “Sveikas žmogus” skaitytojai turi galimybę paskaityti keletą ištraukų iš šios knygos prieš jai pasirodant knygynuose. Šį kartą jūsų dėmesiui pateikiame istorijas iš skyriaus “Kenčia ir širdis, ir psichika”.
 

“Turėjau vieną ligonį, atsargos pulkininką. Karo metais jis prarado šeimą, daug negandų patyrė fronte, neteko kojos. Atėjo laikas, kai, įvykus širdies blokadai, atvyko pas mus. Be elektrinio stimuliatoriaus, nebeturėjo kito pasirinkimo, tačiau operacijos atsisakė. Viską jam, atrodo, paaiškinau, bet jis nesutiko.
- Noriu su jumis pasikalbėti, bet ne palatoje, - paprašė vizitacijos metu.
Pagalvojau, kad žmogus, ko gero, nori duoti kyšį. Klinikoje visi žinojo mano griežtą nusistatymą: ne vieną ligonį ar jo giminaitį, nešiną kyšiu, išvijau iš kabineto.


Išėjome į koridorių.
- Daktare, aš jumis pasitikiu, supraskite … Noriu, kad tiesiai pasakytumėte: ar po operacijos, kai įsiūsite aparatą, galėsiu išgerti “šnapso”?
Būčiau nusijuokęs garsiai, jeigu nebūčiau supratęs, kad šis klausimas pulkininkui - lyg gyvybės ir mirties klausimas, tarsi Hamleto “būti ar nebūti”. Patvirtinau, kad alkoholis nei elektrodams, nei elektriniam stimuliatoriui neturi įtakos.
Apsidžiaugęs mano atsakymu, pulkininkas sutiko operuotis.
Kitas ligonis taip pat ilgai abejojo. Galiausiai paprašė parodyti laidus.
- O kokia garantija, kad nepritrūksite laidų, kai juos reikės keisti? O ar daug turite atsarginių maitinimo elementų stimuliatoriams?
Pagaliau sutiko operuotis. Tik tuomet atkreipiau dėmesį į ligos istorijos pirmo puslapio grafą “Užsiėmimas”. Žmogus dirbo sandėlio vedėju…
<…>
Įgijęs patirties, vis dažniau susimąstydavau: ar būtina operuoti tik tada, kai tachikardija jau pakenkė širdžiai ir visam organizmui? Juk jau žinome, jeigu širdyje yra papildomų laidumo takų, prasidėjus priepuoliams ir nepadedant medikamentams, liga neišvengiamai progresuoja. Ko laukti? <…> Tačiau, kaip visada, susilaukiau inertiško kai kurių kolegų vertinimo: reikia įrodyti, pagrįsti. Bet gyvenimas diktavo savo.
- Vienas pilietis, nusipelnęs SSRS sporto meistras, alpinistas, nori pas jus patekti, - paskambino man gydytojas iš poliklinikos konsultacinio kabineto.
Elektrokardiogramoje yra pakitimų, kurie rodo, kad gali kilti pavojingi ritmo padažnėjimo priepuoliai. Paaiškinau, kad operacija jam nėra reikalinga. Jis nesutinka, sako, kad atvyko tik dėl operacijos.
Įdomu. Medicinos sesuo iš poliklinikos iki mano kabineto palydėjo šį ligonį - neligonį. Medicinos sesuo tikėjosi, kad aš greitai išsiųsiu tą jauną simpatišką vyruką atgal. Bet aš atidžiai išklausiau. Jis, nors ne medikas, daug žinojo apie VPV sindromą. Argumentavo, dėl ko nori operuotis. Teko sutikti: jam belieka arba mesti alpinizmą, atsisakyti kopti į dar nepasiektas aukštumas, arba tapti sveikam. <…> Vis dėlto, buvo kažkaip nesmagu, neįprasta operuoti “sveiką” ligonį. Tik jo užsispyrimas, pasitikėjimas ir gera nuotaika mus palaikė. Operacija baigėsi be komplikacijų.
Tačiau pažadėtosios alpinisto nuotraukos iš kalnų negavome. Vietoj jos atkeliavo trumpas laiškas: “Nuoširdžiai dėkoju, kas sutikote mane operuoti. Likimas lėmė sutikti sanatorijoje, į kurią nuvažiavau tiesiai iš klinikos, Mariją. Nesigailiu, kad atsirado galimybė rinktis: kalnai ar ji. Pasirinkau ją. Dabar ji - mano gyvenimas. Marija irgi dėkoja, kad gavo sveiką vyrą”.
Operavome ir jauną elnių augintoją iš tundros (žiūrėjau žemėlapyje - iš pačios Sibiro šiaurės). Iki artimiausio gydytojo, visų ligų “specialisto”, vaikinui būtų tekę įveikti 600 kilometrų. Neprisišauksi, neprivažinėsi elniais pakinkytomis rogėmis. Jaunuolis perskaitė mano straipsnį žurnale “Zdorovje”. Pagal ten aprašytus VPV sindromo simptomus pats nusistatė sau diagnozę (teisingai) ir atvažiavo operuotis. Priepuolių buvo, bet lengvų. Gydytis vaistais jis atsisakė. “O kas, jei jie padės kurį laiką, o paskui nebenutrauks priepuolio? Rizikuoti nenoriu. O man taip brangiai kainavo kelionė, tad grįžti nesveikam tiesiog neapsimoka…” - išdėstė savo argumentus.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai